Spaudoje pasipylė straipsniai apie prezidentą, kuris pasielgė garbingai ir atleido savo priešininkams. Išties demokratinės ir laisvos valstybės vadovo vertas poelgis. Tačiau siūlyčiau visiems pažvelgti į šį veiksmą šiek tiek atidžiau.
Pirmiausia per visą dar rinkiminiam laikotarpiui būdingą būsimo kandidato ir jo rinkiminio štabo veiklą mes matėme labai paprastą, tačiau efektyvią priemonę, kurią maksimaliai eksploatavo Rolando Pakso šalininkai - vertė visus pulti ir peikti R. Paksą, kad jis atrodytų dar labiau nuskriaustas, vadinasi, būtų žmonių suvokiamas tarsi piktų ir negerų konkurentų bei jų pakalikų šmeižto auka. Taigi, politinės psichologijos požiūriu, rinkimuose buvo pasinaudota kryptingu rinkėjų emocijų valdymu.
Tačiau po rinkimų ši priemonė atsisuko prieš prezidentą ir jis tapo tarsi izoliuotas nuo tų, kurie jį “puolė”, kurie buvo tas nelemtasis elitas, blogas, parsidavęs ir amoralus. Valstybės vadovo atitrūkimas nuo elito reiškia jo izoliaciją nuo pagrindinių valstybės valdymo institucijų, nuo kultūros ir tos pačios visuomenės. Šiandien įvaizdininkai priverti taisyti darbo klaidas. Tačiau žinodami vieną algoritmą, jie ne tiek kuria valstybės vadovui palankias sąlygas bendradarbiauti su visais, kurie daro įtaką valstybei bei visuomenei, o dar labiau atitolina juos vieną nuo kito.
Juk teigiant ar transliuojant per visą žiniasklaidą, kad tai valstybės vadovas atleidžia priešininkams, nėra susitaikoma, o spendžiama intriga, kada ta pusė, kuri sukėlė konfliktą, išprovokavo priešpriešą, deklaruoja visiems, kad jie nepyksta ant tų, kuriuos įžeidė. Tai tas pats, jei aš jums įspirčiau, o paskui pasakyčiau, jog aš jums atleidžiu, kad mes tapome priešininkais.
Kita bėda, kurios dar nejaučia prezidentas, yra ta, kad demokratinėje, teisinėje valstybėje, jei mes tikrai siekiame ja būti, prezidento aplinka bei įvaizdžio kūrėjai su jiems pajungta žiniasklaidos dalimi kuria ne demokratinio prezidento, o karaliaus vaizdą. Pažvelkime ir palyginkime reportažus apie buvusius du prezidentus, kada jie prezidentavo, ir apie dabartinį. Pamatysime ryškų skirtumą - tada veikė normalūs žmonės, o dabar pakylėtasis, aplink kurį sukiojasi svita ir kuris visa savo povyza rodo, kad jam patinka, kai jį karališkai lepina. Grubiai kalbat - įvaizdininkai lipdo karalių, su laiku tai išvirs į didelę visuomenės neapykantą tam žmogui ir jo apsupčiai.
Ir dar demokratinės visuomenės paradoksas tas, kad žiniasklaida pasiduoda prezidentinės muilo operos iliuzijai.
