Štai jau kelios savaitės vienas paskui kitą besiritantys politiniai įvykiai verčia susimąstyti, kas čia darosi? Kas atsitiko valdžiai, kuri niekaip nesugeba valdyti be skandalų, be įtampos ir vienas kito kaltinimų?
Vis kyla mintis, kad tai sandėris prieš Lietuvą, kad kažkas nupirko valdžios viršūnes ir dabar jos atidirbinėja šeimininkui - žlugdo tai, kas turi perspektyvą, ardo tai, kas negriūva, keičia tinkamus į tuos, kurie paklusnūs. Gal tikrai mes esame didelės suirutės ir valstybinio nuosmukio laikmetyje?
Tačiau sandėrio teriją būčiau linkęs pakeisti realistiniu žvilgsniu į mūsų visuomenės politinį potencialą:
Patirtis. Dauguma politikų, dabar esančių valdžioje, tiek aukščiausioje, tiek savivaldos, yra išauklėti socialistinės nomenklatūros. Jie net žinodami, kaip reikia veikti, darys taip, kaip įprasta, vadinasi - tarybiškai bijodami aukščiau stovinčių, paklusdami stipresniųjų spaudimui ir nedrįsdami rodyti iniciatyvą.
Organizacijos. Didžioji dalis politinių partijų, ypač kairiojo flango partijų, yra sutelktos į tam tikrus ekonominius ir nomenklatūrinius interesus. Ideologijos lieka kaip širmos, už kurių galima paslėpti asmeninius ar grupinius partiečių interesus. Todėl partijose viršus yra ne tų, kurie politiškai ir intelektualiai pajėgūs dalyvauti valdžioje, o tų, kurie geba dalyvauti rungtyje dėl valdžios.
Ryšys su visuomene. Dažniausiai visuomenė yra traktuojama kaip objektas, su kuriuo reikia dirbti, tai reiškia, kad žiūrima į ją kaip į bandą, kurią galima ir reikia valdyti, bet ne bendradarbiauti su ja.
Požiūris į valstybę. Dažnai valstybė mūsų politikams matoma tik kaip erdvė, kurioje jie gali rungtis vienas su kitu ir naudoti valdžią kaip produktą. Valstybingumas, tautiniai interesai ir strateginės valstybės raidos gairės tokiu atveju pavirsta į pasakas naiviems. Politikai iškovoja, nusiperka ar įsitrina į valdžią ir labai dažnai tampa akli bei kurti visuomenės nuomonei ir įstatymams. Kėdė daro protą, o ateitis susiveda į kelias trumpalaikes pergales, naudingas partijai ar uždaram politinio elito ratui.
Intelektas. Politikai vengia kalbėti apie savo kultūrą ar protinius gebėjimus. Jie mieliau pamedžiotų, išgertų ir nueiti pas lolišviles (tegul visi mato, koks aš dvasingas). Tačiau realybėje jų gebėjimas suvokti politikos esmę ir daryti valingus sprendimus pavirsta į netikėtas inercijas, kur bet koks atsitiktinumas, kaprizas ar galimas trumpalaikis pelnas tampa pagrindiniu motyvu ir argumentu.
Visuomenė. Ji į politikus žiūri nepagarbiai, vis mažiau jais tiki, nes kaskart iš naujo šie ją apgauna. Tačiau kada reikia apsispręsti, ši visuomenė remiasi ne rimtu ir blaiviu išskaičiavimu ar vertybine nuostata. Ji remiasi savo sentimentalia emocija ir viltimi. Vis užmiršdama, kad politikai seniai yra tai supratę ir seniai naudojasi šiuo naivumu tam, kad pakliūtų į valdžią.
Taigi mes turime situaciją, kada viskas, kas vyksta, vyksta tarsi banaliame meksikiečių seriale. Tik štai klausimas, kas režisierius. O jo nėra. Mes patys kalti, kad turime tokius politikus, kurie nejaučia, kas yra valstybė, ir turime tokias gyvenimo sąlygas, kurios patiems seniai atsibodo. Taigi destrukciniai procesai, tarsi užvaldę šalį, išties yra mūsų inertiškumas ir permainų baimė. Tai ir yra pagrindinis ir, ko gero, vienintelis pastarųjų savaičių įvykių režisierius.
Gaila, tačiau ima ryškėti ir ta tendencija, kad visuomenė taip pat inertiškai gali įvertinti ir gegužės 10-11 dienos referendumą. Žmonės tiesiog pasmerks valdžios abejingumą jiems ir abejingai pažvelgs į savo pareigą balsuoti.
Mes galime sulaukti labai radikalios nusivylusios ir užpykusios visuomenės reakcijos. Nes kada daroma priešingai, nei to laukia piliečiai, o motyvuojama tuščiais politiniais pasiansais - pasiekiamas apolitiškumas ir suirutė. Tačiau valdžia ne beribė. Ji yra apribota to, ko iš jos tikisi ir laukia pavaldiniai. Nesulaukę - balsuoja už valdžios nuskriaustus ir siekusius ką nors padaryti realybėje, o ne už destrukcinius politikus ir jų ambicijas.
