Mieli pasaulio piliečiai,
Siunčiu šį laišką norėdamas pasigirti, jog Mūsų klestinti šalis sulaukė gražių dienų – užaugo nepriklausomybės mergaitės, ir meilės santykiai su jomis jau yra galimi, nors teisiškai tai ir suktas klausimas. Vis dėl to, jos užaugo, ir meilė į jų širdis skverbiasi jau ne vieną mėnesį. Aš, kaip šalies atstovas spaudai, noriu Jus patikinti, kad tai Lietuvoje sukels esmines permainas. Meilė nepriklausomybės mergaitėms ne vien savaiminis gėris ir ekonomiką skatinantis veiksnys. Meilė nepriklausomybės mergaitėms (toliau MNM) prisidės prie Lietuvos, kaip mokslo šalies, įvaizdžio formavimo. MNM leis įminti mūsų šalį jau kelerius metus kamuojančią mįslę – bekilmio garso fenomeną. Nors apie tai esu rašęs ankstesniuose laiškuose, galiu trumpai priminti šio fenomeno istoriją.
Kartą mirus jaunam ir talentingam Mūsų krašto studentui, dirbusiam dėl gyvenimo ir gyvenusiam dėl darbo, jo aplinkos žmonės surengė gedulingą pasisėdėjimą, kurio metu mėginta išsiaiškinti, koks likimas Mūsų krašto žmonių būtų laukęs, jei jaunajam studentui nebūtų tekę mirti. Šio pasisėdėjimo metu buvo išgerta daug degtinės ir dar daugiau verkta, o likimas būtų buvęs geras. Kai studentas PČ128D paskelbė šią išvadą, salėje pasigirdo garsas. Garsas atliko tai, ką garsas tik ir gali atlikti – jis buvo visų girdimas. Kurį laiką studentai jį ignoravo, bet supratę, kad garsas užsitęsė ir niekaip nenustoja, studentai ėmė reikalauti, kad garso fakulteto Dekanas išaiškintų, kas tai per garsas ir iš kur jis atsirado. Dekanas atsistojo ir pareiškė, kad Lietuvių mokslininkai garso srityje yra pasiekę stulbinančių laimėjimų, todėl šis garsas problemų neturėtų sukelti, nors laiko jam perprasti prireikti gali ir nemažai.
Praėjus keleriems metams, Dekanas surengė nacionalinę konferenciją, kurios metu ketino atskleisti minėtojo garso paslaptį. Įvadiniame žodyje buvo kalbama apie tai, kad Lietuvai jokiu būdu negalima užmiršti jaunojo studento, kurio mirtis greičiausiai sužlugdė visą mūsų krašto ateitį. Tai, žinoma, buvo tiesa, o jaunojo studento atminimui skirtas geras žodis mūsų krašte jau buvo virtęs gero tono ženklu. Vis dėlto, visi nekantravo, ką Dekanas pasakys apie garsą. Tuomet dekanas ir tarė žodį – Pirmą kartą pasaulio istorijoje nuskambėjo bekilmis garsas, kuris, kaip ir tyla, neturi kilmės. Tai garso ir tylos sintezė, įkūnijanti garso išraišką bei tylos kilmę. Tai didis mokslo atradimas. Šlovė Lietuvos mokslui ir garso fakultetui!
Šią istoriją daugelis Jūsų girdite ne pirmą kartą, ir dėl to Jūsų atsiprašau, tačiau taip pat žinau, kad Konge nesenai buvo išrastas raštas, todėl Kongo piliečiams bekilmio garso fenomenas šiandien yra girdimas pirmą sykį. Toliau. Kaip jau minėjau ankstesniuose laiškuose, šio fenomeno atradimas yra didis mūsų krašto laimėjimas. Tačiau netgi Vilniaus garso fakulteto profesoriai lyg šiol nepajėgė iki galo išaiškinti šio fenomeno, o ką jau kalbėti apie kitų pasaulio profesorių pastangas. Tačiau dabar didžiuodamasis galiu pareikšti, kad MNM leido viską suprasti iki galo. Moksliniai šio sąryšio paaiškinimai išsamiai buvo pateikti naujausiame Lithuanian Sound Science Review numeryje. Tiesa, straipsnis prieinamas tik lietuvių kalba, todėl Jums, mielieji pasaulio piliečiai, bekilmio garso fenomenas lieka nesuprastas. Iki kitų susitikimų!
