20001 05 01 Labas Laimute,
nežinau, ar rašydamas Jums, elgiuosi teisingai, bet šiuo metu - tai nuo manęs nepriklausantis pašaukimas, tarsi apraiška iš viršaus įsakanti užrašyti mano minties veiklą. O šios mintys mane kankina jau seniai, todėl be jokios vidinės ataskaitos prieš save, gimsta šio rašinio eilutės. Viskas vyksta taip spontaniškai, kad vos spėju ant popieriaus pateikti savo minčių kratinį. Žinoma, tai su nuostaba sudrums Jūsų nusistovėjusią kasdienybę. Kartu galiu drąsiai teigti, kad esate pakankamai protinga moteris ir tikiuosi, jog mane suprasite teisingai. Šis laiškas Jūsų niekuo neįpareigoja, tad neturėtų sukelti Jums pykčio ar kitokių neigiamų emocijų. Tai yra tik mano minčių pasivaikščiojimas į daug intelektualesnę erdvę, ko negaliu rasti šioje pusėje tvoros, tarp pilkosios masės gyventojų. Jūs jau greičiausiai nutuokėte iš atgalinio adreso, kad aš esu vienas iš jų gretų. Tačiau nei grotos, nei dabar mane supantys žmonės, negali įkalinti mano proto, mąstymo ir sielos poreikio. Mano gyvenimo tiesų pažinimas, net ir didžiosios nevilties kalėjime, suteikia pilnavertę teisę siekti sielos evoliucijos progreso, atsukti save daug geresnių dalykų link ir niekas manęs negali priversti atsisakyti šio pažinimo. O nesėkmė nėra tokia svarbi, jeigu tik nesukelia savigarbos ar pasitikėjimo savimi praradimo. Aš puikiai suvokiu, kad kalėjimas - tai ta paskutinė juodojo blogio buveinė, kur karaliauja pats monstras velnias. Ir tik teisingai įprasminus savo kančią, įmanoma įvertinti daug aukštesnių savo dvasinio pasaulio vertybių pažinimą. O svarbiausia, kad tai bent minimaliai leidžia jaustis laimingu.
Net nežinau, kodėl Jums atskleidžiau šį savo privačių minčių turinį. Greičiausiai bandžiau save apgauti, o tai - begalo kvaila, nes užpildžiau kitais žodžiais artėjančią tiesą, dėl ko ir norėjau parašyti. Nenoriu gudrauti, būsiu nuoširdžiai atviras, nes kas jau įvyko to pakeisti neišeitų, nors ir labai stengčiausi. Man gėda, tikrai begalo nesmagu ir prieš Jus, ir prieš save, kad nesugebu, o gal greičiau nedrįstu, Jums išsakyti tos silpnumo akimirkos, kada smalsumu pažeidžiau Jūsų privačių minčių erdvę. Labai bijau, gal tai Jums sukels pyktį. Aš guodžiu save, kad taip pasielgiau ne iš blogos valios, ne slapta ir radau jėgų ir noro Jums prisipažinti. Greitai Jūs suprasite, kad šio mano poelgio autorė esate tik Jūs pati, nes jeigu nebūtų Jūsų nebūtų ir panašaus mano poelgio. Ir vėl kažkas sulaiko nuo tiesioginės tiesos, tačiau aš privalau viską paaiškinti.
Viskas įvyko kelis mėnesius anksčiau, o po to mano sąžinės priekaištas vis augo ir augo, kol pagaliau privertė Jums parašyti. Taip jau išėjo, kad kasdienybė suvedė mane į draugiškus santykius su Jūsų draugu Artūru. Šis jaunas, likimo iškankintas vaikinas, išliejo man visą savo gyvenimo kelią, o jame gana svarbią ir šviesią vietą turite Jūs. Jau iš jo pasakojimų aš pastebėjau Jūsų išskirtinę asmenybę, kuri aiškiai švietė tarp pilkų, mūsų bendrą draugą supančių, žmonių. Jau tada aš pajaučiau trauką, norą dar geriau pažinti Jus, todėl ir perskaičiau du paskutiniuosius Jūsų laiškus, kuriuos taip nuoširdžiai bei švelniai pamokančiai skyrėte jam. Aš to nepadariau slapta, ar jam nežinant, kas tikrai ne naujiena šioje pasiklydusių avelių bandoje. Tie du laiškai įrodė, kad mano nuojauta neklydo. Ir kaip gi žmonėms pasiseka pažinti tokias išskirtines sielas? Iškarto supratau, kad Jūsų intelekto koeficientas begalo teigiamos ir kokybiškos prigimties, o svarbiausia nevergauja pasaulietiškumui, gali pasipriešinti vyraujančios masės nuomonei. Jau vien tai, kad buvote pasiryžusi padėti Artūrui, išėjus į laisvę, Jus apibudina begalo teigiamai. O tokią asmenybę, dar Moters kūne, begalo sunku šiais laikais atrasti tarp laisvėje didžiosios masės pasauliečių. Man buvo labai keista, kad Artūras taip ir nesuvokė, kokią didžiulę dovaną jam buvo įteikęs likimas. Jis taip ir liko tų pasauliečių masėje, kuris matė tik tai, ką gali paliesti ir išėjo iš gyvenimo taip ir nesupratęs termino prasmės, kaip be jokių sukonstruotų sparnų galima pakilti aukščiau buities. Ir tegul ramiai ilsisi jo siela, palikusi šį supuvusį pasaulį visiškai netinkamu būdu. O aš dėkingas jam, nes taip jau turėjo būti, taip norėjo pats Dievas, kad aš surasčiau taip ilgai ieškotą sielą, kurios požiūris į gyvenimą taip labai patinka man, kad nerašyti Jums jau nebegalėjau.
Atleiskite, kad savo paistalais atiminėju Jūsų brangų laiką, bet su tokia moterimi galėčiau bendrauti neišsenkamai, nes noras išsamiai pažinti Jus, neleistų man išsekti. O šiuo metu mano ištroškusi ir alkana siela negali pasisotinti jokio peno išraiškoje ir jau ilgą laiką skęsta beprasmio alkio blaškymuose. Atrodo taip susidraugavau su Jūsų mąstymu, kad visiškai nesijaučiau rašantis nepažįstamai moteriškei. Taip trokštu padovanoti savo vidinį pasaulį Jums ir kartu priimti Jūsų išgyvenimus, kad manęs nuo šio laiško rašymo jau niekas nesulaikytų. Todėl būtų begalo smagu, labai nuoširdžiai džiaugčiausi, jeigu sulaukčiau Jūsų ranka išdėstyto minties džiaugsmo. Dieve, kaip būtų gera ir įdomu turėti dvasinio ir moralinio bendravimo teisę, kas man suteigtų begalo nuostabią galimybę - Jums nežinant, padovanoti gražią gėlių puokštę, neatsitiktinai sutikus Jus išeinant iš namų. Bet tai greičiausiai mano paklydimo vaisiaus iliuzijos, kuo aš guodžiu save.
Su didžiule pagarba Augustinas.
2001 05 04
Sveikas nepažįstamas Augustinai,
iškarto noriu padėkoti už tokį nuostabų laišką. Buvau tikrai labai maloniai nustebinta. Jūsų laišką teko skaityti net kelis kartus, nes vis negalėjau patikėti, kad jį rašo žmogus, sėdintis kalėjime. Man yra tekę gauti laiškų net gi iš mokslininkų, bet tokio dar negavau niekados. Kiekvienas sakinys savo vaizdumu ir išraiška rodo, kad turite įgimtą talentą. Matau, kad esate labai apsiskaitęs, bet jokia skaitomų knygų gausa, nesuteikia žmogui šitaip nuostabiai išreikšti savo mintis, jeigu jis neturi specialios gamtos dovanos. Norėčiau nusilenkti tam mokytojui, kuris sugebėjo Jus taip išmokyti rašyti.
Visiškai nesupykau, kad mano pažįstamas Artūras davė mano laiškus perskaityti Jums. Bet dabar ir pykti nebe laikas, nes jo nebėra tarp mūsų. Tie laiškai tikrai skirti jam, tačiau jie buvo labai pedagogiški ir pamokantys. Be to ir mano santykiai su Artūru buvo nors ir artimi, bet tik draugiški. Norėčiau truputėli parašyti apie tą draugystę, nors ji ir nesulaikė jo nuo tokio kvailo poelgio.
