Ar niekada nebandėte klausytis, kaip gatvėje ar troleibuse žmogus kalba mobiliuoju telefonu? Žinoma, tai nėra gražu, bet užtat kaip įdomu! Kai girdi buitinę vieno žmogaus kalbą (o ne visą pašnekesį), kartais imi suvokti, kad tu ir tave supantys žmonės šneka visai kitaip, nors ir ta pačia lietuvių kalba.
Neseniai girdėjau, kaip viena moteris kažkam aiškindama apie kažką nuolat kartojo žodį „visumoj“. Pavyzdžiui, „visumoj tai penktadienį galėsim susitikti... visumoj tai geriau savaitgalį... visumoj aš jums duosiu kitą telefono numerį...“ ir panašiai. Turbūt apie 25 proc. jos kalbos sudarė „visumoj“. Net įdomu pasidarė, kas ta „visuma“?
O štai vieno realybės šou pradžioje vaikinas pasakė: „Man nepatinka, kai mergina sako „karoče“. Tiesą sakant, man irgi nepatinka, kai kas nors taip sako. Dar nepatinka ir „tipo“ arba elitinių mergaičių ir berniukų „nu, tsypooo...“, „čiuju“. Juk jie jau tokie nuvalkioti, kaip ir „ta prasme“ arba „reiškiasi“.
Padėtį gelbsti tik mūsų prezidentas, kuris nevengia savo žodžių pabrėžti „škias“ ir „tsakant“. Taip dažnai, kad šiuos žodelius greitai į savo žodyną įtraukė ir humoro laidos. Ir piliečiams geriau – vietoj įgrisusio „reiškias“ jau žinome (ir vartojame) trumpesnį ir įdomesnį žodį.
Kas žiūrėjo LNK „Ideali pora“ turbūt atkreipė dėmesį į vienos dalyvės nuolat kartojamą „kaip minimum“. Ji kartojo šį žodžių junginį taip dažnai ir įtaigiai, kad „minimumą“ pagriebė kiti šou dalyviai, kai kurie laidą žiūrėję mano pažįstami ir, tiesą sakant, pati pagavau save taip besakančią, nors šito priežodžio anksčiau net nesu girdėjusi.
„Ne, mano kalboje tikrai nėra jokių nuolat kartojamų žodelių... Juk dar 7 klasėje lietuvių kalbos mokytoja įkalė į galvą, kad piktybinių įterpinių reikia vengti!“ – galvojate dabar.
O jūs padarykite paprastą eksperimentą – įrašykite savo pašnekesį su draugais ar šeimos nariais. Ir suskaičiuokite, kiek vartojate vienodų žodelių, kurie nėra reikalingi. Aš nekalbu apie visus keiksmažodžius, prasidedančius b, n ar f raide. Pavyzdžiui, kiek kartų pasakėte „iš esmės“? Arba „konkrečiai“, „tarkim“? Tiesą sakant, tik mes patys negirdime savo įterpinių, o kiti į juos tikrai atkreipia dėmesį, ypač jeigu jų nevartoja.
Jeigu tokių žodelių suskaičiuosite labai daug, nenusiminkite. Net ir labai išsilavinę bei inteligentiški žmonės turi savo nuolat vartojamų įterpinių. Jie skiriasi nuo žemiškųjų ir dažniausiai yra tarptautiniai žodžiai. Sakome „atitinkamai“ (kai kurie net „atatinkamai“), o inteligentai sako „adekvačiai“. Fizikai, medikai, rašytojai – visi vartoja skirtingus žodelyčius.
Štai aš supratau, kad labai dažnai vartoju „tiesą sakant“. Vien šiame tekste parašiau tris (be pastarojo). Beje, nereikia stengtis ką nors pakeisti. Juk psichologai sako, kad tokie žodeliai netgi parodo žmogaus charakterį ir mąstyseną. Tie, kurie vartoja „jaučiu“, „iš esmės“ yra dvasingi ir jautrūs, o tie, kurie mėgsta kalbą pabrėžti žodeliais „realiai“, „konkrečiai“ visuomet išlaiko blaivų protą ir yra tikslūs. Kalbėkite taip, kaip kalbate, antraip prarasite savo tapatybę. Tik lituanistai gali būti truputį nepatenkinti...
