Albertas ONIŪNAS
Pastaruoju metu teismai nagrinėja Kiesų bylos įtariamųjų Sigito Raišelio, Algimanto Vertelkos, Audriaus Andrušaičio,Virginijaus Baltušio apeliacinius skundus, kuriuose šie įtariamieji skundžia suėmimą ir nori išeiti į laisvę. Skundai, žinoma, atmetami vienas po kito. Šįkart teisėsaugininkai, Panevėžio apylinkėse iškasę daugybę apirusių lavonų, tarp kurių yra ir pernai dingusių tėvo ir sūnaus Kiesų bei jų vairuotojo A. Galmino kūnai, įrodymų prasme jaučiasi kaip niekada tvirtai. Beveik atskleistas pats žiauriausias "Tulpinių" gaujos nusikaltimas. Nors su šia gauja siejama pora dešimčių mirčių, iki šiol viskas taip ir likdavo neištirta. Dabar prakalbo dėl kito nužudymo sulaikytas Dainius Skačkauskas. Jis yra paleistas ir saugomas "Aro". Manoma, kad jis ir jo bendrininkas Donatas Fedčas parodė teisėsaugininkams nužudytų mažeikiškių bei kitų aukų kūnų užkasimo vietas.
Skačkė ir anksčiau buvo kalbus
Nors policijos ir prokuratūros vadovai dabar teigia Kiesų nužudymo byloje jau po poros mėnesių žinoję visų įtariamųjų pavardes ir vaidmenį, esminis lūžis byloje įvyko tik tada, kai buvo atkasti nužudyto panevėžiečio Sauliaus Bitės palaikai, sulaikyti įtariamieji Dainius Skačkauskas ir Donatas Fedčas. Pirmasis ir parodė visų kitų lavonų užkasimo vietas - bent jau tų, kurių egzekucijose jam teko dalyvauti. Vargu ar šiam vyrukui prisipažinimas ir aktyvus bendradarbiavimas su teisėsauga padės išvengti bausmės. Na, išvengs nebent aukščiausios - įkalinimo iki gyvos galvos. Pagrindinė priežastis - pinigai. Policijos departamento kriminalistai vilniečiai disponuoja visomis reikalingomis lėšomis, kuo negali pasigirti provincijos komisariatai. Patyrę Panevėžio kriminalistai mano, kad jei jiems būtų buvę pastaruosius penkerius septynerius metus skiriama pakankamai pinigų agentūrinei informacijai apmokėti, kai kurių dabar rezonansiniais laikomų nusikaltimų išvis nebūtų įvykę. Tas pats D. Skačkauskas, pravarde Skačkė, teisiamas už ginklų ir sprogmenų arsenalo laikymą prieš dešimtį metų, mielai "čiulbėjo" pareigūnams apie viską, ką tiktai žinojo. Todėl niekas nesistebi, kad ir dabar jis "čiulba", nes nori sotesnio duonos kąsnio, sviesto. Visa tai jis gaus, kai ilgus metus turės praleisti kalėjime. Todėl ne sostinės pareigūnų kvalifikacija lėmė Kiesų bylos lūžį, o finansinės galimybės. Panevėžio operatyvininkai pagrįstai kaltinami jau seniai neturintys operatyvinės informacijos apie šio miesto grupuočių veiklą. Tačiau kaip jos turėsi, kai agentui galima pasiūlyti dešimt ar penkiasdešimt litų. O dažniausiai nieko - tik šantažuojant, kad jei nebendradarbiaus - sės.
Banditų žygiai - tamsūs
Žinoma, ne vien finansinės priežastys lėmė, kad iki šiol "Tulpiniai" Panevėžyje labiau bijojo konkurentų, o teisėsaugininkus kartais tiesiog niekino.
1993 metų lapkritį sprogo didžiausio miesto viešbučio "Panevėžys" liftas. Žuvo D. Keciorius, sužaloti S. Raišelis ir D. Kairiūnas. Versija, kad sprogmenys buvo skirti tuomečiam "tulpinių" lyderiui S. Janoniui, taip ir liko nepaneigta ir nepatvirtinta. Jau nekalbant apie užsakovų ir vykdytojų nustatymą bent jau operatyvine prasme.
