Nusipelnėme gyventi blogiau?
Aš dėkinga p. M. Stankevičienei ("Akistata", Nr. 13) už pamąstymus savižudybės klausimais. Žinoma, norėtųsi sužinoti kompetentingų specialistų nuomonę. Ar ši bacila, tik aktyvesne forma, su genais perduodama ateinančioms kartoms? Pateikti pavyzdžiai aiškiai byloja apie žodžio reikšmę, sugebėjimą atskirti eilinį pabėdojimą nuo pagalbos šauksmo, sugebėjimą surasti tą žodį, kuris žmogų sulaikytų nuo žingsnio nebūtin. Dabar madinga remtis tremtinių išgyvenimais. Nė vienas tremtinys nepasakys, kad ištisus dešimt ar penkiolika metų gyvenimas Sibire nuolat blogėjo. Po pirmųjų, antrųjų košmariškų tremties metų likusius gyvuosius palaikė viltis grįžti namo, tėviškėn. Nelengva buvo ir išvengusiems tremties. Vienus palaikė viltis, kad tremtiniai jau nebegrįš ir jie gali ramiai šeimininkauti jų namuose, kitus - viltis, kad atstatys karo audrų suniokotus namus, dirbs, gyvens, augins vaikus. Taip, ne laikinas skurdas stumia žmones į savižudybes. Jau greit 60 metų, kai šalyje, ačiū Dievui, nėra karo, 10 metų Lietuvos Nepriklausomybei, o žmonėms atimta bet kokia geresnio gyvenimo viltis. Pasaulyje - techninio progreso amžius. Kiek Lietuvoje vaikų dėl skurdo negali mokytis? Kiek žmonių negali tikėtis medicininės pagalbos, nes neturi už ką nusipirkti vaistų? Kas lemia blogą jaunuolių, būsimų kareivėlių, sveikatą? Ir ne tik šiandien, bet, atrodo, ir ryt, poryt taip bus, jei ne blogiau. Sektos, kastos, klikos, gaujos, išrinktieji ir eiliniai rinkėjai, svetimi savame krašte tarp savų, užmiršti iki kitų rinkimų, kitaip tariant, eilinis "kirmėlynas". Tik spaudoje galima pasidžiaugti Statistikos departamento pateiktais duomenimis, kad gyvename geriau ir kad mūsų pajamos vienam namų ūkio nariui pakilo nuo 428 iki 435 litų per mėnesį. Fantastika! Jei šeimoje, sakykim, 2 ar 3 nariai, iš kurių vienas dirba ir darbdavys daugiau kaip minimalaus atlyginimo nemoka, jei tą patį sumoka laiku, tai vieno atlyginimai pliusuojami į bendrą katilą ir išvedamas utopiškas vidurkis? O gal minimalus atlyginimas slapčia pakilo, tik visuomenė apie tai neinformuota?
Labiausiai varo neviltin tai, kad mūsų garbieji valdžios vyrai (ir moterys, žinoma) tikisi pripildyti skylėtą biudžetą iš tuščių žmonių kišenių. Tuoj po rinkimų iš pirmos valdžios lūpų per 10 metų žvirbliu išskrido teiginys apie visos valstybės ūkio vystymosi kryptį. Žodis - žvirblis, išskrido ir nuplasnojo. Mano manymu, vargu ar gali valstybė vadintis pilnaverte, plėsdama tik prekybos tinklą. Ar ne valstybės gyvavimo pagrindą turėtų sudaryti gamyba, o savo gaminiais galima ir prekiauti. Kol kas mūsų valdžia "pelningai" prekiauja valstybinės reikšmės objektais su užsieniečiais. "Pelningai" ir "skaidriai", bet... ne tau, Martynai, mėlynas dangus. Nuo to tik mokesčiai kyla sparčiau nei aritmetinė progresija. Pinigai? Nėra ir, atrodo, nebus. Pagal dabartines gamybos apimtis atrodo, kad M. Mikutavičiaus apdainuoti trys milijonai gyventojų Lietuvai yra per daug. Artojų kraštas? Artojų, kuriems už parduotą produkciją nemokama. Nėra pinigų. Iš kur jų atsiranda eilinėms milijoninėms kompensacijoms? Ar ne pinigų nusodinimo į asmenines sąskaitas tikslu vyksta įvairios garsiai vadinamos pertvarkos pavadinimų keitimu, etikečių spausdinimu ir pan. Liaudyje sakoma, kad viltis - kvailių motina. Kol ji neapleidžia savo vaikų, jie dar kapstosi. Jei nusisuka, žmonės renkasi tuo metu priimtiną išeitį. O absurdiškų sprendimų priėmimas, neūkiškumas, rietynės dėl sklypų, mašinų, pinigų ar paprasto tvartelio, mokesčių kėlimas ir bankrotų bangos žmones varo į juodą depresiją, stumia giltinės glėbin. Tie, kurie nusipelnė savo gražiomis kalbomis prieš rinkimus, dabar ir gyvena geriau. O mūsų vilties žiburėlis dar neužsidegė.
I. Martynaitienė, Šiauliai