Taip jau išėjo gyvenime, kad užaugau tarp sunkiai auklėjamų berniukų. Net penki mano draugai buvo teisti, o dviem teko paragauti ir kalėjimo. Tad nejaučiu jokio skirtumo tarp teistų ir neteistų žmonių. O ypač šiuo laikotarpiu labai gerai matosi, kad toli gražu ne visi sėdintys kalėjimuose yra tikri nusikaltėliai ir ne visi laisvės gerbiami žmonės yra neverti kalėjimo. Todėl, kada mano vasarnamio kaimynų sūnus grįžo iš įkalinimo vietos, priėmiau jį kaip jauną vaikiną, pasiklydusį gyvenimo labirintuose. Vaikinas buvo teistas net kelis kartus, bet jokių recidyvisto bruožų aš jame nemačiau. Artūro tėvai geri žmonės, bet tėvas visiškai užpylė savo sąmonę alkoholiu. Gal mano kaip pedagogės noras padėti jaunimui, gal tai, kad Artūras buvo pats švelniausias sūnus motinai, neleido man užsimerkti matant kaip jis girtuokliauja su tėvu. Aš suradau progą su juo pasikalbėti. Nežinau, ar mano tikras nesavanaudiškas noras padėti jam, ar jo pačio noras susitvarkyti savo gyvenimą, padėjo mums gana greitai tapti artimais draugais. Kai man atrodė, kad jau suvokia alkoholio žalą, įtikinau jį, jog reikia įsigyti specialybę. Padėjo darbo birža ir jis išvažiavo mokytis. Greitai sužinojome, kad turi moterį. Iškarto apsidžiaugiau. Galvojau, vaikinas švelnus, gražus, moteris jį mylės, sulaikys nuo gėrimo, padės įsidarbinti. Tik pamačiusi ją, supratau, kad kažkas ne taip. Ir mano gerų ryšių dėka, sužinojusi apie jos pačios nusikaltimus ir gyvenimo būdą, norėjau perspėti Artūro motiną. Tačiau greitai suvokiau, kad ji labai patenkinta Artūro drauge ir manęs nesupranta, tad visiškai pasitraukiau į šoną. Padėti Artūrui nieko jau nebegalėjau. Jam patiko gyventi su ta moterimi, pastoviai rizikuoti vagiliaujant, girtuokliaujant. Mano įtaka jam išnyko. Po kelių metų sužinojau, kad Artūras vėl sėdo į kalėjimą, o kaimynas maldavo manęs parašyti jam laišką. Negalėjau atsakyti sielvartaujančiam tėvui, tad pradėjau susirašinėti su Artūru. Atrodė, kad lygtai vėl įsiklauso į mano žodžius, po truputį pradeda atskirti juodą nuo balto, bet tai buvo tik iliuzija. Po kelių mėnesių nutrūko laiškai, o dar vėliau sužinojau, kad jis pats savo noru atsisveikino su gyvenimu. Supratau, kad alkoholis, išgertas dar laisvėje, amžiams pasiglemžė jo protą ir aš nebepajėgiau ką nors pakeisti. Jaučiuosi kaip pralaimėjusi mūšį, o tiek daug buvo paaukota, net gi kaimo žmonės visiškai nesuvokė mano draugystės su juo ir ,,papuošė" ją negražiomis apkalbomis. Tačiau apkalbos manęs niekados nejaudino. Nuo jaunystės žinau žmonių norą viską apjuodinti, bet kokioje kitų laimėje ieškoti purvo ir blogio, tad niekados nepriimdavau apkalbų už tikrą pinigą. Tai padėjo man ir nekreipti jokio dėmesio į apkalbas apie mane. Nuo mažens ieškojau savo tiesos, savo nuomonės, nekreipdama dėmesio į daugumos nuostatas. Puikiai žinau, kad trys vaikinukai, būtų visiškai susigadinę savo gyvenimą, jeigu ir aš būčiau žiūrėjusi į juos, kaip žiūrėjo dauguma mano gimtojo miesto žmonių. Šią vaikystės pamoką įsisavinau visam gyvenimui, todėl jos pakeisti jau nebeįmanoma.
Man labai gera, kad Jūs pastebėjote ir teigiamai įvertinate tą mano savybę. Tai buvo taip malonu, kad iškarto supratau, jog rašysiu Jums laiškus. Jeigu žmogui aš esu reikalinga, jeigu mano vidinis pasaulis jam yra labai artimas, tai kaip gi aš galėčiau jam atsukti nugarą. Aš šito padaryti negaliu, tai neįmanoma, nes kitaip būčiau ne aš.
Žinoma, labai norisi sužinoti, kokį nusikaltimą padarėte, kad tenka atgailauti tokioje baisioje vietoje. Kažkodėl širdis sako, kad neesate nei žmogžudys, nei prievartautojas, nors kartais ir žmogžudžiu tampama netyčia. Apsigimęs pabaisa negalėtų pastebėti mano laiškuose to, ką radote Jūs, tad tikiu Jumis, bet vis tiek noriu žinoti tiesą. Taip pat noriu žinoti Jūsų amžių. Būtų daug lengviau bendrauti, jeigu žinočiau, kokio ilgumo gyvenimo patirtį jau esate sukaupęs. Bijau, kad nepradėčiau pamokslauti, kaip jaunučiam vyrukui, o Jūs jau subrendęs vyras, arba atvirkščiai, Jūs gal dar labai jaunas ir nesuprasite mano minčių. Aš moku prisitaikyti prie žmogaus subrendimo lygio, tad parašykite man kiek gi Jums metelių.
Nežinau kodėl, bet man labai jau patrauklus Jūsų dvasinis pasaulis, be to jaučiu, kad galėsiu Jums išlieti savo sielą ir tikrai būsiu teisingai suprasta. Tad Jūsų laiškai labai mano laukiami. Rašykite man kiek galima greičiau ir kiek įmanoma daugiau. Iš visų jėgų stengsiuosi suprasti Jus ir padėti pasukti tokiu gyvenimo keliu, kuris nebeatves Jus už spygliuotos tvoros.
Lieku laukti atsakymo. Sėkmės. Laima
2001 05 06
Miela Laimute Labai labas(
Dieve mano, koks nepakartojamas džiaugsmo antplūdis šiandien aplankė mane, už ką Jums esu begalo dėkingas. Pasakysiu atvirai, širdies gilumoje labai tikėjau Jumis, nors negaliu išreikšti žodžiais to tikėjimo priežasties, greičiausiai dėl to, kad tai nežemiškos prigimties reiškinukas. O nuostabiausia yra tai, kad Jūsų atsakyme radau nuoširdų ir teisingą supratimą. Taip maloniai susijaukė mano sąmonė, perskaičius Jūsų laišką, todėl dar kartą ir iš visos širdies tariu Jums nuoširdžiausia "ačiū" ir dėkoju gyvenimui, kad suteikė man tokią atsakingą ir begalo man artimą teisę pažinti ilgai ieškotą sielą. Jūs neįsivaizduojate, kokį nepakartojamą jausmą sukūrė ir padovanojo mūsų santykių prigimtis ir kaip pakiliai ir teigiamai gali jaustis žmogus šioje tamsos karalystėje, kur kiekviename žingsnyje slypi nuodingas blogis, vis giliau ir giliau pasiglemžiantis to nesuvokiančius pasauliečius. Ir galiu Jus nuraminti, man tas nė iš tolo negresia, nes tą sunkiai pastebimą ir begalo plonytę blogio liniją aš matau iš toli. Aplinkui daugybė žmonių per savo gyvenimą nėra sužadinę aukštesnių jausmų, nes geriausios jų savybės glūdi giliai savyje, ką galiu apibrėžti kaip neveiklumo būsena. O jų tuščias gyvenimas, kapstymasis ant vietos yra, greičiau, egzistavimas ir kenkimas sau, nes jie išvystę vos kelis procentus savo vidinių asmeninės sėkmės ir laimės galimybių, dėl ko neįmanoma pažinti, suvokti, o tuo labiau, jausti tikro gyvenimo grožio, pakylant aukščiau buities. Tuo tarpu, aš šiandien galiu Jums drąsiai ir labai garsiai pasakyti, kad esu nuoširdžiai laimingas žmogus, net ir šiuose blogio mašinos spąstuose, nes jaučiuosi daug pilnavertiškiau kaip visus aukšto kalinius kartu sudėjus. Mano sielos džiaugsmas nepriklauso nuo žemiškų gėrybių statuso, kam šiais laikais vergaujančiai lenkiasi didžioji masė iš pažiūros protingai atrodančių žmonių, bet užtenka pradėti kalbėtis ir tenka nusivilti žmogaus asmenybe. O bendraudamas su Jumis jaučiu šimtaprocentinę priešingybę. Atrodo, kad pats dangus ilgai stebėjo mano kančios kelią, matė didžiausias duobes, į kurias buvau įkritęs per savo gerą širdį, kai buvau arčiau mirties, negu galiu šiandien įsivaizduoti. Bet dangus matė ir tai, kaip blogio duobės dugnas suteikė man dar daugiau jėgų, užgrūdino taip stipriai ir taip giliai, kad po šia saule manęs jau niekas negali išgąsdinti ar nustebinti. Dabar aš galiu pilnai apdoroti kasdieninį blogį, kuris tiesiog praryja tiek jaunus, tiek vyresnius nuteistuosius. Pasakysiu Jums atvirai, man gaila tų vyrukų ir iš visos širdies stengiuosi jiems padėti, tačiau jau pavargau, nes labai jau dažnai mano pastangos nueina per niek.
