Visada su ironija klausausi ar skaitau straipsnius tų autorių, kurie samprotauja apie Lietuvą kaip mažą ir nedidelę įtaką pasauliui darančią valstybę. Dar juokingiau ima atrodyti tie, kurie kalba apie auksinius didžiosios Vytauto Lietuvos laikus, kada, kaip sakoma, arklius girdėme Juodojoje jūroje.
Ir viena, ir kita logika priskirtina prie šiuolaikinės visuomenės mitų, kai siekiama motyvuoti tam tikrus objektyviai ar subjektyviai susiformavusius tarpvalstybinius, regioninius santykius. Taip siekiama motyvuoti pasyvų dabarties suvokimą. Tačiau išlikimą mums garantuoja konstruktyvus, ambicingas ateities perspektyvų modelis, o ne praeities idealai.
Nesutinku ir su tais, kad Lietuva yra valstiečių kraštas, tarsi kitų socialinių sluoksnių nėra apskritai buvę. Tarsi auginant ropes ir medžiojant šernus prieš kelis šimtmečius buvo galima sukurti reaktyvinio judėjimo teorijos pagrindus, tarsi lietuvių autorių simfoniniai muzikos kūriniai ar freskos Lietuvoje atsirado netyčia. Manyčiau, verta būtų ramiai ir be emocijų žvelgti į savo praeitį, blaiviai vertinti savo realią padėtį ir veikti šiuolaikiškai, t.y. veržliai, ryžtingai.
Šiuolaikiškas žvilgsnis į Lietuvą ragina žvelgti ne į savo praeities mitus ar savo „menkumo“ konstatacijas, bet aiškiai suprasti, kad šiuolaikiniame pasaulyje mažas ir didelis netenka reikšmės. Informacinė visuomenė kiekvieną aktyvų paverčia dideliu ir kiekvieną pasyvų - mažu. Todėl Lietuvos strateginiu tikslu turėtų būti intensyvus energingo ir pozityviai agresyvaus piliečių sluoksnio formavimas. Ateitį šaliai garantuos ne teritorijos ar silpni kaimynai, o nuosekliai formuojamas, globalią pasaulio situaciją suvokiantis ir jame aktyviai veikti pasirengęs intelektinis visuomenės potencialas.
Iš tiesų turime (dar turime) aukšto intelektinio lygio visuomenę. Ir ne mūsų linai, gintaras ar grybai garantuos šalies ateitį, o į toli į priekį nukreiptas intelektas. Taigi klystame, kai kalbėdami apie savo šalies galimybes į pirmą planą iškeliame tautinį Lietuvos valstybės aspektą. Mūsų tapatybė turi būti grindžiama ne tik cepelinais ar Trakų pilimi, ne tik krepšiniu, kuris leidžia didžiuotis savimi, bet ir kiekvieno iš mūsų ramiu bei visaverčiu savęs matymu naujoje pasaulio tvarkoje.
Šiandien mūsų visuomenė tarsi pavargo nuo kelis dešimtmečius vykstančių pokyčių, politikai jautriai į tai reaguoja ir savo politinėse deklaracijose vis aiškiau brėžia paternalistinės valdymo idėjos aspektus. Tačiau tai žalinga ir pavojinga, nes visuomenę reikia aktyvinti ir versti būti maksimaliai savarankiška. Bet koks paternalizmas yra sąlygotas mąstymo tingulio, laukimo, kad kitas prisiimtų atsakomybę, ir garantuoja atsilikimą tiek politikoje, tiek kultūroje ar ekonomikoje.
Taigi manyčiau, kad šiandien stinga partijų bei politikų, kurie patys būdami aktyvūs ir kitus pažadintų aktyvumui. Neturime kito pasirinkimo, nebent tyliai pripažinti savo mažumą, silpnumą ir netrukdomai kultivuoti etnografinio krašto egzotiką. Daliai visuomenės tai bus priimtina, bet likusioji didesnė visuomenės dalis išvyks iš Lietuvos ir tik kartais parašys mums laišką, kupiną nuoširdaus gailesčio.