Tų pačių metų gruodžio mėnesį Suvalkų gatvėje iš automato, užtaisyto išcentrinėmis kulkomis, buvo apšaudytas "Porsche", kuriuo važiavo gaujos vadai S. Janonis ir V. Baltušis. S. Janoniui viena kulka pataikė į ranką, jos kaulus vėliau chirurgai dėliojo iš gabaliukų. Abu "tulpinius" tąsyk išgelbėjo tik greitas automobilis. Ir tai vienintelis faktas, dėl kurio teisėsaugininkai yra tikri. Visa kita - rūke.
1994-ųjų gegužę Nemuno ir Parko gatvių sankryžoje iš automato "Kalašnikov" apšaudytas BMW 520. Ž. Pauša nušautas, V. Baltušis sužeistas. Pasklido kalbos, kad "tulpiniai" savo partneriams Rusijoje įsiūlė 2 milijonus padirbtų JAV dolerių. Vėliau tokia versija paneigta - neįtikėtina, kad Lietuvos nusikaltėliai būtų tokie įžūlūs ir nesikaitytų su rusų mafijos grupuotėmis. O naujų versijų neatsirado.
1994-ųjų rugsėjį iš Biržų nusikaltėlių lyderio S. Bareikos laidotuvių grįžtantys "tulpiniai" apšaudyti automatiniais ginklais Pasvalio rajone. Automobilyje "Mazda 626" rasti P. Sereikio, G. Maskoliūno ir G. Tamošiūno lavonai. Gyvas liko vienintelis G. Kalunda. Jokių patikimesnių įvykio versijų.
1994 spalis. Į laisvę paleidžiamas Romas Kavaliauskas-Kavioras. Sugrįžo senosios kartos "tulpinių" lyderis. S. Janonis ir V. Baltušis šiek tiek sunerimo.
1995 kovą nuošalioje Anykščių rajono sodyboje rasti nuo samdomų žudikų besislapstantys V. Baltušis ir jo asmens sargybiniai. Po apklausos visi paleisti.
Lyderių galas
Tų pačių metų gegužę Klaipėdos ir Projektuotojų gatvių sankryžoje sušaudyti automobiliu BMW 528 važiavę E. Dvilevičius ir R. Kavaliauskas. Senojo "tulpinių" lyderio nebeliko. Buvo manoma, kad su vyrukais susidorojo rusų mafija, tačiau neseniai, Kiesų bylos kontekste, atsirado komentarų, kad V. Baltušis ir kiti "tulpiniai" padėjo "į vietą" nebereikalingą lyderį. Dabar operatyvininkai vis dėlto linkę grįžti prie "rusiškosios versijos". Jokių patikimų duomenų tiriant bylą negauta.
1996-ųjų Kalėdos. Verslininkas Rimas Okuličius savo parduotuvėje "Svainija", mikliai keisdamas legaliai laikomo pistoleto "Beretta" šovinių dėtuves, į aną pasaulį pasiuntė V. Tuzovą, K. Barbaraušą, M. Kalvelį ir D. Augustavičių. Buvo sužeisti K. Vaitiekūnas, V. Rakauskas, A. Lazauskas ir V. Kirklys. Nušautieji palaidoti, sužeistieji pabėgo iš ligoninių, išskyrus K. Vaitiekūną, kuris vėliau ir buvo nuteistas už R. Okuličiaus reketavimą. R. Okuličius, iššaudęs miesto gaujų lyderius, neva atėjusius jo reketuoti Kūčių vakarą, liko teisus, nors neatsakytų klausimų byloje liko daug.