Jau dabar aš matau, kad turime neaprėpiamą daugybę artumo ir ta mūsų sielų jungtis nepaiso jokių žemiškų barjerų, kurių nepajėgia nugalėti didžioji tautos dalis. Oi kiek daug, kiek daug noriu Jums pasakyti, atrodo, kad gal nespėsiu, kažkas viduje taip veja ir aš nesuprantu to naujo, bet tokio pilnaverčio ir malonaus jausmo, kuris gimė ir jau spėjo įsitvirtinti mano širdyje kartu su Jumis. Atleiskite, trumpam paliksiu Jus, nes atėjo laikas vadinamai vakarienei. Turiu suvalgyti valdišką maisto davinį, kurį begalo menkai skyrė mūsų vyriausybė suaugusiam vyrui, bet aš nesiskundžiu, nes visą tai suvokiu kitaip ir trūkstamą energijos dalį pasiimu iš kosmoso. Nepabėkite. Aš tuojau. Smagu, kad nepabėgote, nes beveik nekramtydamas prarijau tariamą vakarienę, nenustodamas galvoti apie Jus. Šiek tiek pasikrovė mano fizinės energijos šaltinis ir galime kalbėti toliau. Šis mūsų pokalbis dabar man pats mieliausias ir maloniausias dalykas, nes galiu įžengti į Jūsų vidinę sielos šventovę, kur slypi kokybiškiausi ir tyri asmenybės siekiai, nepraleidžiantys jokio melo ar falšo. Ir ačiū Jums, kad Jūs esate( Mane taip užvaldė jausmai, kad nebegaliu susikaupti, bet reikia gi atsakyti į Jūsų klausimus. Jūs mane taip pamaloninote, išgirdama mano laišką, kad net nejauku pasidarė. Neesu aš jau toks tobulas, Laimute. O vidinių pasaulių artumas tikrai egzistuoja, tą pajutau vien iš mūsų bendro draugo pasakojimų, o įsitikinau perskaitęs tuos du laiškus skirtus jam. Ir perskaičius Jūsų laišką man, pilnavertė džiaugsmo bangelė taip maloniai nuneša mane į nepaprasto grožio pasaką, kur karaliauja tikros gyvenimo spalvos, be jokio melo ir apgaulės. Šito aš visada troškau ir to man taip trūko sielos papildymui. Oi, turiu nusileisti ant žemės ir sugrįžti prie Jūsų laiško, nes jausmų gama tokia plati savo rafinuotu grožiu, kad nuneš mane, gal būt, per toli. Jau greitai patikrinimas, teks bėgti į lauką, o ten ateis sargybiniai ir skaičiuos kalinius. Ir kaip man trūksta laiko, nes 2300 skelbiamas miego laikas ir išjungiamos šviesos, o aš nespėsiu užbaigti rašinio Jums. Bandysiu į ką nors išmainyti individualią lemputę, kad galėčiau ir naktį rašyti. Tada visi zekeliai miego karalystėje, aplinkui tyla ir ramybė, tik Jūs ir aš jungiamės daug stipresniame sielų ryšyje, kas man taip patinka. Bėgu į lauką, o Jūs nepabėkite, gerai? Greičiausiai nepavyks naktį kalbėtis, nes begalo bjauri sargybinių pamaina atėjo ir mano rašymas gali baigtis karceryje. Po skambučio miegui, judėti per būrį negalima, o kad apsisaugočiau reikia samdyti kitą kalinį, kuris mane saugotų ir perspėtų kai ateina sargybiniai. Nebuvau tam pasiruošęs, o rašyti taip norisi, bet privalau mąstyti, kitaip, gavęs 15 parų negalėsiu nei rašyti, nei gauti laiškų. Pas mane jau gili naktis, visi seniai sumigę, o man didžiausias džiaugsmas rašytu Jums. Kol viską suorganizavau atėjo 24 valanda, bet tai visiškai nesvarbu, nes nuo šiol visą savo laiką skirsiu Jums. Manęs visiškai nenustebino, kad Jūs teisingu požiūriu matote abstraktų gyvenimo faktą ir išskirtinai suprantate kur baigiasi žmogiškumas ir prasideda gyvuliškumas. Kitaip ir negalėjo būti, tokia moteris kaip Jūs turėjote suprasti, kad nepadariau jokio baisaus nusikaltimo. Mane nuteisė už atvirą vagystę ir gavau pusantrų metų kalėjimo. Kitose šalyse už tokį nusikaltimą baudžiama pinigine bauda, pas mus sodina už grotų. Matyt labai turtinga valstybė esame, kad galime išlaikinėti ir tokius nusikaltėlius. Aš nesiskundžiu, nes esu pakankamai sportiškas, galiu pastovėti už save ir greitai prisitaikiau prie esamų sąlygų. Baisiausia, kai pamatai tarp užkietėjusių nusikaltėlių tokį ar panašų nusikaltimą padariusį silpną vyruką, kuris pereina per visus šio pragaro mašinos sraigtelius ir toli gražu netampa geresnis, nes prisipildo pagiežos ir keršto visiems, kurie įkišo jį čionai. Na, o kaip aš papuoliau į mafijos gretas ir kaip iš jos pasitraukiau pakalbėsime kiek vėliau. Mano biologinis amžius - tai trisdešimt penkios vasaros ir žiemos. Aš Artūro neklausiau kokio Jūs amžiaus, bet iš jo pasakojimų sužinojau, kad turite beveik jo amžiaus dukrą, tad galima spręsti, jog įžengėte į penktą dešimtį. Manęs tai visiškai netrikdo ir nieko nekeičia. Ar gi gali ką nors reikšti biologinis amžius, jeigu surandi taip idealiai sau tinkamą sielą? Jau seniai atsikračiau tos tuštybių tuštybės, tai amžiaus atitikmės ar išorinio grožio reikšmės. Savo patirtimi įsitikinau, kaip greitai nublanksta išorinis grožis, jeigu žmogaus viduje egoizmas ir tuštybė, ir koks jaunas ir gražus pasidaro žmogus, jeigu sugebi pamatyti jo vidines gėrio ir proto savybes. Tad man visiškai nesvarbi nei Jūsų išvaizda, nei metai, nes aš matau tobulai gerą Jūsų sielą. Gimiau ir užaugau Vilniuje. Taip pat Vilniuje šiuo metu turiu nuosavą butą. Jau švinta, laikas baigti laišką Jums ir paleisti mano sargą miegui. Ryte šis laiškas jau pateks į cenzūros rankas, o po dienos, kitos atsiras Jūsų pašto dėžutėje. Džiaugiuosi, kad taip prasmingai praleidau laiką ir melsiu Dievą, kad kuo greičiau atlėktų atsakymas. Tiesa, man visiškai patiktų, kad į mane kreiptutės, kaip į gerą draugą ,,Tu". Sudie. Apie Jus galvojantis Augustinas.
2001 05 09 Sveikas Augustinai, pagaliau sulaukiau Tavo laiško. Sunku man buvo, nes nežinojau, kad taip ilgai cenzūra laiko laiškus. O be to labai jau nejauku, kai žinai, kad kažkas kiša nosį į tavo privačių minčių lauką. Bet matau, jog Tu jau esi pripratęs, tad priprasiu ir aš. O laiškutis dar nuostabesnis, negu pirmas. Ir kaip gi Tu su tokiu talentu papuolei į tokią gyvenimo prarają? Žinoma, aš labai noriu, kad laiškai mus pasiektų daug greičiau, bet man nepatinka, kad Tu rašai naktimis. Labai jau norisi, kad atliktum bausmę garbingai ir negautum jokių baudelių, kurios dar pasunkintų Tavo dabartinę padėtį. Aš nesuvokiu, kokį nusikaltimą daro nuteistasis rašydamas laišką naktį, bet jeigu jau to neleidžia kalėjimo taisyklės, teks joms nusileisti. Tad būk jau geras, neberizikuok, rašyk šviesiu paros laiku. Matau, kad Tu neesi labai jau lepinamas giminaičių, nes rašai man ant įvairiausių spalvų lapukų. Matyt gauni juos iš kitų nuteistųjų. Tad nusprendžiau Tau padėti kai tik leis mano finansinės galimybės, tuojau išsiūsiu Tau banderolę su vokais ir popieriumi, kad galėtum laisvai man rašyti. Be to norėčiau išgirsti Tavo balsą telefonu. Parašyk man, ar galite Jūs skambinti, o gal kaip nors galima paskambinti Jums. Aš sutiksiu, jeigu pasinaudosite ir ryšiu, kur sujungia iškviečiamo asmens sąskaita. Žinoma, ilgai plepėti mes negalėsime, bet kelis gražius žodžius tai tikrai galime vienas kitam pasakyti. Mano telefonas 8 211 52637 Norėčiau, kad Tu šiek tiek daugiau sužinotum apie mane, nes žaviesi mano vidiniu pasauliu. Jis toks tikrai neatsitiktinai. Aš esu pedagogo ir medikės dukrelė. Mano tėvai labai nuostabūs ir pareigingi žmonės. Jie labai rūpinosi manimi, davė man visokeriopą išsilavinimą, stengdavosi visada išklausyti ir suprasti mane. Tačiau kartu jie buvo labai jau užsiėmę savo darbu. Tarybiniais laikais, nei mokytojai, nei gydytojai didelių atlyginimų negaudavo, todėl abu turėjo daug dirbti, kad išlaikyti šeimą. Brolis už mane septyneriais metas vyresnis, tad jam visiškai nebuvo įdomu prižiūrėti mane. Todėl nori, ar nenori teko augti gatvėje. Aplink mano namą gyveno daug panašaus amžiaus berniukų, tad su jais ir draugaudavau nuo pat penkerių metukų. Turėjau ir porą draugių, bet viena gyveno gana toli, o kita buvo uždaryta aptvertame kieme. Man buvo keista, kad ji už didelės vielinės tvoros, ir nesuprantama nuo ko taip saugoma, bet pas ją buvo daug nuostabių žaislų, kurie labai vyliojo mane. Labai maloniai stebino mane ir draugės šeimos didžiulis, įvairiausiais valgiais apkrautas šeimyninis pietų stalas. Aš niekados