Pažvelkime į situaciją, susiklosčiusią aplink Prezidentūrą bei Liberaldemokratų partiją, ne kaip į politinių interesų ir prietarų mišinį valdžioje bei valdžios galvose, bet kaip į technologinį reiškinį, nukreiptą į Seimo rinkimus.
Šiandien visuomenėje dar mažai kas susimąsto apie rinkimus į Seimą, tačiau politikai jau galanda propagandos ir savireklamos instrumentus. Ateinantys rinkimai tampa išties reikšmingi Lietuvai, nes jie ženklina pakankamai ryškias galimybes ateiti į valdžią naujoms, kitaip situaciją matančioms jėgoms.
Rolando Pakso rinkiminė kampanija kažkam pasirodžiusi netipine, išties buvo klasikinė, tvarkinga ir disciplinuota politinės, į valdžią einančios organizacijos akcija. Ji sukūrė keletą pakankamai neigiamų padarinių visuomenėje, todėl prieš pradedant atvirą liberaldemokratų žygį į Seimą reikalinga uždengti tai, kas žlugdo šios partijos ir jos vadovų įvaizdį: visuomenės suskaldymą ir supriešinimą (kaimas prieš miestą, elitas prieš paprastus žmones, turtingi prieš neturtingus, valdžioje esantys prieš joje nesančius, žemaičiai prieš aukštaičius). Tos priešpriešos visada egzistavo, tačiau R. Pakso rinkimų komanda išryškino ir akcentavo konfliktą ir taip gavo susipykusią ir įtampą išgyvenančią visuomenę.
Čia tarsi išganymas atsiranda, išviešinama Lena Lolišvili su savo “ypatingomis galiomis”. Problema ne ta, ar ji turi kažkokių galių, ar tik pati yra įtikėjusi savo išskirtinumu, ar paprasčiausiai veikia kaip apsukri verslininkė, atradusi palankią savo verslui terpę - kelis naivuolius. Baigusi biznį dings ir mes tik kraipysime galvas, kaip galėjome būti tokie naivūs - ar atsimena kas dabar be gėdos jausmo, kaip įsitempęs sėdėdavo prie televizoriaus su trilitriniu stiklainiu vandens, kad Kašpirovskis jį “pakrautų”.
Tačiau politinės psichologijos prasme visuomenei, kuri yra ant socialinio skilimo ribos, reikalingas jausmų ir emocijų nukreipimas politiškai ir socialiai nepavojinga kryptimi. Taigi Lolišvili tampa tarsi atsvara socialiniams konfliktams. Mes ginčijamės, pykstamės ne dėl rimtų reikalų, o dėl anekdotinės situacijos. Ir skylame ne politiškai, o emociškai - vieni tiki, kiti ne. Rinkėjai taip tampa padalyti ne į kairiuosius, dešiniuosius, centrą ir dar keletą ideologinių bei politinių interesų grupių, o į mistinio tikėjimo šalininkus ir priešininkus.
Net Viktoro Uspaskicho siūlymas naikinti rinkimus pagal partinius sąrašus tampa palankiu veiksniu, dar labiau gilinančiu šią pseudomistinio tikėjimo takoskyrą, nes kuria teisinę galimybę užmiršti kažkokius liberalus, socialdemokratus ar krikdemus. Tačiau rinks ne asmenybes, o tuos, kurie už Lolišvili, ir tuos, kurie prieš.
Atsiminkime, kokiais lozungais operavo R. Pakso rinkimų komanda - iliuziniais, nerealiais, tačiau emociškai priimtinais. Buvo laukta stebuklo ir jis buvo žadamas - gerovė tuojau pat po rinkimų. Tai primena savotišką “Sekundės” banko PR akciją, kada siūloma buvo ne tai, kas realiai įmanoma duoti, o tai, apie ką slapta svajoja indėlininkai: “Nėra pinigų? Pinigų yra”. Bankas žlugo, nes tai buvo paprasčiausia finansinė piramidė.
Žlugs ir liberaldemokratų lolišvilinė PR akcija, nes iš esmės tai yra ta pati piramidė, kur paimamas mūsų politiniu naivumu grindžiamas pasitikėjimas ir susikraunamas politinis kapitalas.
