Mano vaikystės kiemas, arba nelaimes nešanti tvora
Mūsų namo kiemas buvo visų gatvelės (ką ten gatvelės - viso miestelio) vaikų mylimiausias, mėgstamiausias. Čia mes žaisdavom slėpynių, "kvadratą", čia mergaitės šokinėjo gumą, o berniukai žaisdavo karą. Čia ir mamoms buvo lengva mus rasti, nes toks didžiulis ir jaukus buvo tas kiemas, kad išeiti nesinorėdavo. O vėlų vakarą, po darbo, mano amžinatilsį tėvelis čia pasistatydavo mašiną. Didžiulę, su būda. Vėl vaikams būdavo džiaugsmo, karstymosi.
Užaugau greit ir nepastebimai. Išvažiavau mokytis į didžiulį miestą, kuris šiuo metu jau tapo mano namais. Vis rečiau ir rečiau beaplankydavau gimtinę, namus, senstančius tėvus. Susiskambindavom telefonu, sulėkdavom į kokį jubiliejų ar vestuves ir vėl išsiskirstydavom. Mūsų senajame kieme žaidė jau mūsų bendraamžių, likusių gyventi gimtajame mietelyje, vaikai. Gal todėl, kad neįsivaizdavau, jog kažkam gali prireikti to mūsų kiemo, ne iš karto suklusau, kai prasidėjo kažkokie ginčai tarp mano tėvų ir užkuriomis atėjusio kaimynų žento. Dėl kiemo. Pavaišinęs ar dar kaip įsiteikęs elektrikams šis daug metų su Pravieniškių kalėjimo "gyventojais" dirbęs ir galų gale apsistojęs uošvių name užkurėlis nutarė iki tol 40 metų stovėjusį šalia jo uošvių namo elektros stulpą pastūmėti apie metrą į kiemo vidurio pusę. Kiemas, aišku, susiaurėjo. Tėvelis nervinosi, bet tvardėsi. O vieną dieną, grįžęs iš darbo, jau nebegalėjo įsukti savo didžiulės mašinos į kiemą, kaip suko visus 36 metus. Vidury kiemo stovėjo aukšta, kreivų, šleivų lentų, bet kaip sukalta tvora. Įsiutęs tėvelis su kaimynu tas lentas sumetė į užkurio "valdas". Beje, per tuos keletą metų tyliai ir kažkaip nepastebimai vienas po kito išmirė senieji kaimynai, jų vaikai vieni pasistatė namus, kiti patraukė į platųjį pasaulį. Užkurys liko vienvaldis šeimininkas. Jo žmonelė, senųjų kaimynų dukra, paliegusi "kaimo inteligentė", jokio balso namuose neturėjo ir, kiek žinau, neturi ir dabar. Vienturtė jų dukrelė, dosnios širdies gyvanašlė, dirbo tuo metu (net nežinau, kaip vadinasi ta instancija) kartu su viršaičiu, nuo kurio valios priklausė, leisti statyti tą nelemtą tvorą ar ne. Viršaitis, žinoma, leido, tad medinės tvoros vietoje išdygo vielinė. Prasidėjo teismai, kuriuose nuolat laimėdavo užkurys. Ir vieną dieną tėvelis nebeatlaikė - nukrito tiesiog poliklinikoje, kur buvo atėjęs pasitikrinti pašlijusios sveikatos, ir nebepakilo - 8 mėnesius pragulėjęs patale po antrojo insulto mirė. Į šermenis susirinko didelė mūsų giminė, daugybė buvusių tėvelio bendradarbių. Naktį prieš laidotuves metalinė tvora buvo nudažyta geltonais dažais, kad išėję į kiemą laidotuvininkai į ją nesiremtų. Ne vienas ir ne viena, nepastebėję dažytos tvoros, patylomis keiksnojo ir veltui bandė nusivalyti geltonus dažus nuo gedulingų rūbų. O užkurys su savo žmonele, nutaisę gedulingus veidus, dar išdrįso išeiti į gatvę, kai laidotuvių eisena pasuko kapinių link. Nepajutau, kaip suklykiau: "Žmogžudžiai, grąžinkit man tėvą". Tačiau tie individai arba apsimetė, arba iš tikrųjų nesuprato savo kaltės. Likusi viena mama iš paskutiniųjų stengėsi neužkabinti užkurio ir jo tvoros, kuri jau buvo apželdinta. Tačiau nuolatiniai skundai nesiliovė. Tai jo tvorą bandyta išlaužti, tai želdiniai išdžiovinti. Padėtis dar pablogėjo, kai pas mamą gyventi grįžo nevedęs mano jaunesnysis brolis. Jam dar septyniolikmečiui gyvenimą sugriovė gūdžios stagnacijos laikų teisėtvarka, kada politinių kalinių nebuvo - už nuplėštą raudoną vėliavą nepilnamečiui buvo atseikėta kaip kriminaliniam nusikaltėliui. Kalėjimas žmogų tik sužaloja, tad sugadino gyvenimą ir mano broleliui. Ir nors, atgavus Nepriklausomybę, mano brolis buvo reabilituotas, kalėjimo šleifas driekiasi paskui jį jau visą dešimtį metų. Užtenka jam, einančiam per kiemą, garsiau nusičiaudėti ar nusikosėti, ir jau grafomanu tapęs užkurys rašo dar vieną skundą policijai. Turintis II invalidumo grupę brolis iš savo varganos invalidumo pensijos moka baudą. Jei pabando aiškintis, kaip mėnulis danguje besikeičiantys miestelio policininkai ciniškai primena broliui jo praeitį ir dar "maloniai" paaiškina: nors jis ir būtų teisus, vis tiek visada pralaimėtų, nes girdi, pažiūrėk, kas tu, o kas jis. Mano mama, rydama vaistus nuo aukšto kraujospūdžio ir dar nuo viso šimto ligų, nuolat verkia ir tik prašo užtarimo Dievą. Bet Dievas kol kas tyli. Tikiu, kad tik kol kas...
Liepos 12-ąją sukako 10 metų, kai mano tėvelis ilsisi ramybėje. Ar tikrai ramybėje? Ta dieną bažnyčioje buvo mišios. Rymodama, prašydama Dievo amžinos ramybės savo tėveliui, sveikatos mamai ir visiems mano mylimiems žmonėms, bandžiau prisiversti ir paprašyti, kad apšviestų protą mano mamos kaimynams, kad jie pagaliau paliktų ir ją, ir brolį, ir tą nelaimingą tvorą. Leiskite mano artimiesiems ramiai gyventi ir gyvenkite ramiai patys, nė kiek negerbiami mano vaikystės kiemo grobikai!
Jadvyga Vagulienė, Kaunas-Žiežmariai
