Mantas LIDEIKIS
Žmonių abejingumas vienas kitam, nesidomėjimas kaimynais, noras likti nuošalyje neretai pridaro nemažai bėdos. Kažkur jau ne viena diena prapuolusiu kaimynu susidomima tik tuomet, kai iš jo buto ima sklisti nemalonus dvokas. Kiti, girdėdami gretimame bute kilusias muštynes, skriaudžiamų vaikų verksmą, pasistengia apsimesti, kad nieko negirdi ir nežino. O kad įkyrus triukšmas nekvaršintų galvos, labiau pagarsina televizorių. Tokios istorijos jau nieko nestebina.
Geriau būtų likusi kaime
Eleonora ir Justas Blaževičiai visą gyvenimą gyveno kaime. Žmonės išaugino tris vaikus - visi jie sėkmingai įsikūrė gyvenime. Abu Blaževičiai buvo tvarkingi, nuoširdūs ir darbštūs žmonės. Vaikai, paragavę mokslo ir miestietiško gyvenimo, gimtinėje kurtis nepanoro. Duktė Justina tapo gydytoja, du sūnūs - Marius ir Edvinas: vienas - statybų inžinierius, antras - juristas.
Marius ir Justina įsikūrė Kaune, Edvinas - Vilniuje. O jų tėvai, kol sveikatos turėjo tvarkėsi kaime, prižiūrėjo savo nedidelį ūkį. Sulaukęs 82 metų amžiaus Justas pasimirė.
Pasitarę vaikai nutarė, kad už tėvą šiek tiek jaunesnei ir nors dar sveikatos nestokojančiai motinai vienai nėra ko kaime vargti. Visi trys įkalbėjo senutę keltis į miestą, arčiau vaikų. Kaunietis Marius netrukus ketino persikraustyti iš Partizanų gatvėje turėto dviejų kambarių buto į nuosavą namą Romainiuose, todėl ir nutarė, kad mamai bus visai nebloga įsikurti jo senajame bute. Taip senolė atsidūrė didmiestyje, kuriame per visą savo gyvenimą lankėsi tik kelis kartus.
Šiandien Justina mano, jog tikriausiai tai ir buvo klaida, paankstinusi mamos mirtį. Moteris papasakojo, jog kukli ir drovi senutė nepritapo mieste. Dažnai apsilankydama pas motiną dukra nesyk pajuto, jog ši čia jaučiasi suvaržyta. Panašaus amžiaus kaimynių laiptinėje buvo vos viena kita. O jaunųjų laiptinės gyventojų ji nė veidų neįsidėmėjo.
Suspaustai dviejų kambarių butelyje Eleonorai nebereikėjo niekuo rūpintis - juk neliko nei ūkio, nei gyvulių. Mažiau judant pradėjo augti svoris, po metų, praleistų mieste, rimčiau pradėjo šlubuoti ir sveikata, šokinėjo kraujospūdis, vis dažniau diegdavo širdies plote. Tačiau kaimo gyvenimo užgrūdinta moteris retai tesiskųsdavo, buvo linkusi slėpti negalavimus.
Kartą susiklostė aplinkybės, kad keletą dienų pas ją neužsuko ir net nepaskambino nė vienas iš vaikų. Niekam tiesiog nešovė galvon, kad per kelias dienas iš pažiūros sveikai ir žvaliai senutei gali kas atsitikti.
Labiausiai mama besirūpinanti duktė sunerimo, kai vieną dieną paskambinus, senoji neatsiliepė. Vakare nuvažiavus pas ją į namus, durų taip pat nepavyko atsirakinti. Paaiškėjo, jog trukdo iš vidaus įkištas raktas. Kol atvažiavo Justinos vyras, brolis Marius, praėjo nemažai laiko. Paskambinus į kaimynų duris vieni abejingai gūžčiojo pečiais, kiti teigė senutės, mėgdavusios išeiti pasivaikščioti aplink namus, jau senokai nematę, dar vieni net nežinojo, kad čia tokia ir gyvena.
Spyną teko laužti, o viduje laukė nemalonus dalykas. Eleonorą rado gulinčią ant grindų svetainėje. Ji dar buvo gyva, nors sąmonės ir nebeturėjo. Justina, kaip gydytoja, iš karto nustatė, kad mamą ištiko insultas. Netrukus iškviesta greitoji išvežė į ligoninę, tačiau tą patį vakarą ji ten ir užgeso.
Pasak Justinos, tiek ją, tiek ir brolius po šiai dienai kamuoja kaltės jausmas - vaikai mano labai prisidėję prie mamos mirties.
