Pirmas klausimas, kuris gali kilti atidžiau pažvelgus į partinį valdžios peizažą, galėtų būti - kokios partijos ir jų atstovai Lietuvoje sudaro valdančiąją daugumą? Išties įdomu, nes Vyriausybė, kaip suprantu, yra sudaryta iš LSDP ir NS partinių ar šių partijų siūlytų atstovų. Seime kita konfigūracija.
Čia ne tiek šių dviejų partijų sprendimai sudaro Seimo balsavimų bazę, kiek interesų pagrindu susiformavusios trumpalaikės daugumos atstovų susitarimas ir bendras balsavimas. Čia tiesiog matomas dažnesnis Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) ir Naujosios sąjungos (NS) frakcijų bendradarbiavimas.
Taigi net valdančiosios daugumos partinis kontūras nėra aiškus, ką jau kalbėti apie jos ideologiją ir politiką. Todėl klausimas, kas valdo ir ko siekia tie, kurie yra valdžioje, gali būti retorinis, pernelyg laisvas, tačiau būtinas. Gal nebus valdantiesiems lengva į jį atsakyti, tačiau naudinga būtų tiesiog iškelti sau šį klausimą ir jį apmąstyti.
Tai, kad šiuo klausimu nėra susimąstyta, rodo, jog formaliai įvardyta valdančiąja dauguma partijų grupuotė, susidedanti iš LSDP ir NS, veikia nediskretiškai ir formuoja daugybę vidinių įtampų, kurios ateityje gali išvirsti į rimtas struktūrines bei organizacines problemas: kairiųjų partijų susijungimo galimybė, kurią diskutuoja kairieji politikai, yra pozityvus žingsnis šalies politikoje, tačiau susijungimas suponuoja vidinių struktūrų pertvarkymą. Naujų kadrų atėjimo į partijos viršūnes, vadinasi, susijungimo atveju galima laukti ginčų, nesutarimų, įžeistų ambicijų ir skandalų. Tai nesuteiktų naujai partijai papildomų rinkiminių dividendų.
Tai, kad Algirdas Mykolas Brazauskas liko LSDP lyderiu, yra šios partijos stabilumo sąlyga. Tačiau tai, kad naujieji lyderiai nepasireiškia taip intensyviai, kaip reikėtų, rodo, jog A. M. Brazauskas neišugdė sau tinkamos pamainos. Yra daug norinčių, daug pretenduojančių, tačiau nesimato galinčių. Praeis nedaug laiko ir dėl lyderių stokos partija gali skilti. Nors susijungus LSDP ir NS Artūras Paulauskas tampa ryškiausia figūra naujajame politiniame darinyje. Jis turi ir vadovavimo partijai patirtį, ir yra daug lankstesnis nei daugelis pretenzingų lyderių LSDP, o svarbiausia, jis išsaugojo populiarumą pakankamai sudėtingose situacijose.
Skandalai ir blanki Vyriausybės veikla formuoja neįgalios valdančiosios daugumos įvaizdį. Tai, ko gero, pats pavojingiausias reiškinys politikoje. Net dabar, kada visuomenės nuomonė akivaizdžiai nusiteikusi neigiamai VRM ministro Juozo Bernatonio atžvilgiu, ministras pirmininkas ir LSDP gina savą žmogų Vyriausybėje. Tai aiškinama tuo, kad atstatydinimas destabilizuos padėtį šalyje. Manyčiau, destabilizuos padėtį LSDP viduje. Taigi atstatydinti ministrą be padarinių partijai jau vėlu. Tai supranta socialdemokratų analitikai ir stengsis išlaikyti jį poste. Tačiau tai nepagerins visuomenės nuomonės apie šią partiją.
LSDP santykis su Prezidentūra išties yra dviprasmis. Partija suvokia, kad liberaldemokratai yra konkurentai, todėl siekdami jungimosi su NS jie savotiškai stiprina liberaldemokratų šansus, nes kuria nišą šiai partijai. Nišą, kurią iki šiol užima NS, o jai pasitraukus į kairę centro kairė taps laisva ir bus užimta liberaldemokratų. Naujieji konkurentai nebus sentimentalūs ir “atsidėkos” socialdemokratams per artimiausius rinkimus atimdami iš jų balsus.
Taigi šiandien valdančioji dauguma, jei ji sugeba save laikyti valdančiąja dauguma, yra struktūriškai apsunkinta, ideologiškai blanki, o moraliai - nualinta skandalų ir visuomenės nusivylimu jų valdymo maniera.