Amele
Mielieji,
Šį laišką Jums rašau tomis dienomis, kuomet mūsų numylėtinė Viktorija Beckham‘ienė, kirtusi Atlantą, ieškojo būsto šeimai ir kankinosi mėgindama prastumti jaunuosius Beckham‘us į prestižinę Beverly Hills‘o mokyklą. Šiuo Viktorijai nelengvu metu mudu su Šmiceriu gyvenome rūsyje.
Aš asmeniškai neturiu didelių interesų čia gyventi, tačiau Šmiceris turi. Mano bičiulis - nemenko kalibro teroristas, kurio elegentiškais pėdsakais seka valstijos. Taigi mudu slapstomės.
Tik nemanykit, kad už mano kompaniją Šmiceris neturi, kaip atsidėkoti. Turi. Kol aš tiriu bylą, mano dygliuotasis pukuoto veido bičiulis sergsti mano ramybę. Ir patikėkit, šiame rūsyje yra pakankamai padarų, pasirengusių mudviejų idilę žlugdyti. Jūs jau žinote apie ką aš. Tai žalieji šliužai, lėtai slenkantys mano kojų link. Tiesa, šie gamtos robotukai pernelyg nesijaudina dėl šliaužimo krypties, tačiau Šmiceris, atlikęs statistinę analizę, apskaičiavo, jog kas devintas iš jų laikui bėgant prišliaužtų mano plikas pėdas. Dėkui Šmiceriui, to niekada nenutiks. Vos tik vienas žaliųjų monstriukų prisiartina pernelyg arti, mano dygliuotasis bičiulis sutraiško jį savo griežtais dantimis. Ši procedūra jam primena jo brolių kovą Irake.
O ką gi rūsyje veikiu aš? Ankstėliau minėjau, jog, išitkimybę Šmiceriui atmetus, didelio poreikio gyvneti rūsyje neturiu. Ką gi, nebuvau su Jumis visai atviras. Rūsys itin palanki vieta darbuotis mano profesijos žmogui. Esu teisininkas, ir įsikūręs rūsyje tiriu išties nelengvą bylą, su kuria norėčiau supažindinti ir Jus, mielieji.
Dirbu ir advokatauju Muhametonų tikybos kišenvagiui Karapetiancui. Prieš keletą savaičių šis dar visai jaunas muhametonas plėšikavo valstijose. Deja, aplinkybėms susiklosčius nepalankiai, Karapetiancas pateko į imperialistų teisėsaugos nagus. Susipažinkime su bylos turiniu.
Prisėlinęs iš nugaros mūsų herojus iš jankio kelnių kišenės mėgino ištraukti piniginę. Tai pajutęs Jankis šoktelėjo atgal ir išsitraukęs savo konstitucinį pasididžiavimą buvo pasirengęs jaunąjį muhametoną susprogdinti. Tačiau šis išsitraukė sąvąją patranką ir driokstelėjo pirmiau. Storulis žuvo vietoj, o visas šis incidentas įvyko kėlių akimirkų bėgyje, ko galbūt nesugebėjo atskleisti mano elegantiškas rašymo stilius.
Tad štai jums ir byla, mielieji. Ar savigyna nuo savigynos vis dar yra savigyna? Nelengvas klausimas. Nelengva byla. Nelengvas gyvenimas. Ne vien Karapetiancui bei Viktorijai, bet ir mudviem su Šmiceriu...Nežinau kaip dėl Karapetianco, tačiau kol aš turiu Šmicerį, o Viktorija - Deividą, meilės ir rūpestingumo staklės išlydo visus sunkumus.
Amele
Gerbiami Sprendimų Priėmėjai,
Šiuo laišku į Jus kreipiuosi būdamas giliai susirūpinęs politiniais Neringos „miesto“ klausimais. Puikiai suprantu, kokį kankinantį galvos skausmą šio problematiško regiono problemos Jums kelia. Gamtos apsauga, senkančios kopos, aukštomis kainomis bei darbo stygiumi besiskundžiantys vietos gyventojai, tilto galimybės klausimas. Teisingų sprendimų čia tiesiog nėra. Taip dar visai neseniai mąsčiau ir aš, Jūsų ištikimas pagalbininkas. Tačiau visai neseniai praūžę mano asmeniniai išgyvenimai leido rasti protingą išeitį. Bent jau tilto klausimu. Mielieji, su savo patirtimi supažindinu ir Jus.
