Nacionaliniai darbo ieškojimo ypatumai Lietuvoje
Perskaičiusi jūsų laikraštyje straipsnį "Greičiau į ES, arba nacionaliniai darbo ieškojimo ypatumai", išspausdintą 2004 metų sausio 20 dieną, pagalvojau, kad šiai moteriai, matyt, neteko pajusti, ką reiškia ieškoti darbo Lietuvoje, kur neva ginamas Lietuvos pilietis. Jokio skirtumo nuo Vokietijos. Gal tik tiek, kad kelionė kainavo brangiau.
Mažeikių "Oruvos" gamykloje pradirbau 4 metus. Per tą laiką gavau kelis šimtus litų. Vis maitino pažadais, kad pinigus gausime po mėnesio, po dviejų, o tie, kurie darbą paliks, negaus iš viso. Tie pažadai tęsėsi tol, kol buvo paskelbtas įmonės bankrotas. Įmonę padavėm į Šiaulių teismą. Man teismas priteisė 17 500 litų, tačiau įmonė pinigų neatidavė, tad kreipėmės į Strasbūro teismą. Beveik dvejus metus bylą vilkinęs, Strasbūras atsiuntė atsakymą, kad mums nepriklauso mūsų uždirbti pinigai. Akivaizdu, kad byla buvo neperžiūrėta, o atsakymas parašytas iš galvos. O gyventi reikia. Savo įmonių neturime. Mieste - baisus nedarbas. Atrodo, jėgų dar turėtum, o ir profesija pakankamai paklausi - statybininkės-apdailininkės. Deja darbo nėra. Laikraščiai pilni besisiūlančiųjų pusvelčiui padaryti remontą. Kai tokia bedarbystė, ryžtiesi viskam. Taigi 2002-ųjų kovo mėnesį Darbo biržos internetiniame puslapyje aptikome, kad Kauno UAB "Arvisata" reikalingi visų profesijų darbininkai statyti Palangos "Linėjos" poilsio namus. Susirinkome 20 žmonių brigada iš Mažeikių. Mums vadovavo toks P. Turkas. Jis susitarė su kauniškiais dėl įdarbinimo, ir išvažiavome į Palangą (Kunigiškes). Darbdavys su mumis nebendravo, liepė važiuoti į darbo vietą Kunigiškėse, parodė, kur gyvensime. Tai buvo mediniai maži namukai be patogumų, su supuvusiais čiužiniais. Paskui atskirai (mums ėmus reikalauti pasikalbėti dėl darbo) po vieną kvietėsi į savo automobilį ir tarėsi dėl atlyginimo. Pažadėjo po 1 000 litų per mėnesį, darbo laikas - po 12 valandų, o jei kas, "pavakaroti", kad tik greičiau galėtų pabaigti ir objektą priduoti. Mes sutikome. Darbą pradėjome tuoj po Velykų, tai yra balandžio 2 dieną. Parašėme pareiškimus, surinko darbo knygeles ir išsivežė į Kauną apiforminti. Knygelių niekas negrąžino, bet darbavomės. Buvo šalta, snigo. Objektas buvo be langų, be durų. Dirbome po 12 valandų. Neveikė parduotuvės, kurios dirba tik vasaros sezono metu, tad maisto produktų tekdavo važiuoti 6 kilometrus į Palangą. Toks vietinis žmogelis laikė "parduotuvę" savo namuose. Pas jį paprastos duonos kepalas - 4 litai, makaronai - 3 litai. Daugiau ten nieko ir nebuvo, išskyrus degtinę, vyną, alų ir cigaretes.
Taigi pavargę po darbo eidavome pėsčiomis po 12 kilometrų (į abu galus) į Palangą maisto. Atsivežtieji pinigai greitai seko. Balandžio 10 dieną, kai pradėjome reikalauti darbo knygelių ir darbo sutarties. Atvežė. Pasirodo, mes apiforminti tik nuo balandžio 10 dienos - ne pagal balandžio 2-osios pareiškimus, o sutartys buvo tokia juodai apterliota "špargalka" su mūsų atšviestomis nuotraukomis be antspaudų ir parašų. Ten buvo parašyta, kad dirbame puse etato, tai yra nuo 8 iki 12 valandos. Už pusę etato ir gausime. Liepė pasirašyti, bet mes nesutikome ir nepasirašėme. Sakė, gausite daugiau negu po tuos sutartus 1 000 litų, čia tik kad nereikėtų mokėti valstybei mokesčių. Jei nesutinkate, atvešime kitas - geras - sutartis. Laukėme mėnesį. Dirbome šeštadieniais ir sekmadieniais, be išeiginių ir švenčių dienų. Pasakė: jeigu išvažiuosite, galite nebegrįžti. Pakišo po 150, o kitiems - tik 70 litų. Taip gyvenom toliau. Vis žadėjo atsiskaityti. Dirbo žmonių iš visos Lietuvos ir visi jie buvo apgauti - išbėgiojo be pinigų ir net neapiforminti (kaip nelegalai). Pasiskundė teismui, tai šis jiems priteisė po 50 litų... baudos, kad dirbo nelegaliai. Mes buvome apiforminti, bet laukėme, kada ištesės pažadą. Buvo ir tokių kuriozų, kuriems aprašyti reikėtų viso sąsiuvinio.