nebadavau, nes namuose visada buvo gerų produktų, bet pietų stalas su visa šeima, tai jau man buvo naujiena. Prisidariau gėdos, kol išmokau elgtis prie tokio stalo. Kartu, savo laisvės t.y. bėgioti su draugais rajoninio miestelio gatvėmis, žaisti parkuose nebūčiau keitusi į jokį pietų stalą. Ši laisvė man davė galimybę pažinti tikrą gyvenimą, nes mano draugai buvo iš įvairiausių šeimų. Aš niekados neskirsčiau žmonių į kažkokias grupes ir neaukštinau ar žeminau vienų ar kitų, aš paprasčiausiai pažinau gyvenimą su jo visomis grožybėmis ir blogybėmis. Ir kuo daugiau purvo matydavau, tuo labiau vertinau savo tėvų gražius santykius tarpusavyje ir su vaikais. Didelę įtaką padarė ir tai, kad mano šeimoje penkis metus augo ir svetimas vaikinas, kurį atsivedė tėtis, nes berniukas labai norėjo mokytis muzikos mokykloje, o gyveno labai tolimame kaime ir labai jau vargingoje šeimoje. Galiausiai iš manęs išaugo jokių gyvenimo sunkumų nebijanti moteris. Gyvenimas neglostė, mėtė ir vėtė, bet nepavergė manęs. Esu garbinga, mokanti savo šeima pasirūpinti, moteris. O šiandien aš jau turiu du suaugusius ir du paauglius vaikus. Dabar jau ne tokie laikai ir jiems neleidau taip laisvai bėgioti, kaip bėgiojau aš. Bet ir neuždariau jų, nerinkau jiems draugų, o tik stengdavausi kiek įmanoma dažniau pasikalbėti su jais, padėti išspręsti jų problemas, kad ir kokios jos bebūtų. Džiaugiuosi, kad du vyresnieji užaugo tikrai gerais ir savarankiškais žmonėmis. Tikiuosi, kad ir mažesnieji nukeliaus teisingu keliu. Mano mažiausioji labai jau panašaus charakterio į mane. Esu laiminga, kad jai likimas vis gi padovanojo daugybę draugių, o ne draugų. Juk ji mergytė ir turi žaisti su lėlėmis, o ne laipioti medžiais ar gaudyti kamuolį futbolo vartuose. Laikas baigti šį laišką. Tikiuosi, kad supranti, jog man gali rašyti viską, nieko neslėpdamas, aš tikrai suprasiu, niekados nepasmerksiu ir nepasišaipysiu. Viskas kas vyko kažkada ir kas vyksta dabar su Tavimi man labai įdomu. Nieko nelaikyk viduje, nieko nebijok, išsikalbėk. Žmogus turi turėti tokį draugą, kuriam be baimės galėtų pasakyti viską, viską. Be tokio draugo gyventi sunku. Aš noriu tapti Tau tokiu draugu, labai noriu. Nuo vaikystės mokėjau laikyti draugų paslaptis, moku išlaikyti jas ir dabar. Tad lieku laukti Tavo atvirų laiškų. Prašau ir į mane kreiptis Tu. Tavo tikroji draugė Laima
2001 05 11 Labas miela Laimute, vos tik perskaičiau Tavo laišką, skubu atsakyti, nes išsikeičiau ant muilo šiek tiek popieriaus ir nebegaliu atsisakyti to pilnavertiško ir nuostabaus jausmo, kai naktį rašiau Tau. Pasakysiu Tau atvirai, tik užbaigiau laišką, toks liūdesys, tokia gelianti tuštuma viduje atsivėrė ir toks jausmas, kad praradau kažką begalo artimo ir brangaus, ko dar ir pats negalėčiau sau paaiškinti. Kartu visai nenoriu gilintis į tas jausmų gelmes, nes man labiausiai to reikia ir man tas begalo patinka, kas jau augančiai progresuoja tarp mūsų. Nespėjau Tau tada parašyti dėl Tavo atgalinio adreso užrašymo ant voko. Suprask teisingai, aš darau viską taip, kad tik galėčiau kiek įmanoma padidinti mūsų bendraties šansus į daug prasmingesnio grožio sielų draugystę, kuri pasiduoda išreiškiama į nepaprastą kokybę, nuo ko visa esybė, su kiekviena ląstele, gauna savo pilnaverčio pasitenkinimo dalį. Turiu bėgti, jau tuoj rikiuotės laikas, bet greitai vėl atbėgsiu pas Tave. Taip sujauktai jaučiuosi, negaliu susikoncentruoti protiniam darbui, toks naujas ir begalo malonus susijaudinimas neleidžia man susikaupti. Visa lytis tiesiog cypia, nuo ko jausmai ima viršų. Ir to negalėčiau paneigti, nes to kas jau vyksta tarp mūsų nebeįmanoma sustabdyti savo jėgomis. Tačiau stabdyti savo jausmų aš ir nenoriu, nes tada mano siela užtrokštų šiame blogio liūne, ką man šiandien lemia gyvenimo kelias. Bet tai tik laikina stotelė, kur dar kartą privalau pasitikrinti savo vidinio gėrio kokybę. Oi kaip toli mane neša tas begalo nuostabus jausmas, kuris taip geidžiamai progresuoja ir net bijau kas bus toliau, jeigu tas tempas šitaip augs savo pilnaverčio grožio artumu. Ir vėl varau į tolį, nu kas čia darosi, sunku paaiškinti žodžiais. Einu įkvėpsiu oro. Tikrai man begalo sunku šiai momento akimirkai susikaupti, nes leidau sielai pažeisti uždraustą zoną, kur per sunku taip greitai sugrįžti į pradinę padėtį, nes mūsų išeities taškas nepaprastai aukštos prigimties. Man patinka pastovėti pamąstymuose, apkabinus medį, kas man suteikia jėgų, tiesiog išsklaido bet kokio blogio pradą ir begalo teigiamai pakrauna mano visą vyrišką esybę. Tad einu trumpam į lauką. Nepabėk. Džiaugiuosi, kad nepabėgai. Dabar susimąsčiau, koks pilkas, nevaisingas ir tuščiaviduris buvo mano gyvenimas šioje pusėje tvoros, kol dar nebuvau radęs, man taip trūkstančios ir tokios artimos sielos. Dieve mano, kaip tuščiai švaistydavau save anksčiau, nes aš kartais pakonsultuodavau vieną kitą, kaip jam nesipykti su žmona, pagerinti santykių kokybę ir panašiai. Bet dauguma jų jau nusileido žemiau lygio: susitaiko per mane su savo antrosiomis pusėmis, grįžta iš pasimatymo su pilnais maišeliais ir net nepastebi praeidami pro šalį, nors buvo prisižadėję, kad po pasimatymo nepamirš, pavaišins ir panašiai. Bet jau tokie alkani laikai, žmonės degraduoja ne dienom, o valandom. Žinoma, šiek tiek apmaudu, visi mes esame žemiškos prigimties, ir jie apgauna tik patys save. Aš niekada nieko neprašiau pas kitus, jeigu žmogus neskaito reikalinga, reiškia jis to nenori ir man to užtenka, kad paprastas ir natūralus morkos skonis man pasidaro daug saldesnis, kaip jų visų saldumynai. Tačiau nuo vakar aš uždariau savo kabineto duris, daugiau jokių niuansų, jokių paklydimų, visas mano laikas priklauso Tau, kas man ir pačiam labiausiai patinka, kur pilnavertiškoje kokybėje galiu realizuoti save, nes jaučiu, begalo gyvai jaučiu, kad ir Tau to reikia. Kitaip neturėčiau tokio plataus rašymo pašaukimo, tiek energijos, tokio stipraus ir naujai gimusio noro siekti išskirtinio tobulumo, sielų draugystės išraiškoje, kur egzistuoja nepakartojama grožio erdvė, šiek tiek atsispyrus nuo žemės, ką suprantame tik mes Abu. Oi, Laimute, užsiminiau apie atgalinio adreso rašymą ir taip nupjoviau į šoną, bet dabar jau tikrai išspręsime šį klausimą iki galo. Noriu Tavęs paprašyti, kad ant voko nerašytum savo atgalinio adreso, nes aš turiu užsirašęs knygutėje. Nes dabar kalinukai bus itin susidomėję, kas čia per asmenybė, kad taip užbūrė mūsų "psichologą", jog net naktimis rašo. Nes anksčiau to niekada nebuvo. O jų smalsumas perdėtas todėl, kad buvusi mano gyvenimo draugė palaiko ryšius su kai kuriais kaliniais, nes nori apie mane viską žinoti. Ji mane pardavė policijai, todėl aš su ja nenoriu turėti jokių ryšių, o ji nori atnaujinti santykius. Tikisi, kad pagąsdins mane badu, skurdu ir aš atsileisiu, maldausiu, kad pas mane atvažiuotų. Tą žemaitę aš jau išbraukiau iš savo gyvenimo, išplėšiau, kaip nuodingos knygos perskaitytą lapą. Dabar daug geriau jaučiuosi, taip ugdau savo stiprybę ir tas man patinka. Niekada gyvenime daugiau neatsisuksiu į tą pusę, neparašysiu nė raidelės, tegul man bus ir dvasinis ir fizinis tvanas, aš nekeisiu savęs į daiktus ar medžiaginį pasaulį. Jeigu Tau bus įdomu, galėsiu parašyti plačiau apie jos išdavystę atvirai. Oi kaip norėčiau dabar Tau paskambinti. Gal Dievas bus maloningas ir padės man išgirsti Tavo balsą. Vėl nespėsiu, greičiau netilpsiu į turimą popierių, kad galėčiau nuosekliai apžvelgti Tavo laiškus, atsakydamas. Aš jau atsimušiau į sieną, nes daugumai tų bukų išminčių galvelėms dar neprieina, kad "psichologo" priėmimas užsidarė. Ir dabar negaunu net kelių lapų, kas šiai dienai mane baisiai liūdina. Ir jau gavau priekaištų, dėl ankstesnio laiško markutės, kurią priklijavau, nes laiškas viršijo 20gr svorį. Kaip žmonės protauja, galvodami, kad neduos lapų, tai sugebės užkirsti kelią mano minties veiklai. Man tikrai pikta. Kiek aš tai dešimčiai svolačių esu pagelbėjęs, o ko sulaukiau? Matau, kad jau susišnibždėjo visi prieš mane. Bet jau tokia mano dalia. Ir kaip gerai, kad turiu Tave, galiu drąsiai rašyti viską kas mane slegia, kas dedasi širdyje, galvelėje ir dėl ko dar daugiau nusivylusi mano siela. Dieve mano, koks kontrastas, kaip genda nuotaika, nes baigiasi langeliai, skęsiu savo sielvarte ir net nežinau kada susidorosiu su ta kasdienybe. Ir jeigu kurį laiką nebus mano laiškų, žinok, kad aš sustojau ne savu noru. Bet aš visada galvosiu apie Tave, tegul sušildys iš vidaus Tavo sielą šis žinojimas, o kosminiu atsaku suteiks mano sielai ramybę. O dabar turiu susirasti voką, bet vienas geras žmogus pažadėjo, tad gal nebus sunku. Lieku dieną naktį laukti Tavo apsireiškimo. Augustinas