Policininkai bijojo gaujos
Tai tik svarbiausi įvykiai, susiję su Panevėžio "tulpiniais". Miesto policija, kuriai iki "Svainijos" įvykių vadovavo komisaras Eugenijus Venskevičius, buvo akivaizdžiai bejėgė. Po kiekvieno sušaudymo ar sprogdinimo miestas buvo uždaromas, pareigūnai tikrindavo visus į Panevėžį įvažiuojančius ir išvažiuojančius automobilius, vykdavo masinės kratos organizuotų nusikaltėlių būstuose, tačiau šios priemonės nė karto nedavė apčiuopiamesnių rezultatų. Miestelėnai kalbėjo, kad policininkai, radijo ryšiu gavę pranešimą apie eilinį "tulpinių" pasišaudymą, penkias dešimt minučių palūkėdavo ir tik tada, apdairiai įjungę visas sirenas, skubėdavo įvykio vieton. Kad nusikaltėlių ir pėdos būtų ataušusios. Neduok Dieve su jais susitikti. Tuo tarpu "tulpinių" laidotuvių procesijos keliaudavo per miestą, o eismą reguliavo tie patys banditai, savo automobiliais užtvėrę šalutines gatves. Kelių policijos automobilių niekur nebūdavo matyti. Policijos vadovybė Vilniuje apie tokią padėtį Panevėžyje buvo puikiai informuota, tačiau iš esmės nieko nebuvo daroma iki pat "Svainijos" įvykių. O ir vėliau reaguota daugiau populistiškai nei norint iš tiesų pagelbėti miestui.
Po "Svainijos" įvykių pareigų neteko miesto policijos šefas E. Venskevičius - jis ėmė darbuotis Generalinėje inspekcijoje. Kriminalistų vadas S. Smirnovas perkeltas į rajono komisariatą. Kiek vėliau E. Venskevičius dirbo Kėdainių komisariato viešosios policijos komisaru, dabar - vėl Panevėžyje, viešosios policijos komisaras. Sergejus Smirnovas, kitados kaltintas netarnybiniais ryšiais su odiozine "tulpinių" figūra V. Tuzovu, jau nebe pirmi metai vadovauja rajono policijai. Akivaizdu, kad Policijos departamento vadovai puikiai suprato, jog kapoja galvas ne dėl pačių galvų kaltės, o tam, kad tokioje situacijoje taip reikia.
Šilutiškių desantas Panevėžiui nepadėjo
1997 metais Panevėžio policijai vadovauti buvo paskirtas Šilutės policijos vadovas Vladimiras Kudijanovas. Netrukus jis pasikvietė ir daugiau kadrų iš Šilutės - pirmuoju V. Kudijanovo pavaduotoju tapo A. Meiženis, iš Pamario atvyko R. Lupeika, Ž. Krampolcas ir kiti. Iš pradžių atrodė, kad naujieji vadovai padėtį miesto policijoje keičia iš esmės, tačiau netrukus paaiškėjo, kad šilutiškių komandai labiausiai rūpi jų pačių įvaizdis VRM bei miesto visuomenės akyse. Rezonansinių nusikaltimų sumažėjo, bet taip atsitiko natūraliai - kaip "Svainijos" įvykių pasekmė, o ne policijos pastangų rezultatas. Komisariate buvo pakeisti visi vadovai, o kurie nenorėjo - turėjo išeiti su skandalais. Kadrų ir personalo tarnybos komisaras Valentinas Pečininas prisimena, kad tapo nereikalingas tada, kai atsisakė į federaciją priimti bokso klubą "Achilas", nes ten treniravosi daug "tulpinių" ir negalima buvo leisti ten pat treniruotis jaunajai kartai. V. Pečininas turėjo ONTT operatyvinę pažymą, kurioje ir buvo nurodyta, kas per vieni yra klubo steigėjai ir vadovai. Tačiau komisariato vadovas V. Kudijanovas nekreipė dėmesio į šiuos dalykus, o santykiai su V. Pečininu subjuro. Vienas V. Pečinino pavaldinys buvo įkalbėtas duoti parodymus prieš viršininką, jį sekti, įrašinėti pokalbius. Galiausiai buvo panaikintas V. Pečinino etatas ir jam kelis iki pensijos likusius mėnesius teko dirbti rajono policijos komisariate žemesnėse pareigose. Objektyvumo dėlei būtina pridurti, kad yra ir kitų nuomonių apie V. Pečinino kovą su "tulpiniais". Kai kurie pareigūnai sako, kad iš tiesų V. Pečininas buvo nusižiūrėjęs "Achilo" patalpas bokso federacijai, todėl ir siekė, kad šis klubas būtų uždraustas.
