Manau, dauguma mūsų politikų yra apsiriboję šios dienos problemų sprendimu. Daugelio jų veikloje matome sprendimų, veiksmų ar vertinimų inerciją. Tas pasakytina tiek apie Seimą, tiek apie vykdomąją valdžią.
Visi įnikę į einamųjų klausimų svarstymus, ginčus dėl kasdienių bėdų, bet ne dėl ateities. Seimo nariai, ypač atstovaujantys juos išrinkusiems regionams, kiekvieną laisvą dieną stengiasi nuvykti į savo apygardą ir užsiimti savo rinkėjų bėdomis. Toks politikų elgesys savaip sąžiningas, tačiau taip jie atitolsta nuo bendravalstybinių problemų, pavirsta provincinių interesų lobistais sostinėje. Taigi politinės veiklos šurmulyje užgimsta kausimas – ar nėra mūsų politika depresiška?
Klausimas nėra tuščias ir juo nesiekiama pritraukti dėmesį ar sukelti nedidelį skandalą. Išties visa kasdienė politikų ar aukštųjų valdininkų veikla būtina, bet ji neturi užgožti partijų, visuomenės, šalies perspektyvų svarstymo. Reikalingas naujas, ambicingas ateities planas. Šiandien, kai daugelį strateginių sprendimų siūlo Europos Sąjunga, mes tarsi prarandame savarankiškumo jausmą, tiksliau, daugelis pagal seną inerciją ima laukti komandos iš centro (anksčiau iš Maskvos, dabar – Briuselio).
Bet mūsų vidinės problemos nuo to neišnyks, nes tai, ką siūlo ES strategai, remiasi europiniais interesais. Na, o Lietuvos, kaip tam tikro tautinio kultūrinio vieneto, galinčio turėti ir savo specifinių politinių interesų pasaulyje, klausimas menkai diskutuojamas. Tam mūsų Seimas nepasirengęs, jis užsiėmęs tarppartiniais ginčais, be to, daugelis Seimo narių laikosi ideologiškai pasyvios pozicijos. Mūsų politikui šiandien svarbiausia netapti žiniasklaidos kritikos objektu ir išvengti savo nuomonės išdėstymo opesniuose ginčuose.
Partijos sprendžia ne valstybės politinės strategijos kausimus, ne ideologinės tapatybės problemas, o užsiima paprasčiausiais grupinių vidaus interesų ginčais, paprasčiau kalbant – ginčijasi dėl to, kas ir kaip turi organizuoti partijos veiklą. Net nesusimąstoma, kad ši veikla vis labiau primena rungtyniavimą tarp tarybinės gamyklos brigadų dėl pereinamosios vėliavos, užmirštant galutinį produktą. Išties vis dažniau išgirstame abejones – kam reikia partijų, Seimo, ideologijų? Vienas toks demagogas seniai kalba, kad viską turi valdyti geri „šeimininkai“, kurie žino ir kitiems pasakys, kada reikia sėti, kada reikia pjauti.
Tačiau dabartinė politinė sistema tuo ir gera, kad visi galimi „šeimininkai“ privalo viešinti ne tik savo interesus, bet ir savo veiklą. Štai tada pamatome, kad partijos be ideologinių principų pavirsta į brigadas, o politikai be suvoktos asmeninės valstybinės atsakomybės tampa kažkieno instrumentais, valdomais ir netoliaregiais.
Štai tada ir tampa mūsų politika panaši į depresišką, chaotišką, stokojančią valstybinio tikslo. Todėl kiekvienas sąmoningesnis pilietis klausia savęs, ar tai, kas vyksta šalyje, yra politika ar tiesiog šurmulys tarp tų, kurie kažkodėl laimėjo rinkimus?