2001 05 14 Sveikas Augustinai, pirmiausia labai dėkoju už nuostabius laiškus. Aš taip noriu rašyti Tau, kad greičiausiai po kelis sakinius rašysiu Tau kasdien. Labai norisi kreiptis į Tave ,,mielas". Tu nesuprask neteisingai. Šis kreipinys yra tiesiog iš pagarbos, o juk ir meilė turi įvairiausių atspalvių. Aš Tavo rašinius skaitau net po kelis kartus ir net užmigti be jų negaliu. Šitoks talentas reikšti jausmus, kad net baugu darosi. Užburi Tu mane savo laiškais ir atsigaivalioti neleidi. Kartu skaudu, kad neturi persiuntimo priemonių. Aš kuo greičiausiai stengsiuosi Tau išsiųsti banderolę, kad be jokio vargo galėtum man rašyti. Šiandien norėčiau Tau papasakoti apie savo vaikų tėvą. Gal ir nereikėtų pasakoti to, ką ruošiuosi rašyti, bet širdyje viskas taip kunkuliuoja, jog tiesiog privalau išleisti garą. Matau, kad nedrįsti apie jį paklausti, nors greičiausiai rūpi. O gal ne? Bet turėtų rūpėti, nes jau labai greitai ir su džiaugsmu priėmiau Tavo pasiūlytą draugystę. Vyro aš neturiu. Paliko jis mane, išvažiavo į Angliją uždarbiauti ir dingo. Neatsiuntė nė vieno cento, nors ir žinojo, kad vos išlaikau šeimą. Labai ilgai jaudinausi, galvojau, kad ir gyvo nebėra, bet po metų kaimynas atvežė laišką, kuriame jis atsiprašo ir praneša, kad niekados nesugrįš. Aš nieko negaliu suprasti. Juk gražiai sugyvenome, gerbė mane, nors uždirbdavo gana ne daug. Pagrindinis šeimos biudžetas buvo mano atlyginimas, bet gyvenome labai gražiai ir darniai. Negaliu jo suprasti, nors kaimynas ir sakė, kad mano vyras suviliojo gana pasiturinčią našlę ir liko su ja gyventi. Ir bendrai, Dariuk, kaip aš pavydžiu tom moteriškėm, kurių vyrai savo vyriškumą supranta kaip pareigą materialiai aprūpinti savo šeimą. Aš stipri, aš visada surandu būdą užsidirbti tiek pinigų, kad išlaikyčiau šeimą, tačiau aš juk moteris. Aš privalau rūpintis savo vaikų auklėjimu, būti su jais, išklausyti juos, padėti jiems, o ne per dienų dienas dirbti, paliekant vaikus likimo valioje. O gal tarybinė moralė taip išmokė mus, kad ant moters pečių gali kristi visos šeimos problemos ir ji privalo vežti visą tai? Ne, taip būti negali, nes tai tiesiog juokinga. Man kartais toks juokas paima iš tų išdidžių emancipuotų moterų. Juk kiekviena svajoja tik apie vieną, turėti gražią šeimą, vaikų, rūpintis šeimos židiniu. Tikrai karjeros trokštančių moterų yra vienetai, ir emancipacija atsiranda per prievartą. Dažniausiai tokios moters gyvenime neatsiranda tokio vyro, kuris ją labai mylėtų ir iškeltų į paviršių visas moteriškąsias savybes. O jeigu moteris neturi kam atiduoti savo tikros meilės, arba vyras nesugeba išlaikyti šeimos, tada ji ir išjudina savo tvirtybę, kuri dažnai daug stipresnė už bet kokį vyrą. Galingesnio padaro už moterį pasaulyje nėra. Bet ar reikia naudotis tuo jos stiprumu? Juk nieko pasaulyje gražesnio ir patvaresnio nėra, kaip moteriška meilė vyrui ir vaikams. Ar verta aukoti visą tai dėl kažkokios karjeros? Ar negėda turėtų būti vyrams? Pabandyk, Augustinai, atsakyti man į tuos klausimus. Labai jau norisi išgirsti vyriškos nuomonės. Atrodo šiandienai pakaks. Iki rytojaus. Laima
2001 05 16 Labas Laimute, Jau labai pasiilgau Tavo nuoširdaus sielos artumo, todėl per šviesos laiką užsiėmiau gamyba. Iš balto popieriaus pasigaminau savadarbį voką ir su chloro tirpalu nuvaliau štampą nuo senos markutės, kad ryte galėčiau išsiųsti Tau savo laišką ir Tave sušildytų žinojimas, kad aš laukiu ir galvoju apie Tave. Aš mintyse niekados nebuvau apleidęs Tavęs, kur prisigalvojau apie mūsų harmoningą sielų porą nepaprastai malonių dalykų, ką gali įprasminti tik aukščiau mąstantys žmonės. Bijau, gal per daug Tau rašau? O ne, geriau išsivalysiu galvelę nuo panašių apribojimų ir susikoncentruosiu laiškui, kad galėčiau tilpti į popieriaus galimybę, ką susisukau per dieną. Pas mane dar tik prasidėjo nakties laikas ir aš netrukdomas galiu atsiduoti Tau, nes dieną mano ,,kabineto durys" varstomos gana dažnai, kaliniai niekaip negali suprasti, kad jų laikas baigėsi ir ta audiencija galutinai užsidarė. Esu labai jautrios sielos žmogus ir bijau, kad savadarbis vokas nepasieks tikslo, dėl to taip skausmingai reaguoju į visas neigiamas aplinkybes, kurios nors kiek gali pakenkti mūsų ryšiui. Bet taip negali būti, pats dangus laimina mūsų nuoširdžią draugystę ir tuo aš tvirtai tikiu, kad apsaugos mūsų bendratį nuo visų nesėkmių ir negandų. Mūsų bendravimas man suteikia daug daugiau džiaugsmo, negu dar vakar galėjau tikėtis ir kiekvienas miego laikas baigiasi daug šviesesne diena, negu turėjau prieš guldamas miegoti. Dabar Tu saldžiai ilsiesi užsimerkusi, o aš savyje saugau Tavo dvasinį pasaulį nuo blogų sapnų apsireiškimo, kurie gali Tave pažadinti nuovargiui. Todėl visada žinok prieš guldama miegoti, kad mano gražiausios mintys per dangaus platybę sukuria aplink Tave apsauginę Aurą, kuri rūpinasi Tavo sielos ramybe. Ir, Dieve mano, kaip man tas artima ir svaiginančiai patinka. Noriu, kad visą amžinybę tęstųsi tas nuostabus jausmo patyrimas, ką taip pilnaverčiai sugebu išgyventi savyje šiandien. Bet visa savo stipriosios lyties esybe jaučiu kaip progresuoja, tiesiog trykšta jausmų katilai, neleidžiantys man taip lengvai sugrįžti į pasaulietišką kasdienybę. Jau ne tik aš ir pats pastebėjau, kad vaikštau kažkur toli išėjęs, sunku kaliniams su manimi susikalbėti, ko jie nepastebėjo anksčiau. Aš ir pats pastebėjau, kad kurį laiką nedalyvauju žemiškame gyvenime. Bet man čia ir negyvenimas, aš svečias šioje sistemoje ir niekados nepritapčiau šiai masei gyvuliukų. Mano misija daug aukštesnės kilmės, kur aš patyriu tokių nuostabių pojūčių, nuo ko mano siela taip laimingai šypsosi ir neša kūną kaip ant sparnų, atrodo, kad ne pats einu. Ir tai Laimute, ne be Dievo įsikišimo, nes jis geriausiai mato ir žino ko mūsų sieloms ir širdims labiausiai reikia ir trūksta. Net nežinau kada ateis tas įspūdžių metas, kada galėsiu pasidalinti su Tavimi bendravimu balsu, nes dar nesugalvojau, kaip gauti taksofono kortelę. Tokia graži svajonė, kuri anksčiau ar vėliau virs išsipildymu. Ir galvoju, kad nuo mūsų nepriklausomos, daug aukštesnės jėgos sąmoningai stiprina tą susisiekimo alkį, kuris niekados nenublanks kokybės lygius ir džiaugsmo pojūčiu, kada ateis tas mūsų laikas. Bet mes abu protingai kantrūs ir subrandinsime sultingiausio vaisiaus skonį, kas reikšis ypatingo grožio momentais, ką aš kiekvieną akimirką tobulinsiu. Turiu sugrįžti į apčiuopiamą kasdienybę, nes jau suvokiau, kad tamsa vis giliau aplanko mane, nes baiginėjasi turėtas popierius. Lieka tik palinkėti, kad rūpintumeisi savo sveikata, nes man labai brangus ir Tavo kūnas, kurioje gyvena tokia nuostabi siela. Lieku laukti Augustinas. P.s. Laimute, jeigu sugalvotum siųsti taksofono kortelę, tai tik nedėk į paprastą laišką, siųsk registruotu, tik taip aš gausiu. O tuo ryšiu su iškviečiama sąskaita mes negalime naudotis.