Prostitučių byla - be pabaigos
Bene garsiausias susidorojimas su savais pareigūnais Panevėžio policijoje įvyko beveik prieš ketverius metus. Tąsyk A. Meiženio vadovaujami pareigūnai "demaskavo" ONTT vadovą Bronių Kuzmą ir komisarą inspektorių V. Vingirevičių - kaip tarnyba piktnaudžiavusius ir prostitučių paslaugomis besinaudojusius policininkus. Nors toji prostitučių firma ir buvo įkurta ONTT iniciatyva, kad būtų gaunama informacijos iš nusikalstamo pasaulio. Prostitutės paliudijo, ką reikėjo, ir Generalinė prokuratūra iškėlė komisarams baudžiamąją bylą. Nors praėjo beveik ketveri metai, byla vis dar neužbaigta, siuntinėjama iš vieno teismo į kitą. Vietoje "susikompromitavusių" pareigūnų ONTT buvo pakviestas vadovauti Rolandas Rutė, prieš tai dirbęs Telšiuose. Nors šio pareigūno kompetencija tokiose pareigose buvo daugiau nei abejotina, komisariato vadovybei jis buvo visiškai lojalus. To ir užteko. Daugelis buvusių ir esamų pareigūnų prisimena, kaip buvo susprogdintas R. Rutės automobilis, stovėjęs prie namų. Tai iš karto susieta su organizuotu nusikalstamumu, Policijos departamentas kompensavo R. Rutei patirtus nuostolius. Komisaras visuomenės akyse tapo kone "Kataniu". Niekas rimčiau ir netyrė to sprogimo aplinkybių - kur ir kodėl automobilis buvo paliktas, kodėl pats R. Rutė sprogimo negirdėjo ir panašiai. Tuo tarpu būtent "tulpiniams" buvo naudingiausia, kad policijos vadovai, besivaikydami teigiamo įvaizdžio, jų gaudyti tiesiog neturi laiko.
Dar viena garsi to laikotarpio byla - "gydytojų byla". Kriminalistai pasiuntė provokatorę į ligoninę su pilnomis kišenėmis vokų ir diktofonų. Ana kaip mokėjo, taip ir grūdo medikams tuos vokus į kišenes. Bet byla, taip triukšmingai prasidėjusi, triukšmingai ir žlugo - tebuvo jokiu nusikalstamos veiklos imitacijos elgesio modeliu neparemta provokacija.
Pareigūnai keičiasi, padėtis - ne
1999-aisiais Policijos departamentas pagaliau susigriebė ir reformavo Panevėžio policiją. V. Kudijanovas palydėtas į pensiją, A. Meiženis išvyko vadovauti Tauragės policijai, R. Lupeika tapo Mažeikių kriminalistų vadu. Naujuoju vyr. komisaru tapo joniškietis S. Poliakas.
Po rezonansinių prokuroro G. Sereikos, V. Kazlauskaitės ir policininko S. Piskunovo nužudymų vėl susigriebta, kad panevėžiečiai operatyvininkai neturi jokios arba beveik jokios informacijos iš organizuotų gaujų gyvenimo. Tačiau iš vadovų lyg ir nebuvo ką keisti, nebent ONTT vyr. komisarą R. Rutę, triukšmingai pareiškusį, kad vietoje S. Piskunovo turėjęs būti jis. Tačiau šilutiškių jau nebebuvo ir toks nepagrįstas savęs sureikšminimas R. Rutei kainavo pareigas. Dabar jis gaudo butvagius.
Vis dėlto ne vien policijos ir kitų teisėsaugos struktūrų dėka žlugo "tulpiniai" - gauja sprogo iš vidaus. Kai imta žudyti savus vieną po kito, be aiškios kaltės, vien tik bijant, kad pakliuvę neišduotų, gaujai atėjo galas. Bent jau pagrindiniams jos nariams. Taip dabar kalbama. Tačiau nėra jokių žinių apie sulaikytųjų pinigus, turtus. Pripažįstama, kad "tulpinių" ekonominė struktūra buvo nepaprastai galinga, bet kol kas niekas neaprašyta, nekonfiskuota. O jei gaujos pinigai laisvi, teismo diena - toli.
