Praėję metai politikoje buvo naujų politinių jėgų atėjimo į valdžią metai. Naujos jėgos nulėmė politinį klimatą Lietuvoje.
Tai – Darbo partija, kuri laimėjo Seimo rinkimus didžiule persvara ir tapo ne tik viena pagrindinių valdančiosios koalicijos partijų, bet ir daug kartų nusvėrė politinių Seimo ar Vyriausybės sprendimų charakterį.
Per metus tapo aišku, kad atėjusi į valdžią kaip viešųjų ryšių projektas „Darbo partija“, ši organizacija taip ir liko ideologiškai silpna ir organizaciniu požiūriu – autoritarinė struktūra.
Norintieji atrasti Darbo partijos ideologinę šerdį pamatytų, kad visi argumentai tėra gerai rinkimams pritaikyti vertybiniai stereotipai, dažniausiai pasitaikantys tarp visuomenės lūkesčių.
Taigi partija iš esmės žadėjo viską, ką norėjo išgirsti rinkėjai: greitus pokyčius, didesnes algas bei mažesnius mokesčius.
Kita vertus, partijos gretas sudarė įvairių profesijų bei interesų žmonės, kurių pagrindine, į Seimą praleistųjų, savybe būtų galima įvardyti vado nuomonės paisymą.
Pirmas 2005-ųjų pusmetis buvo tarsi tylinčiųjų politikų sprendimų priėmimo laikas – už darbiečius kalbėjo tik keli frakcijos atstovai, kiti sąmoningai vengė reikštis.
Praėjus pusmečiui, po vasaros atostogų, ši partija pasikeitė. Matyt, daugeliui jos narių tapo aišku, kad už priimtus sprendimus, už kuriuos jie balsavo, teks atsakyti ne Viktorui Uspaskichui, kuris net nėra Seimo narys, o jiems asmeniškai.
Taigi asmeninės nuomonės atsiradimas tarp Darbo partijos narių tapo svarbiausiu rudens sezono įvykiu Seime.
Atsiradus nuomonių įvairovei partijoje, jos viduje kilo nesusipratimų bei skandalų. Valdžia ėmė siekti didesnio partijos narių paklusnumo. Taigi tie, kurie nesutinka, abejoja ar nenori pritarti vado nuomonei, tampa nereikalingi ir partijai.
Tokia situacija atskleidžia pagrindinį V. Uspaskicho interesą politikoje: jam nereikia demokratinės partijos, jam nereikia puoselėti visuomenėje pilietiškumo – jam reikalingas paklusnus instrumentas, kurį pasitelkus būtų galima siekti siaurų ir, matyt, ekonomiškai naudingų interesų.
Taigi 2005-ieji yra neraštingo, demagogiško ir įtartino politiko valdžios siekimo metai. Asmeniškai jam šie metai buvo labai skausmingi, nes dėl neraštingumo, nemokėjimo suvokti politikos subtilybes, šiurkštaus savo intereso demonstravimo bei nepagarbos tautai pasipylė neleistinos klaidos ir jam pačiam, ir visai partijai.
Asmeninis šio politiko reitingas smuko tiek visuomenės, tiek politikų akyse.
Darbo partijos vadui lieka vienintelis veiksmas, kurį jis gali atlikti pasitelkęs viešųjų ryšių įmones – totali savo asmens bei partijos reklama visais įmanomais būdais.
Taigi V. Uspaskichas šiandien, artėjant Naujiesiems, elgiasi taip, tarsi po savaitės turėtų įvykti rinkimai. Jam svarbu išlaikyti aukštą savo partijos reitingą, nes, atrodo, tai lieka vienintelis argumentas tiems, kurie atėjo į šią organizaciją siekdami postų.
Jei reitingas žlugs – žlugs ir jų viltys dėl postų. O reitingas tikrai žlugs.Darbo partijos „fenomenas“ nėra kas nors nepaprasta – tai normalus labai didelių pinigų ir labai didelio noro kontroliuoti politinius procesus, neturint nei reikalingų profesinių duomenų, nei žinių, nei moralinių atramų, rezultatas.
Tokios partijos visada išlenda į paviršių, kai jaučia kitų silpnumą. Taigi galime teigti, kad V. Uspaskicho dominavimas yra natūralus 2004 metų prezidentinės krizės padarinys.
Reikia suprasti, kad tokios partijos yra trumpalaikės ir 2006 metai bus paskutiniai politikoje V. Uspaskicho metai. Jis jau dabar nereikalingas nei dešiniesiems, nei centrui, nei kairiesiems.
Net savo partijoje jis jaučia panašias nuotaikas. Todėl siūlyčiau traktuoti šiuos praeinančius metus kaip sveikos politinės būsenos atstatymo, prablaivėjimo metus.
Suprantama, perpratusi, kas per vienas yra V. Uspaskichas, visuomenė nepuls bėgti nuo jo, bet tikrai išgirs tuos, kurie kalbės blaiviai ir demonstruos norą veikti racionaliai, be V. Uspaskicho demagoginių kalbų, melavimų ir radikalių pykčio priepuolių.
Savaitraštis „Panorama“ (www.politika.lt)