Kaip žinome, vaikščioti Nidos kopomis draudžiama. Tą užtikrina Kopų Sargo institucija, įsteigta ir išlaikoma Neringos „miesto“ sąvivaldybės. Praktikoje viskas veikia taip – Parnidžio kopos didybės nustelbtas, kopos prieigose, po spalvingu skėčiu nuo saulės, yra įsikūręs ponas kopų sargas. Jo užduotis – neleisti žmonėms vaikščioti kopomis.
Prieš keletą savaičių priešais Parnidį stovėjau ir aš. Grožėdamasis kopos elegancija ėmiau jausti nenumaldomą norą ja pasivaikčioti. Tačiau budrus kopų sargo žvilgnis jau sekė mane. Teks veikti kitaip – pamaniau sau – ir iššiepęs dantis ristele pajudėjau sargo link:
- Laba diena, gerbiamasis. Mano pareiga Jus įspėti, kad kopomis vaikčioti draudžiama. Jei žengsite dar nors vieną žingsnelį Parnidžio link, man teks Jus nušauti, gerbiamasis – su padėtimi supažindino sargas.
Na jau ne, pareigūne, tikrai neketinau pažeisti Jūsų saugomo įstatymo. Tenorėjau su Jumis pasišnekučiuoti. Mat Jūsų profesija tokia įdomi, tiesiog norėjau apie ją daugiau sužinoti.
- Jei gerbiamasis yra vedamas tik tokių tikslų, maloniai sutinku Jums papasakoti apie save ir savo instituciją. Prieš įsidarbindamas čia, Plungėje žaidžiau rankinį. Buvau vartininkas, todėl nuo tų dienų mano gyvenimas tegalėjo gerėti. Tiesą sakant, neretai susimąstau, kodėl rankinio vartininko profesija liko neaprašyta didžiųjų absurdo rašytojų. Vienaip ar kitaip, nelengva darbuotis man ir čia. Jums visiems galvoje romantika – paslaptingasis kopų sargas sergsti gamtos pabučiuotą pasakų lopinėlį ir t.t., tačiau žinote...viešasis sektorius, darbo vieta lyg ir saugi, tačiau atlyginimas tikrai ne koks....
Nieko kito iš pono kopų sargo ir nesitikėjau. Dabar tereikėjo, kuo subtiliau įsiūlyti vieną kitą banknotą ir Parnidis būtų mano. Tai nebuvo labai sunki užduotis.
- Jūs itin dosnus, gerbiamasis. Tik nemanykit, kad man nerūpi gamta ir kopos. Dar ir kaip rūpi, tik žinote...Dievas pasaulį kūrė mums, žmonėms, tad, religiniu požiūriu, ne visai teisinga būtų, jei savo interesus visuomet aukočiau dėl gamtos. Visuomet reikia ieškoti visoms pusėms palankių išeičių. Man regis, tokią mes čia ir atradome...Ir dar šis tas, ko vos ne pamiršau...Jus, kaip žurnalistą, turėtų dominti viena negyvųjų kopų vietelė...Galbūt galėčiau Jums nurodyti koordinates...
Pamaloninęs religingąjį sargą dar viena kita gerybe, pasigardžiuodamas išklausiau jo pasiūlymą:
- Vienoje smėlio apsemtoje pašiūrėje gyvena toks vyras...Kai paskutinį kartą matėmes, tokius kaip Jus, gerbiamasis, jis prašė atsiųsti pas save ir pristatytį jį kaip negyvųjų kopų metafiziką. Mano supratimu, toks kilnus vardas tam keistuoliui netinka, tačiau Jūs, gerbiamasis, galėsite susidaryti savo nuomonę.
Atsibučiavęs su kopų sargu nedelsdamas patraukiau metafiziko pašiūrės link, net Parnidis nebebuvo toks įdomus. Keletą valandų nervingai pasibastęs po negyvąsias kopas, tašką galiausiai aptikau. Iš smėlio kyšojo tik kuršiško dizaino kaminas, pro kurio juodumą nedelsdamas patraukiau į vidų.