2001 05 19 Mano mielas Augustinai, Viešpatie, kokie nuostabūs Tavo laiškai. Reikia būti tiesiog šaltesnei už ledą, kad jie nesušildytų sielos. Ačiū Tau už juos. Mano siela buvo tokia išvargusi, tokioje depresijoje, kad nė apsakyti negaliu, o Tavo laiškai ją atšildė. Pradėjau tikėti gyvenimu, pasijutau tikra moteris. Gimsta labai gražūs jausmai ir man net nuostabu. Juk jau įlipau į penktą dešimtį, nebelaukiau jokių naujų romanų, jokių jaudulių, o štai jie atėjo ir tiek. Suradau jėgų pradėti siūlomą gydymą t. y. pradėjau laikytis dietos, po truputį sportuoti. Kasdien vis jaučiuosi geriau. Tikiu, kad iki Tavo laisvės dienų tapsiu gana padorios išvaizdos, nors kažin ar ji gali nulemti mūsų sielos draugystę. Išsiunčiau Tau banderolę su knyga, popieriumi ir vokais. Kai atvažiuosiu aplankyti, tai atvešiu ir taksofono kortelę, kad be problemų susirištum su manimi. Kai šiek tiek daugiau praturtėsiu, išsiųsiu dar vokų ir popieriaus. Mielas Augustinai, man labai malonu skaityti Tavo mintis, bet laiškuose jau labai mažai rašai apie save. Būk geras, parašyk apie savo šeimą, apie savo pasiektus mokslus, apie savo bylą. Gal reikia pagalbos, gal pasitarti su gerais advokatais. Tiesiog labai jau mažai žinau apie Tave. Šiandien manęs vaikai paklausė, kas gi man taip dažnai rašo. Sūnus pastebėjo mano pasikeitimus ir labai džiaugiasi, kad pasitaisė mano sveikata, labiau prižiūriu savo išvaizdą. Tik dukrelė pareiškė, kad jokio meilužio ji nepriims. Aš atsakiau, kad jokio meilužio aš neturiu, nes pas meilužį einama į pasimatymus, o aš niekur iš namų neinu. Aš turiu tik gerą draugą, su kuriuo susirašinėju. Tad dukrelė nurimo, o sūnus liko tik patenkintas. Jis žino, kad jokio svetimo žmogaus į savo namus aš neįsileisiu, o kad draugystė su Tavimi mane išplėšė iš letargo miego, jam labai patinka. Vaikinas taip stengiasi man padėti. Parinko kompiuteryje muziką pagal kurią šoku sportuodama, atvilko seną dviratį ir nori jį pritaikyti man namu sportui. Nori taip sukonstruoti, kad būtų sunku minti pedalus, o dviratis niekur nevažiuotų. Net mano mamytė džiaugiasi pagerėjusia mano nuotaika. Tik žinoma, nesakau jiems kur Tu esi, nes jaučiu, kad nesupras manęs, ypač vyresni vaikai. Mano laiškų niekas neskaito, tad nebijau, kad kas sužinos anksčiau, negu ateis tam laikas. Štai tokios naujienos pas mane. Aš taip pat laukiu Tavo skambučių. Dabar jau kasdien jaučiu Tavo artumą. Vakarais, kai užsimerkiu, atrodo, kad Tu šalia, kad ištiesiu ranką ir pasieksiu Tave. Ir tada pasidaro taip gera ir ramu, net mano sapnai tapo gražūs ir šviesūs. Ir pabudusi niekados neatsimerkiu tuojau pat. Girdžiu dukrelės alsavimą, o atrodo, kad alsuoji Tu, išgirstu mamos vaikščiojimą virtuvėje ir įsivaizduoju, kad išeini į darbą, tada atsimerkiu ir pradedu savo darbus, nes širdimi žinau, kad Tu galvoji apie mane ir stengiuosi įsivaizduoti, kaip grįši vakare, sušlamši mano skanią vakarienę ir mudu šiltai aptarsime dieno įvykius. Va ir aš išpasakojau savo slaptas svajones. Atleisk jau man. Jausmai užspaudė gerklę, tad šį laišką baigiu ir atsisveikinu, švelniai prisiliesdama savo skruostu prie Tavo skruosto. Laima
2001 05 21 Miela mano Drauge, dėl šio kreipinio ,,drauge" galiu pasakyti tik tiek, kad Tu man daugiau, kaip draugė, nes vien tik draugiškumo apibrėžimas niekaip nesutelpa į tą nuostabų ir pilnaverčių jausmų atspindį, kas taip intensyviai progresuoja, artėjant mums vienas prie kito. O mūsų išalkusios sielos, jau kaip ką pakužda ir kūnams, ką begalo gyvai man tenka išgyventi, dar didesnės kančios išraiškoje. Ir tuo labiau tas vyksta taip nuoširdžiai tyrai, ką iki giliausios lyties ląstelės pirmą kartą jaučiu tokioje nepaaiškinamoje priklausomybėje nuo dar nematytos moters artumo. Bet tam jausmų karščiui nebūtų įmanoma pasipriešinti net ir su proto ginklais, tačiau aš ir pats neturiu jokio noro priešintis. Bet privalau nusileisti ant žemės ir padėkoti už nuostabų ir lauktą laišką, kuris man padovanojo dalelę Tavęs. Begalo mielas ačiū. Skubu rašyti atsakymo, nes už lango toks vėjas, atrodo, kad pati gamta pyksta, jeigu nespėsiu užbaigti savo rašymo iki miego laiko. Bet jau dabar žinau, kad mūsų bendratis praris ir šios nakties laiką, nes praleisiu jį rašydamas Tau. Net nežinau, vis rašau Tau, Tau, o norisi įterpti kokį prasmingesnį kreipinį, bet neturiu tiek jausmų drąsos, kaip padarei Tu. Ir tas man patinka, nes vertinu moters ryžtingumą. Labai norėjau vakar išgirsti Tave, tad pasiskolinau taksofono kortelę. Įsivaizduoji, kaip teko apsilaižyti, nes link taksofono skridau kaip ant sparnų ir , susukęs duotą numerį, išgirdau moterišką:,,Klausau". Nuo ko tokie šiurpuliukai perbėgo per pilvo apačią ir kaip paklausiau Laimutės, ta moteris begalo nustebo dar pasitikslino numerį ir paklausė, kas galėjo duoti jos numerį, nes jokia Laimutė čia negyvena. Grįžinėjau į būrį kaip žemę pardavęs. Galvojau, kodėl gi Tu mane apgavai, tačiau vis tiek dar kartą pažvelgiau į Tavo atsiųstą numerį ir net nustėrau iš piktumo ant savęs, nes vietoje 8 211 52637 į užrašų knygelę nusirašiau 8 211 52687. Tikras žioplys, nes iškalbėjau visus 15 kreditų, o ir skambinti tą pačią dieną antrą kartą taisyklės neleidžia. Vakar be tos nesėkmės patyriau dar baisesnio blogio. Bet apie tai nenoriu Tau rašyti ir skaudinti, geriau grįšiu prie Tavo laiško. Man pirmoje eilėje reikia savo vidumi jausti moters sielos artumo grožį, dvasinį intelekto plotį, gylį ir sielos poreikius, kad egzistuotų nepaprastai kokybiškas vyro ir moters sielos artumas, ką būtų galima bendravime išgryninti iki maksimumo. Ir tik tada įmanomas seksualinis žingsnelis, kur mano siela jau pilnai bėgioja to suartėjimo kokybės link. Tai tokia dar privati, bet begalo svaiginanti santykių išraiška, kad net bijau garsinti, kelti į dienos šviesą tą aistros karštį, kuris neišvengiamai anksčiau ar vėliau pramuš visus sąmoningus stabdžius, ką dar šiandien aš pajėgus sukurti. Bet tas karštis, pats susijaudinimo aukštis per stiprus, kad sugebėčiau atsispirti prigimčiai, nes mano vaizduotės padariniai tokie erotizuoti ir taip toli mane kartais nuneša, kad per sunku kontroliuoti kraujo spaudimą, kuris su tokia teigiama susijaudinimo jėga subėga į atskiros paskirties objektėlį, nuo ko protas per silpnas valdyti šią vyriškumo funkciją. O be to esu sveikas vyras, didžiąją gyvenimo dalį prasportavęs ir tas suteikia man dar didesnės kančios, nes dabar visu savimi suvokiau, kad intymus laukas jau pažeistas, kur landžioja ne tik mūsų mintys, bet ir sielos išgyvenimai reikalauja ir visada reikalaus šios pasitenkinimo dalies. Bet manau apie tai dar per anksti kalbėti, nors aš čia išprotėsiu be Tavo lyties skonio, kas mane jau dabar momentais taip klupdančiai pasigauna, kad net nemoku išreikšti to naujo susijaudinimo būsenos, kur kiekvienas kūno lopinėlis atrodo žūsta, vysta nesulaukdamas to nuostabaus sąlyčio, ką gali sau padovanoti tokios artimos vyro ir moters sielų draugystės intymiausios klajonės. Tu jau atleisk, kad rašau apie tai, bet tai kas vyksta to neįmanoma nei paneigti, nei paaiškinti, tačiau ta sekso aura tokia stipri ir tikrai pasiglemš mus abu nepaprastai intymių meilės spalvų grožiu. Ir tai ką nuoširdžiai išgyvenu, jaučiu, dėl ko kenčiu išsakau ne kam kitam, o Tau, nes Tu esi to kaltininkė, geidžiamiausioji kaltininkė su kuria viskas atėjo, tiesiog progresuojančiai gimė, prieš ką aš bejėgis, kažką sustabdyti ar pakeisti. O be to tai tik mūsų privačiausioji erdvė, tai begalo aukštas visų išgyvenimų pasiekimas. Ir turime abu būti nuoširdūs, kad kiek galėdami gražiau subrandintume tą seksualiausią vaisių sodą, kur kiekvienas prisilietimas svaigintų sultingiausių meilės vaisių skoniu ir ką įteisina tik bendra kūryba ir bendra pasitikėjimo paslaptis. Dieve mano, kur mano stiprybė, koks silpnumas prieš tokią geidžiamą ir intelektualaus grožio sielą, neatpažįstu savęs. Bet tai taip traukia, gundo veda iš proto naujo pažinimo link, apie ką jau negalėsiu negalvoti. Tas gimė nepriklausomai nuo mūsų padėties, norų ir reiškia tas turi tęstis, augti mumyse, progresuoti, gražėti, ką mes dviese vienoje sieloje galėtume suvokti iki seksualiausio kalno viršūnės, ko tikrai negali sau leisti eiliniai pasauliečiai, nes tai nepaprasto seksualaus artumo oazė, nuo kurios persekiojimo niekaip negaliu peršokti prie kitos temos. Man tikrai darosi baisu, kas bus toliau, nes tų jausmų alkio tikrai neįmano užgesinti, kaip ir protui nepasiduodančios aistros karščio. Tai toks prasmingas ir neišvengiamas posūkis mano gyvenime, apie kurį galėjau tik svajoti. Bet ir ne taip, kaip Tavo asmenybės intelektas ir sielos grožis pripildė mane su tokiu veržlumu, ką aš taip nuoširdžiai susiurbiau iki tolimiausių sielos kertelių. Negaliu nusiraminti, greičiausiai nuraminti tos esybės dalies, kuri priklauso moteriškam pradui, be ko negali vyras jaustis pilnaverčiu. Gerai, kad einu vakarieniauti, gal kiek atlėgs jausmai. 