Labai dažnai mes suteikiame politikams ir valdžiai tokias savybes bei galias, kurių jie niekada neturėjo ir negali turėti. Taip atsitinka todėl, kad eilinis pilietis vertina valdžią, mato ją ne remdamasis įstatyme surašytomis valdžios funkcijomis, o tais atpažinimo ženklais, kurie yra sukuriami jo vaizduotėje ar suteikiami jam per žiniasklaidos priemones, stereotipinius vertinimus.
Taigi valdžia yra ne tik įstatymu apibrėžtos galios, bet ir ženklų sistema, leidžianti kiekvienam atpažinti valdžią ir jai paklusti.
Kita vertus, žmogus, turintis galią diktuoti valdžios ženklus, dažnai pats yra pavaldus jų galiai ir jo laisvė veikti realybėje tėra ženklų duotas, kartais pakankamai siauras veiksmų diapazonas. Dažnai atsitinka taip, kad valdžią pasiekęs politikas daugiausiai dėmesio ir pastangų yra priverstas skirti ne savo tiesioginei pareigai vykdyti įstatymo duotą valdžią, o savo valdžios aplinkai nužymėti ir išsaugoti. Šiuolaikinėje visuomenėje tai reiškia palankios informacinės terpės sukūrimą.
Štai ir Rolando Pakso tapimo prezidentu istorijoje mes matome tą pačią logiką. Rinkimuose aktyviai naudota visuomenės supriešinimo (padalijimo į elitą - tuos, kurie už Valdą Adamkų, ir į tuos, kurie už “pokyčius”, - už R. Paksą), visuomenės suskaldymo taktika atvedė prie keisto rezultato - dauguma nelaiko R. Pakso tikru prezidentu, jo autoritetas daug mažesnis nei V. Adamkaus, suvienijusio tautą.
Suprantama, kad tokia padėtis keičia santykį tarp valdžios šakų. Dabar vis labiau ryškėja, kad Vyriausybė ir Seimas tampa tomis institucijomis, kurios garantuoja stabilumą ir tvarką šalyje. O Prezidentūra vis labiau imama matyti per televizinio farso prizmę.
Galimas daiktas, jog taip atsitiko dėl tos priežasties, kad per rinkimus R. Pakso rinkiminės veiklos metodai buvo pakankamai ciniški ir artimi farsui, todėl žmonės vengia pasitikėti juo kaip politiku. Todėl dabar jam ir jo komandai natūraliai kyla poreikis reabilituoti save ir tapti tokiu pat moraliniu autoritetu kaip V. Adamkus.
Štai tada buvęs TSKP narys ima kuo intensyviau bendrauti su katalikų bendruomenės atstovais, deklaruoti savo artimą ryšį su dvasininkais. Gal tai sukurs taip trūkstamą dvasingo ir moralaus politiko įvaizdį? Nenustebčiau, jei R. Paksas apsilankytų ir pas Romos popiežių - jei ne tikėti, tai bent paženklinti save religingumo ženklais ir artumu Dievo tarnams.
Keista, bet R. Paksas tampa dar labiau informaciškai izoliuotas nei priešrinkiminiu laikotarpiu. Didžioji dalis žiniasklaidos pranešimų apie jį ir jo žmones yra jei ne neigiama, tai pakankamai įtari tiek jo, tiek jį supančių “naujųjų” politikų atžvilgiu.
Akivaizdu, kad viešųjų ryšių specialistai, įvaizdžio bei informacijos vadybininkai tampa tomis R. Pakso politinės veiklos atramomis, kuriose jis mato galimybę pakeisti visuomenės nuomonę apie save ir tapti tuo, kuo be jokių dirbtinių pastangų buvo ir liko V. Adamkus. Tačiau visuomenė turi žiaurią savybę keisti nuomonę daug greičiau, nei apie tai spėja pagalvoti nuomonės formavimo ir kontroliavimo žinovai.
