Pagyrimas Utenos kelininkams
Gyvenu Kaune, tačiau turiu giminaičių Zarasų rajone, pas kuriuos dažnai apsilankau. Kelias į Aukštaitiją kai kuriuose ruožuose yra gana prastas - siauras, vingiuotas, nelygi danga, o transporto srautas - labai didelis. Nebūtų nieko baisaus, jei gerai dirbtų kelininkai. Deja, važiuojant Anykščių rajonui priklausančiu kelio "gabalu", nori nenori kelininkus pradedi keiksnoti - šiame ruože žiemos metu kelias dažnai būna ypač prastas - nepabarstytas, todėl slidus, ant važiuojamosios dalies prisikaupę ledo kauburių. Tačiau pasieki Leliūnus, tai yra Utenos rajoną, ir iškart padėtis pasitaiso: kelias jau būna kruopščiai nuvalytas, paberta smėlio ar druskos. Maloniai nustebino ir tai, kai kartą važiuodamas pamačiau Utenos rajono kelininkus, šepečiais valančius sniegu apdrėbtus kelio ženklus. To neteko matyti kituose rajonuose, nors kelio ženklai visą dieną stovėjo aplipę sniegu.
Dar viena bėda. Tose vietose, kur atliekami kelio remonto darbai, pastatomi greitį ribojantys kelio ženklai. Pastebėjau, jog labai dažnai tokie ženklai paliekami ir poilsio dienomis, nors kelininkai nedirba. Ir, žiūrėk, kur nors pakrūmėje, tų ženklų galiojimo zonoje, jau trypčioja kelių policininkai. Manau, kad pareigūnai tokiais atvejais neturėtų bausti greičio pažeidėjų. Na, o kelininkai, baigę dienos darbus, greitį ribojančius kelio ženklus galėtų pridengti ar nusukti.
Eduardas B., Kaunas