21 00 h. Ir vis dėl to, kokia stipri priklausomybė riša tiesiog pančioja mane prie Tavęs nuo ko toks gilus malonumo silpnumas užpildė visą mano lytį ir neįmanoma pabėgti nuo maloniausių minčių, kas taip vergaujančiai priverčia vyriškumui paklusti gamtos dėsniams. Manau, kad ir Tau sunku užgesini ir pažaboti savo moteriškumą. Aukščiau ir kilniau mąstantis žmogus įsigyja daug stipresnius jausmus per savo jautrumą, o mes esame begalo giminingi ir tikrai ne vien tik draugų išraiškoje. Ir Tu taip pat negali savęs apgauti, o nepripažinti šio nuostabaus jausmų pojūčio, kas begalo geidžiamai mus artina vieną prie kito, būtų tikrai nepalaiminta tos kelrodės žvaigždės, kuri mums šitaip prasmingai pašvietė, leidžiant taip glaudžiai artimai ir begalo nuoširdžiai būti artimiausiame bendravime kartu. Nežinau, kalbu kaip su Angelu. Tu tokia man tyra, sniego baltumo, be jokios nuodėmės, kam aš galėčiau kaip vieninteliam žmogui po šia saule, atsiverti viskuo. Toks stiprus ir artumu pagrįstas pasitikėjimas dar neegzistavo niekam, kiek aš jau gyvenu. Bet tas taip kilnu, nepakartojama ir nepaaiškinama, ko tikrai niekados nesuvoktų paprasti pasauliečiai ir niekada net arti nesugebės patirti to, kas laukia Laimute mūsų , dar artimesnio sąlyčio bendratyje. Toks stiprus artumas, tikrai kažkokie burtai, sekso spalvų magija, nerandu tam jausmui paaiškinančių žodžių. Ir manau žemišku terminu to neapibudinsi, nes tokia trauka negali būti suformuota žemiškai, tai daug aukštesnių jėgų apraiška, kas daug geriau už mus žino ko mums labiausiai reikia, kad pakiltų į to vertą išgyvenimų aukštį, kur viskas be jokio juodulio, skaidru tyra ir begalo artima visapusiškiausioje vyro ir moters santykių išraiškoje. Baigiu šį laišką, bet niekada nepalieku Tavęs, o kiekviename momente artėju prie Tavęs ir tai man didžiausias džiaugsmo patyrimas, nes Tu pilnavertiškiausias mano gyvenimo džiaugsmas. Ate. Aš
2001 05 24 Mano brangus Augustinai, Tu tiesiog esi begėdis. Baru Tave, bet kartu noriu ir apkabinti, kaip apkabina motina savo sūnų, dar nesuprantantį, kad nusikalto. Negaliu patikėti savo akimis, kad taip Tave užvaldė švelnūs jausmai man. Juk aš vyresnė už Tave beveik dešimt metų. Be to esu gana stambaus sudėjimo ir tikčiau, nebent tik į storulių grožio konkursą. Nors iš veido neatrodau sena ir turiu gražias juodas išraiškingas akis, bet vis tiek visiškai netinku Tau į poras. Aš žinau, kad moterys myli ausimis, bet kad vyrą taip patrauktų prie moters tik iš laiškų, negaliu patikėti. Man atrodo, jog pamatęs mane tuojau praeis visi jausmai. Nors ką gali žinoti. Aš visą laiką buvau gana patraukli. Ir jaunystėje ir dabar dar kartais tenka į per didelį ir nekultūringą dėmesį atsakyti taip: ,,Aš nieko prieš pasimylėti, bet bijau, kad po to abu verksime, aš iš norėjimo, o jūs iš negalėjimo". Mane taip atsakyti pamokė vienas draugas, kai pastebėjo, kad jau labai įkyriai lindo prie manęs vienas vyriškis. Tai aš dabar ir atkirtinėju taip, kai to prireikia. Be to stengiuosi kukliau rengtis ir elgtis, kad nepatraukčiau dėmesio. Aš labai mylėjau savo dabartinį vyrą ir niekados negalėjau jo išduoti. Ko, jau ko, bet būti ištikima aš moku, bet ar kas tai vertina. Štai paliko su vaikais vieną ir sukis kaip tau tik patinka. Po tokio nuostabaus laiško panorau padaryti ką nors Tau malonaus. Aš labai gražiai neriu vašeliu. Tad pagalvojau, kad galiu nunerti apvalkalėlį pagalvei. Tegul jis bus ryškus ir papuoš Tavo guolį. Greitai galėsiu vėl išsiųsti popieriaus, vokų ir tą apvalkalėlį. Be to įdėsiu ir taksofono kortelę, kad galėtum laisvai man skambinti. Greičiausiai Tu esi teisus. Gimsta toks nepakartojamas jausmas, kai norisi visokiais būdais suteikti draugui malonumą, be jokių išskaičiavimų ir savanaudiškumo. Aš jau sapnavau Tave. Atrodo pakvieti mane telefonu į klasikinės muzikos koncertą. Aš skubu, noriu paruošti gerą vakarienę, kad nereikėtų po koncerto eiti kur vakarieniauti. Dar reikia pasipuošti ir vaišias susivynioti. Kaip visada sapne vėluoju, nerandu reikiamo popieriaus ir panašiai. Po to lyg tai jau atvažiavau į Vilnių, jau matau Tave laukiantį, jau šoku Tau į glėbį ir pabundu, taip ir nepamačiusi Tavo veido. Ko gi Tu mano sapnuose jį slepi. Man nebaisus joks veidas. Žmogų aš pamilstu iš jo elgesio, vidinio grožio, o išorė visiškai nesvarbi. Kai rodė serialą "Gražuolė ir Pabaisa" aš visa širdimi mylėjau tą pabaisą, kaip ir pagrindinė filmo veikėja. Aš niekados neįsimylėdavau gražių aktorių ir niekados neprisirišdavau prie gražių vaikinų. O vakarais aš užmiegu su Tavimi. Kai tik užsimerkiu, taip ir atrodo, kad Tavo siela atkeliavo pas mane. Jos taip džiaugiasi viena kita, sukelia net audrą. Po tokių jausmingų Tavo laiškų iš tikro gali pabusti mano moteriškumas, ką tada darysiu? Parašyk kada Tu būsi laisvas. Bus lengviau laukti, kai žinosiu kada galėsime būti kartu. Tuo šiandien ir baigsiu. Lieku laukti. Laima
2001 05 26 Mieliausioji mano Laimute, bandau rašyti Tau dieną, bet valgymai, patikrinimai ir daugybė kalinių aplink mane vis atitraukinės mane nuo Tavęs, todėl man ir daugiau patinka naktimis rašyti, nors rizikos faktorius ir didesnis. Tačiau tuomet galiu visu savimi jausti kaip Tu miegi, kvėpuoji ir gal būt sapnuoji mane. Ir nakty, kada tokia tyli ramybė taip gyvai jaučiu Tave, atrodo, kad kažkokia dalis Tavęs būna šalia manęs. O gal Tavo siela ieško sąlyčio, kontakto su mano siela ir atkeliauja pas mane, kad galėtų įsitikinti, jog mano galvojimas apie Tave begalo nuoširdus ir tikras. Dieną, kada čia toks šurmulys, tikras judėjimas, negaliu išgyventi tokio nuostabaus artumo, ką pavyksta patirti naktį, kai kiekviena mano dalis, kiekviena ląstelė atsiduoda Tau, o tas jausmas toks nepakartojamas ir begalo pilnaverčiai papildo mane. Aš dažnai paskęstu savo pamąstymuose apie begalo artimus vyro ir moters bendrus artumo apibrėžimus, kurių prasmė grožis ir kokybė, nesulyginamai paprasti ir tyri, be jokio melo akimirkos, kur viskas taip miela, geidžiama, begalo priimtina ir seksualiai sultinga. Tai veda mane jau iš proto ir nebeįmanoma negalvoti apie tas intymiausio grožio iliustracijas, kurios persekioja mane erotiškiausiame romantikos grožyje. Ir kai pagalvoju apie tokios moters kaip Tu seksualinį išsilavinimą, intymaus grožio romantikos supratimą, suvokiu, kad jau neišvengiamai mus abu paskandins tų jausmų alkyje, kurie jau dabar ir begalo atsargiai duoda apie save žinoti. Ir dar per mūsų artumo laiką taip išalksime, nuo ko aistros karštis degins net ir žodžių prisilietimais. Tai kokybiškiausia meilės pasaka, kokią tik įmanoma susikurti dviem žmogeliukams visapusiškai pilnaverčių santykių išraiškoje. Turiu keisti temą, kitaip mano smalsi siela, niekam nesakiusi, palys pas Tave po rūbeliais. Pagaliau šiandien išsipildė tas ilgai lauktas momentas, išgirdau Tavo balsą. Tokį moterišką, švelnų, jautrų tembrą, kad man viskas viduje užsidegė. Taip ilgai repetavau tą pirmąjį mūsų pokalbį, taip stengiausi, bet kai išgirdau Tavo balsą, viskas iš galvos išgaravo ir vos pralemenau visiškai nereikšmingus žodžius. Tu jau man atleisk, jeigu pokalbis nepavyko, tačiau aš taip jaudinausi, kad vos išlaikiau ragelį savo rankoje. Reikia dar kartą peržvelgti Tavo laišką, kad atsakyti į Tavo klausimus. Bėgu Tavo laiško eilutėmis žemyn, kaip mano privačioje teorijoje daug lėčiau mano susijaudinusios lūpos bėga Tavo virpančiu kūnu žemyn. Dieve mano, ką išdarinėja mano vaizduotė. Turiu atsipūsti. Susitiksime kitoje laiško pusėje, kada jau būsiu Tave aprengęs ir galėsiu tęsti Tavo laiško apžvalgą toliau. Jau po pietų ir aš sulaukiau begalo gražaus džiaugsmo, Tavo laiškučio. Ačiū tau Angele ir leisk jau pabučiuosiu Tave. Nors Tu gali nedaryti nieko, užtenka, kad Tu esi, gyveni, moteriškai alsuoji ir aš jau noriu, tiesiog liečiu Tave savo lūpomis. Turiu dar kartą perskaityti Tavo rašinį, nes vieno karto man mažai, kur Tavo lyties pilnavertiškumas ir jausmų pradas toks intelektualus, gundantis ir jausmingas, prieš ką negaliu atsispirti ir turiu visu savimi sugerti tą nepakartojamai geidžiamą šilumą, ką skiri man per laiškus. Negaliu blaiviai mąstyti, tokių gražių dalykų man prirašei. Aš labai džiaugsiuosi Tavo rankdarbėliu ir siuntinėliu, bet Tu neišlaidauk. Nereikia man nieko siųsti. Man tik dabar kiek sunku, bet aš susitvarkysiu ir viskas bus gerai. O į laisvę aš dar nežinau kada išeisiu, nes dar vyksta įvairūs teismai. Galiu pasakyti tik tiek, kad nuteisė mane neilgam, bet dar bus apskrities, apeliacinis, gal net aukščiausias teismas, tai gali kalėjimo laiką sutrumpinti ar pailginti. Pagalvojau, kad galiu atsiųsti Tau savo nuotrauką, kad galėtum pasižiūrėti į tą nematytą Augustiną, kuris Tau į ausytę švelniai palinki saldžių sapnų ir dar atsargiau lūpomis paliečia Tave, kad daug stipriau sušildytų Tavo žinojimas, kad tas Augis galvoja vien tik apie Tavo sielos grožį, į kurią jau pilnai įlindusi ir mano apsinuoginusi siela. Aš prieš Tave esu tyrai atviras, koks nebuvau iki maksimumo su jokia silpnosios lyties drauge. Tu kažkas nepaprasto mano gyvenime, be ko aš jau užtrokščiau. Įdedu Tau pasižiūrėti savo nuotrauką. Ji daryta kiek anksčiau, tad dabar aš šiek tiek sublogęs, nes šioje pragaro skylėje, maisto duodama tik tiek, kad nenumirtum badu. Leisk palinkėti Tau saldžių sapnų ir taikos su visu pasauliu. Apie Tave galvojantis Augustinas.