Įgriuvau į tuščią kambarį. Sunkiai ką nors galėjau matyti, tačiau kita mano juslė tiesiog trimitavo aštrias naujoves – pašiūrėje klaikiai dvokė. „Atsiliepkit, kas gyvas ir sveikas“ – sušukau senu Ukmergės miškų papročiu. Atsako nebuvo. Metafizikas turbūt bus išėjęs pasivaikščioti, o galbūt jis maudosi...tačiau ne! Kitame kambaryje kažkas bruzdėjo. Nušuokliavęs garsų šaltinio link, prieš save išvydau simpatingą vaizdą – lovoje prie lango gulėjo nežinia kelintų metų lavonas, o priešingoje kamabrio pusėje cigarete vaišinosi šlykčios išvaizdos asmuo. Šis, matyt, ir bus negyvųjų kopų metafizikas. Vienaip ar kitaip, nesistebėjau, kodėl mano ukmergietiškas šauksmas atsako nesulaukė.
Kaip svečias buvau priimtas nepriekaištingai: aukštos rūšies kvapni angliška arbata, burnoje tirpstantys sausainiukai ir metafiziko kompanja. Metafizikas, panašiai kaip ir kopų sargas, buvo linkęs išsipasakoti:
- Esu metafizikas – poetišku tonu prabilo šeimininkas – Pasaulį stebiu retai, orientuojuosi į savo mintis. Ieškau ryšių tarp žodžių ir daiktų.
Būdamas imlus ne tik pasaulio faktams, bet ir gilesnėms įžvalgoms, negalėjau nepasidomėti, kokia savo idėja metafizikas didžiuojasi labiausiai.
- Sunku išsirinkti, tačiau citatų knygutei neblogai tiktų ši mano idėja – „Dabartis tėra naudinga tiek, kiek refleksijai tinkamos medžiagos jos metu prisirenkame“. Neblogai, ar ne?
Kadangi pakastas po smėliu nesijaučiau itin saugiai, nesidrovėdamas gyriau pešnekovą. Tačiau kad ir kaip norėjau tai nuslėpti, metafizikas po mažu suprato, jog jo kamabrio bičiulo skleidžiamas kvapas svečiui iš svetur nėra pats priimtiniausias.
- Jums tikrai nėra reikalo jaustis nepatogiai dėl mano brolio. Gyvybė, kurią jis skleidžia, yra puikiausias peneigimas to kvailo įsitikinimo, jog metafizikų idėjos nėra perkeliamos į praktiką. Kuomet šarlatanai Klaipėdos daktarai brolį įvardino kaip lavoną, aš nepasidaviau, nes tikiu gyvybės amžinybe. Parsinešiau jį ant peties, įmečiau pro kaminą ir paguldžau. Aš, kaip ir kokia nors senovės tauta, tikiu, kad, kol žmogus geba dirginti visas kito žmogaus jusles, tol jis toliau sėkmingai žygiuoja amžinosios gyvybės taku. Brolį aš galiu paliesti, stebėti, galiu jį užuosti, naktimis galiu girdėti jo kaulų bruzdesį, o išalkęs galiu jo paraguti. Tik gyvybinga būtybė gali dirginti visas kitos gyvos būtybės jusles.
Nedrįsau metafiziko paklausti, kas bus, kai brolis bus suskanautas...Vietoj to, toliau gyriau savo bičiulį ir raginau jį savo mintis išdėstyti popieriuje, kad ir likęs pasaulis galėtų susipažinti su jo genijumi.
- Veidmainiauji, žurnaliste, žinau, kad veidmainiauji! Tačiau aš nepykstu. Puikiai suprantu, kad į sostinę nori parsivežti kokį perliuką, o tam mano lygšiolinės mintys netinka. Tu esi labai gražus, dėl to galiu papasakoti bet ką. Prašyk, ko nori.
O čia tai bent! Galiu prašyti, ko noriu. Užsisakiau ko nors apie Lietuvos, kaip valstybės, būklę, ateities perspektyvas ir panašiai.
