Lietuvos visuomenė išties yra pasimetusi dėl prezidento elgesio. Net teisiškai įrodyti faktai ir politiškai argumentuotas jo bei jo aplinkos veikimo ydingumas Rolandui Paksui netampa įrodymu, kad reikia atsistatydinti. Akivaizdu, kad pats prezidentas ir jo artimiausia aplinka vadovaujasi ir elgiasi pagal savą ir tik jiems suprantamą logiką.
Tačiau mums būtų svarbu suvokti tą logiką, rekonstruoti galimas tokio elgesio priežastis, kad galėtume suprasti ir adekvačiai reaguoti į pragaištingą politiką sau ir valstybei vykdantį prezidentą.
Štai keli galimi prezidento elgesio motyvų paaiškinimai:
1. Viską lėmė asmeninės savybės. Prezidentas veikia, daro sprendimus taip, kaip yra įgudęs daryti ilgą laiką būdamas aviacijoje. Jis paprasčiausiai krizinėje situacijoje perkelia profesinius elgsenos įgūdžius, išmoktus ir įvaldytus būnant lakūnu. Tačiau trafaretiškas jų perkėlimas kitoje veikloje nėra pozityvus ir naudingas pačiam asmeniui. Taigi mes susiduriame tiesiog su užsispyrusiu ir neketinančiu nusileisti kitiems žmogumi. Čia tampa svarbu ne tiek suprasti, kodėl prezidentas užsispyrė, o kaip su juo kalbėti, kad jis išgirstų kitą nuomonę.
2. Partijos bei rėmėjų įtaka ir spaudimas prezidentui. Liberalų demokratų partija labai aiškiai demonstruoja savo artimumą prezidentui ir taip siunčia jam ir visai visuomenei ženklą, kad jie yra viena sistema. Taigi prezidentas traktuojamas kaip neatsiejamas partijos veiksnys ir jei jis neatsiriboja nuo liberalų demokratų, natūraliai tampa priklausomas nuo jų siekių. Prezidentas ima tarnauti partijos interesams, o jų interesai akivaizdūs - laimėti rinkimus ir pasiekti, kad Seime dominuotų prezidento šalininkai. Tokioje situacijoje prezidentas negali atsistatydinti ir palikti partijos be paramos. Prezidentas tampa rinkimiškai svarbiu partijos atpažinimo ženklu rinkėjams.
Ta pati situacija yra ir su prezidento finansiniais rėmėjais, jiems svarbiausia yra išsaugoti prezidentą kaip savo interesų apsaugos garantą, kaip komercinį agentą, galintį daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką visiems finansiniams-ekonominiams procesams Lietuvoje.
Partijų ir rėmėjų spaudimas kartais gali išvirsti ir į šantažą bei grasinimus politikams. Mes jau esame girdėję telefoninių įrašų su grasinamojo pobūdžio tekstais. Visais atvejais matyti, kad asmeniniai, partinai ar komerciniai interesai šioje situacijoje gali užgožti valstybės ir tautos interesus.
3. Nevertėtų atmesti ir paprasčiausio politinio naivumo. Tiek prezidentas, tiek jo artimiausia aplinka gali būti tiesiog naivūs ir, neprofesionaliai suvokdami savo padėties bei atsakomybės reikšmingumą visos valstybės lygiu, daryti sprendimus, švelniai tariant, būdingus utopistams ar mesijams. Tačiau naivuoliai politikoje tokie išlieka labai trumpą laiką. Juos labai greitai apsiima globoti patyrę ir neaiškių tikslų turinys asmenys, institucijos ar politinės organizacijos. Taip politiniai naivuoliai gali tapti užsienio tarnybų ar nusikalstamo pasaulio grupuočių įtakos agentais net nesuprasdami, kad jau yra jais tapę. Naivuoliai dažniausiai mano, kad jie viską nugalės ir su laiku pasaulis pamatys, kokį žygdarbį jie atliko. Tačiau dažniausiai pasaulis su laiku padaro racionalų ir tikslų sprendimą, konstatuodamas, kad geri mesianistiškai nusiteikusių politikų norai veda tik į pragarą, politikoje reikalingas mokėjimas, profesionalumas ir paprasčiausias padorumas.
4. Tiesiog rinkiminė kampanija. Mano galva, prezidentas ir jo aplinka nėra nei naivuoliai, nei buki užsispyrėliai. Paprasčiausiai viešųjų ryšių logika diktuoja jiems vienintelį veiksmą, leidžiantį išsilaikyti politikos viršūnėje. Čia jau negali būti kalbama apie moralumą, atsakomybę valstybei ir visuomenei. Hipertrofuota rinkimų aistra viską suveda į pergalės siekimą. Tada tampa suprantamais siekiai skaldyti visas įmanomas socialines bendrijas, aštrinti žmonių aistras, provokuoti oponentus. Visa tai yra grubios ir ciniškos rinkiminės kampanijos procedūra.
Apibendrindami galime teigti, kad nevertėtų manyti, jog tik viena iš išvardytųjų versijų gali būti teisinga. Man regis, jos visos yra vienu ir tuo pačiu metu, kartais mes pamatome naivų prezidentą su utopiškomis idėjomis, kartais išsigandusį ir laukiantį pasikėsinimo, kartais bukai užsispyrusį ir labai dažnai mokiniškai kartojantį jam pasufleruotas rinkimines mizanscenas susitikimuose su rinkėjais. Ir visa tai leidžia daryti išvadą, kad mes dar ilgai turėsime visuotinę bėdą, turinčią aiškų pavadinimą - Rolandas Paksas, kuris pats neatsistatydins.
