Pastarosiomis savaitėmis sustiprėjo prezidento institucijos kritika iš kairiųjų ir centro politinių jėgų pusės. Suprantama, prezidentas yra labai patogus taikinys ginčuose dėl vidaus politikos problemų, nes čia jis nėra konstituciškai stiprus.
Suprantama ir tai, kad permetant jam vidaus problemų naštą kryptingai formuojama viešoji nuomonė – neigiamos emocijos ir kaltinimai nukreipiami ne į politines partijas ar jų lyderius, o į simbolinį vidaus politikos veikėją. Taip tarsi parengiama terpė formuoti teigiamai nuostatai apie esamas politines partijas ir jų vadovus.
Tačiau tokie veiksmai būtų naudingi tik tuomet, jei rinkimai vyktų po kelių mėnesių. Dabar, kai dėmesys nukreipiamas į prezidentą, taip jis tik iškeliamas į viešumą, o visi kiti nustumiami ir nesąmoningai, tarsi savaime išeina iš viešumos. Šiuolaikinėje visuomenėje politinio aktyvumo taisyklė labai paprasta – jei politiko nėra žiniasklaidoje, jo nėra ir rinkėjo akiratyje.
Prezidentas, aišku, nesirengia rinkimams į Seimą ar savivaldybių tarybas, bet jis suinteresuotas, kad politinėje kovoje laimėtų moralinį stuburą turinčios partijos ir politikai. Viktoro Uspaskicho, Rolando Pakso ar Vytauto Šustausko pretenzijos į valdžią Lietuvai yra politiškai nenaudingos, nes tai populistiškai veikiantys, pozityvios programos tautai neturintys politikai. Todėl dėmesys Valdui Adamkui žiniasklaidoje, demagogų stengimasis užsipulti prezidentą lygioje vietoje gal jam ir skaudūs, tačiau naudingi strategiškai.
Partijos ir politikai, kurie jaučia savo pareigą visuomenei ir valstybei, gali atrasti ir po truputį atranda, kad V. Adamkus yra ne tik prezidentas, bet ir politinis simbolis, kurio reikšmingumas mūsų visuomenėje visiškai nesumenkėjęs. Tą rodo nuolatinė aukščiausia vieta reitingų lentelėje. Todėl jo puolimas jam nėra blogai, priešingai, tai sustiprina dėmesį jam, verčia galvoti ir ginčytis dėl to, ką daro ir sako prezidentas.
Belieka žengti paskutinį žingsnį – susitelkti aplink prezidentą tiems, kurie realiai pripažįsta jo autoritetą ir moralinę persvarą politikoje. Ir nereikia jo sutikimo ar jo iniciatyvos, pakanka deklaruoti jo propaguojamų politinių vertybių viršenybę ir žodžiais bei veiksmais palaikyti šią poziciją.
Tokių partijų atsiranda Lietuvos politiniame lauke: tai stiprėjanti Lietuvos konservatorių partija, tai besirandantis Liberalų sąjūdis ir vėl užgimstanti Krikščionių demokratų partija, vedama Valentino Stundžio – nuoširdaus ir rimto politiko. Šių trijų partijų ir jų vadovų tarpusavyje suderinta veikla gali duoti netikėtų rezultatų ateinančiuose rinkimuose.
Taigi kontūras naujai koalicija randasi, jos stuburas ir moralinis svertas yra prezidento V. Adamkaus pozicija ir jos palaikymas Seime ir valstybėje. Tereikia palinkėti šioms partijoms nesusipešti dėl rinkėjų, kurie yra beveik tie patys visoms trims, ir neužriesti nosies, pamanius, kad dabar jos tampa Lietuvos gelbėtojomis. Lietuvos nereikia gelbėti, reikia dirbti Lietuvai ir nelaukti už tai jokios padėkos.