Praustis neturėjome kur. Pradirbome tris mėnesius nesiprausę, nes jūroje buvo šalta, o į pirtį mūsų neleisdavo, nes vadovai nebuvo sumokėję. Su žieminiais rūbais kaip išvažiavome, taip ir prabuvome iki birželio 24 dienos. Duodavo po 50 litų per mėnesį, kitą mėnesį - 100 litų. Namuose alko vaikai, augo skolos už butą, patys badavome. Laimei, invalidas vaikas gaudavo kelis litus ir kaimynų prižiūrimas šiaip taip gyvas ištempė. Mes neturėjome pinigų net grįžti į Mažeikius, be to, buvome prigrasinti, kad jei išvažiuosime, tai tikrai pinigų už darbą negausime. Jei neišvažiuosime, tai kai priduosime objektą eksploatacijai, atiduos visus pinigus ir dar premijas už gerą bei greitą darbą skirs. Baigėsi tuo, kad likome apgauti. Skambinome į Kauną reikalaudami pinigų. Jie vėl liepė laukti. Galų gale inžinierius pasakė: "Nebuvo pinigų ir nebus, atsip... nuo mūsų. Duokit į teismą. Mums nesumokėjo ta įstaiga, kurios buvom nusamdyti, tai nemokėsime ir mes jums". Tada kreipėmės į Kauno mokesčių inspekciją. Iš ten atėjo atsakymas, kad jie atliko patikrinimą ir įpareigojo UAB "Arvisata" atsiskaityti su mumis iki 2002 metų rugsėjo 9 dienos. Tačiau nieko nesulaukėme ir nuvažiavome patys. Pasirodo, pasikeitė vadovai ir niekas apie mus nieko nežino, o naujasis direktorius nenorėjo net pasirašyti mūsų darbo knygelėse. Senasis direktorius sėdėjo šalia ir vaizdavo nebylį. Naujasis direktorius mus išplūdo paskutiniais žodžiais ir liepė nešdintis, kol sveikos galvos, antraip galime ir namų nepasiekti. Bet įrašą darbo knygelėse šiaip taip išsikovojome.
Grįžę kreipėmės į teismą. Kiek turėjome vargo ir nemalonumų, kol įvyko teismas, kiek patys išleidome pinigų. Galų gale teismas įvyko, priteisė po 6 000 litų. Atsakovai į teismą neatvykdavo, nes vis keitėsi jų direktoriai, buvo klastojami pas juos esantys mūsų dokumentai ir parašai.
Prasidėjo nauji žygiai atgauti pinigus. Važinėjome į Kauną pas antstolius, ekskomisarus ir dar visokius išreikalautojus. Bet mes juk Lietuvoje. Antstoliams nerūpi pagalba - jiems rūpi savi pinigai. Sumokėk šimtus už pareiškimą, o jei išreikalaus, tai ir už tai, kad reikalavo. Ekskomisarams dar daugiau mokėk, be to, patikrino kompiuteryje, kad kas reikalavo iš tos firmos, nieko neišsireikalavo, kadangi firma neturi pinigų ir nekilnojamojo turto. Žinoma, kada "suki" aferą, kam pirkti būstinę? Geriau išsinuomojai ir niekas tau jos neatims. Apiplėšinėk legaliai ir ramia galva, o jei kas, pakeisk įmonės pavadinimą ir toliau gyvenk kaip lordas. Kur besikreipėme - jokios pagalbos. Savo šalyje, turėdamas Lietuvos Respublikos pasą ir vadinamuosius įstatymus, ginančius tave, esi skriaudžiamas, išjuoktas, sutryptas galingesniųjų. Niekšai ne vien tie, kurie naudojasi įstatymų netobulumu, bet ir tie, kurie kuria tokius įstatymus. Pilnas Seimas kuriančiųjų įstatymus tik savo gerovei, o ne paprastam Lietuvos piliečiui. Negerbiu tokio Seimo.
Joana U., Mažeikiai