- Jaunystėje su broliu domėjomes kalbos dalykais. Iš tų laikų atsineštos žinios man, geriau nei bet kam kitam, leidžia skausmingai ir iki galo suvokti šios šalies tragediją. Reikalo esmė čia yra ta, kad mūsų kalbos tėvai kūrėjai savo kūrinyje užprogramavo tragediją. Ką pats manai apie žodį „palikimas“? Nieko? O ką manai apie priešdelį „pa“? Juk kai eini pamelžt karvių, tai tiesiog eini melžt karvių, o kai išsiruoši pašikt, tai tiesiog keliauji šikt. Jauti, kur link suku? Dažnai ir nekaltai šnekėdami apie vienokį ar kitokį palikimą, iš tikrųjų šnekame apie likimą – didįjį ir neįveikiamą determinantą. Psichologija, žurnaliste! Kitose kalbose to nėra. Štai tau ir mūsų tradegja – ne vien palikimas pas mus sovietinis, toks mūsų ir likimas.
Iš mandagumo paspaudžiau negyvųjų kopų metafizikui dešinę, išsiruopščiau pro kaminą ir įniršęs patraukiau namo...Tuo tarpu mieli sprendimų priemėjai, manau, jau suprato, ką visu tuo norėjau pasakyti. Ankstesnės tilto galimybių studijos neatsižvelgė į tai, kad aktyvus transportas bei žmonių antplūdis pusiasalyje pasmaugtų ne tik svajingąją gamtą. Kartu su ja užtrokštų ir iškrypelis metafizikas su savo įžuliomis įžvalgomis. Tiltą Neringai – Laisvę Lietuvai!
Amele
Brangieji,
Ne kartą esu jums pasakojęs apie penkiaaukštį daugiabutį, stūksantį postsovietinėse betono džiunglėse. Ne vieną ir ne du buteliukus rašalo esu išrašęs, kad kuo tiksliau Jums aprašyčiau tą nepaprastą nykumą, kuriame yra paskendęs šis namas. Tačiau iki šiol nedrįsau prabilti apie košmarišką šio namo paslaptį, kurią tikėjausi nusinešti su savimi į kapus. Vakar dienos įvykiai verte verčia su paslaptimi supažindinti ir Jus.
Reikalas tame, kad šiame raudoname penkiaukštyje esama slapto lifto. Liftas skirtas turčiams, tik šiuo liftu jie gali pasiekti slaptą turčių aukštą, kuriame išsidėstę prašmatnūs apartamentai. Niekam, išskyrus turčius, nevalia artintis prie lifto. Tiesą sakant, niekas net nežino, kur jis yra. Žinojau tik aš, tačiau buvau sau prisiekęs niekada prie lifto nesiartinti.
Vakar, kaip ir kievieną vakarą, aplink namą sukau ratus. Besukdamas jubiliejinį ratą prieš savo akis išvydau raudoną meškiuką. Išties jaukus, mielas, ir draugiškas padarėlis – pamaniau sau. Nutariau jį pasekti. Lyg žinodamas lifto vietą, meškiukas teisingai sėlino klaidžiais koridoriais. Jaukusis bičiulis dažnai atsisukdavo į mane tarsi norėdamas patikrinti, ar nuo jo neatsilieku. Po varginančių klajonių mudu su meškiuku, jau gerokai susidraugavę, pasiekėme liftą. Raudonjo gražuolio žavesys taip mane apkerėjo, kad nedvejodamas pasekiau jį į kabiną – RICH FLOOR-UP-KYLAME.
Aukštyn žemyn, žemyn auktšyn - pašėlusiu greičiu liftas judėjo įvairomis kryptimis, tačiau galiausiai durys prasivėrė. Meškiukas sušuko – Žiūrėk! Pakėlęs akis, prieš save išvydau nesipraususį, dvokiantį, susivėlusį ir girtą – patį Karlą Marxą. Karlas buku žvilgsniu nužvelgė mane, po to meškiuką. Laukiau netikėtumų, ir tą akimirką klaikiai klykdamas Marxas ėmė žiaugčioti ir vemti į visas pasaulio puses.
Atgal su meškiuku grįžome gerokai apvemti. Atsisveikindamas meškiukas kažką neaiškiai burbtelėjo apie savo negatyvų nusistatymą besiplečiančios viduriniosios klasės atžvilgiu. Deja taip jau būna – mielas, bet durnas.
Amele