2001 05 29 Mano mielas Augustinai, štai aš vėl kalbuosi su Tavimi. Gavusi Tavo laiškutį negaliu nutylėti, negaliu nerašyti, tuojau sėdu ir atsakau. Šitiek gražių jausmų, šitiek švelnumo, šitiek manęs išaukštinimo, kad apsvaigstu, kaip nuo šampano. Iš kur gi Tu moki tokių gražių vaizdinių, iš kur imi žodžių, kurie šitaip hipnotizuojančiai veikia mane. Vos tik praplėšiau laišką, tuojau puoliau žiūrėti į nuotrauką. Gaila, kad taip iš toli fotografuotas ir nesimato Tavo veidelio bruožų, bet kūnas nuostabus. Aš tikrai neesu tokių tobulų linijų, tad bijau, kad visiškai netinku Tau į poras. Kai pirmą kartą paskambinai, vos tik išgirdusi skambučius, supratau, kad tai Tu ir skubiai nubėgai prie telefono. Kai prisistatei, tai vos ragelio neišmečiau iš rankų. O Tavo balsas nuostabus. Toks malonus vyriškas baritonas, taip švelniai skambantis telefonu, toks man artimas ir priimtinas. Taip sunkiai sekėsi pirmieji pokalbiai. Tačiau greitai gausi mano taksofono kortelę ir galėsime pasikalbėti kiek ilgėliau ir ramiau. Tačiau jokie pokalbiai nepakeis Tavo laiškų. Telefonu nepasakysi tiek daug, kiek galima parašyti, tad nesustok, rašyk kiek tik gali, man labai malonu gauti Tavo laiškučius. O dabar pasikalbkime kiek rimčiau, nes aš jau begalo noriu Tave pamatyti t.y. aplankyti kolonijoje. Aš nežinau, kaip gauti leidimą, kur kreiptis, ką sakyti. Tu jau pamokyk mane, nes aš labai noriu atvažiuoti. Be to parašyk man ką galima atvežti. Reikia gi Tau padėti išgyventi tuos baisius mėnesius, nes taip sublogsi, kad nieko iš Tavo kūno neliks. Jeigu sunyks kūnas, tai ir Tavo sielai bus labai prastai. O man reikia Tavęs viso ir sielos ir kūno. Siela sielai, o kūnas kūnui, taip jau yra Žemėje sutvarkyta, taip ir bus. Siunčiu Tau savo nuotrauką. Nors ji daryta kiek ankstėliau, bet bent pamatysi mano akis. Tai šiai dienai tiek mano žodelių, nes labai jau daug darbo, turiu dirbti, kad išlaikyti savo gausią šeimą, kitaip negalima, toks jau mano gyvenimas. Tavo ir tik Tavo Laimutė.
2001 05 31 Mieliausioji mano Laimute, Tu esi tikra Laimė, Dievo dovanota man. Tiek daug džiaugsmo vienai dienai. Ryte gavau Tavo laišką su nuotrauką, o po pietų ir banderolę. Šitiek gražaus popieriaus, vokų, Tavo rankdarbėlis ir taksofono kortelė. Visą tai Tau tikriausiai kainavo ne mažiau kaip 100 litukų. Neapsakomai Tau dėkingas. Dabar galėsiu Tau rašyti ir rašyti, nes Tu esi mano žemiškasis Angelas, išsiliesiu kaip į jūrą, nes Tavo siela tokia pat didinga ir plati kaip jūra. Tad bėgu skambinti Tau ir padėkoti už viską balsu. Dieve mano, taip jaudina Tavo balsas, taip gundo, su tokiu švelnumu skverbiasi į tolimiausias vaizduotės akimirkas, kas priklauso ir gimė tik mūsų bendraties santykiuose. Tiek daug Tau noriu pasakyti, bet nežinau, ar sugebėsiu per jaudulį, nes kai girdėjau šaukiamuosius signalus ir Tau pakeliant ragelį, kojytės mano taip pradėjo virpėti, toks jaudinantis momentas, nemoku net paaiškinti to išgyvenimo, nes pojūčio pilnavertiškumas neprilygsta ankščiau patirtiems momentams. Tiek daug noriu Tau pasakyti, bet išgirdus Tavo balsą, susijaukė visas dialogas, pradėjau momentais net buksuoti kalboje, ko anksčiau nebūdavo mano iškalboje. Bet Tu ir neeilinė moteris, todėl tas jaudulys taip stipriai mane veikia. Ir jeigu egzistuotų tarp mūsų abejingumas, jokio jaudulio nepatirtume ir mūsų bendravimas netektų tokio pilnaverčio žavesio. Tai Tu dovanok jau man už tą jaudinimąsi, geriau jau aš viską parašysiu, o pokalbiai tegul būna trumpi. Štai skaitau tuos žodžius apie Tavo amžių ir išvaizdą. Mūsų sielų ryšiui, draugystei ir begalo kokybiškam artumui, neegzistuoja, joks laikas, o tuo labiau biologinis amžius. Neturėk kažką panašaus į kompleksą ir nedramatizuok dėl savo kūno. Gal Tau ir atrodo, kad turi šiokį tokį viršsvorį, bet man tai visiškai nesvarbu. Dar geriau, šilčiau ir maloniau bus prisiglausti. Juk Tavo kūnas tai tik sielos apvalkalas ir visiškai nesvarbu koks jis yra, svarbiausia žmogaus siela. O man begalo gražu, kad turi didelio išraiškingumo akis. Dabar man taip gera, nes žiūriu į jas ir jaučiuosi visiškai arti Tavęs. O aš nepalieku Tavęs, neapleidžiu Tavo lyties, nes jau mano siela sukasi, artėja švelnumu prie jautriausių moteriškumo ląstelių, kur ji taip geidžia begalo atsargiai, švelniai ir taip nekaltai prisiliesti, pajaučiant Tavo kūno šilumą, seksualinį spinduliavimą susijaudinimu, kas taip aiškiai tavyje išduotų tą pasiruošimo ir manęs priėmimo būseną. Kur kiekvienas rankų, lūpų prisilietimas seksualiausiai degintų, sukeldamas trumpą proto sumaištį. Nes pilnavertė aistra nežemiškos prigimties ir, progresuojant jos karščio eigai, protas netektų savo galių, kur visa esybė taip klupdančiai paklusta tai sekso magijos individualybei. Oi, Laimute, geidžiamiausioji, vėl pasidaviau sekso spalvų žavesiui. Tu jau atleisk man. Vėl grįšiu prie Tavo laiškelio. Aš taip pat svajoju apie susitikimą. Kad galėtume susitikti, man reikia parašyti pareiškimą, kurį būrio vadas nuneš pas kolonijos direktorių ir jeigu jis pasirašys, tai tada galėsi atvažiuoti. Atvažiavęs žmogus gali ir pats paprašyti direktoriaus leidimo, bet jie gali neduoti, nes paklaus, kodėl kalinys nesusitvarkė. Aš nenoriu, kad Tu gadintum savo prestižą ir darinėtum administracijos duris. Aš kaip nors sukombinuosiu tą bloką cigarečių būrio vadui ir jis nuneš mano pareiškimą direktoriui. Kai bus pasirašytas pareiškimas, tada ir pranešiu, kad atvažiuotum. O pasimatymo metu galima vaišintis, tik maisto perdavimai priklauso kas tris mėnesius. Matai Laimute, tu greičiausiai nežinai, kad cigaretės ir arbata čia yra kaip valiuta. Iš arbatos daromas toks labai stiprus gėrimas, kurio aš negeriu, bet arbatžolių reikia turėti. Kitaip papuolęs į bėdą neišsipirksi. Cigaretės ir arbata priskaitomos prie daržovių, todėl jų kas mėnesį galima gauti net po 10 kilogramų. O kas tris mėnesius galima perduoti įvairų maistą , tik ne tokį, kurį reikia ruošti. Tačiau Tu man nieko nevežk, neskriausk savęs ir savo šeimos. Aš dabar jau suprantu, kad apie tokius santykius ir jų artumą anksčiau galėjau tik svajoti, kas prilygsta tik fantastinei pasakai. Bet jau šiandien visu savimi suvokiu, kad tas nepakartojamų įspūdžių metas aplankė mane kartu su Tavimi. Jame neegzistuoja jokios taisyklės, tarsi galingiausia jausmų mašina, gaminanti intymiausias ir erotiškiausias spalvas, kas priverčia mano širdį taip greitai plakti ir nuo gilesnių pamąstymų pritrūksta oro, nes greičiausiai pamirštu, kad reikia kvėpuoti. Bet jau laikas atsisveikinti. Jau dedu tuos lapus į voką ir laukiu Tavo raidelių. Bučiuoju. Tavo Aš.