Dukters manymu, kaime taip nebūtų nutikę. Ilgesnį laiką nepastebėję kaimyno, žmonės būtų sunerimę, užėję pasižiūrėti, ar kas nenutiko. Tačiau mieste, kur vieną šeimą nuo kitos skiria tik nestoras betoninės sienos pertvaras, kaimyno bėdos paliekamos jam pačiam.
Susirūpino, kai ėmė dvokti
Neretai kaimynų reikalais susidomima tik tuomet, kai iš buto pradeda sklisti nemalonus kvapas. Kaune, Raudondvario plente, stovi keli seni bendrabučio tipo daugiabučiai. Aplinkinių gyventojų jie vadinami "ubagynais".
Viename tokių butų kurį laiką gyveno ir toks Vaclovas Kalenda. 39 metų vyras nebuvo piktybiškas ar triukšmingas, sutarė su kaimynais. Tačiau nebuvo ir labai mėgstamas. Ne dėl to, kad be galo mėgo girtuokliauti (ši nuodėmė čia daugeliui nesvetima) - kartais vyriškis nesivaržydavo iš sugėrovų šį tą ir pasivogti. Už tai kaimynai retkarčiais jį ir apkuldavo.
Iš ko Vaclovas gyveno, kaimynai ir nežinojo, bet gerdavo jis daug. Nesustodavo, kol pragerdavo paskutinį siūlą. Kartais nepajėgiantį iki namų paršliaužti girtą Vaciuką (taip jį vadino žmonės) miegantį koridoriuje tiesiog tekdavo perlipti.
Būdavo, kad jo nesimato dieną ar dvi, tačiau, pasak kaimynų, ilgam nuo namų Vaclovas lyg ir nenutrūkdavo. Todėl žmonės kiek ir nustebo, kai nematė jo vieną dieną, antrą. O kai nematė trečią ir ketvirtą, nutarė, kad kaimynas paprasčiausiai dingo. Įtarimas, kad Vaciukui kažkas negero nutiko, kilo tuomet, kai einant pro jo duris nosį pakutendavo keistas ir nemalonus kvapas. Tačiau nemalonių kvapų tokie bendrabučiai pilni. Ir tik dar po kiek laiko, kai tas kvapas sustiprėjo, žmonės ėmė šnekėti, kad "lavonu dvokia". Gretimuose kambariuose gyvenantys prasitarė, kad tą kvapą jaučia ir savo butuose. Tik tada keli vyrai ryžosi pasižiūrėti, kas ten pas Vaciuką darosi. O šio net ir durys pasirodė neužrakintos.
Tiesą sakant, užėję vidun vyrai beveik tą pačią minutę žiaukčiodami išsirito lauk. Vėliau jie net abejojo, ar tai, kas gulėjo lovoje, iš tiesų kada nors buvo V. Kalenda. Irimo pakeistas lavonas atrodė neatpažįstamas. Vėliau buvo nustatyta, kad vyras mirė užspringęs skrandžio turiniu, greičiausiai miegodamas girtas. Jokių kitų sužalojimų aptikta nebuvo.
Nebūk abejingas, kaimyne
Kaip rodo panaši patirtis, miestų gyventojai ne visuomet yra linkę pasirūpinti savo kaimynu, pasidomėti jo problemomis, bėdomis ir rūpesčiais. Daugelis numoja ranka - "Ne mano daržas, ne mano pupos". Tačiau ne veltui sakoma, kad geras kaimynas - tai ir apsauga, ir parama nelaimėje.
Todėl jau kuris laikas Lietuvoje policijos ir seniūnijų iniciatyva vykdoma akcija "Saugi kaimynystė". Šiemet iniciatyvos organizuoti šią akciją ėmėsi Kauno Gričiupio seniūnijos darbuotojai drauge su Girstupio policijos nuovada. Pasak šios seniūnijos seniūno Ričardo Rusteikos, šia iniciatyva susidomėjo ir kitos miesto seniūnijos. Akcijos metu buvo paruošti specialūs lankstinukai, kurie išdalinti seniūnijoje gyvenantiems žmonėms. Seniūnijos darbuotojai bei policijos pareigūnai taip pat ėjo ir kalbėjosi su gyventojais, skatino juos labiau domėtis savo kaimynu, pasistengti daugiau sužinoti vieniems apie kitus ir esant reikalui nevengti pasiūlyti pagalbą.
Tai neabejotinai padėtų sumažinti vagysčių iš butų skaičių arba jas padaryti lengviau išaiškinamas. Žinant kaimyno įpročius, jo sveikatos būklę, ne vienu atveju tikriausiai pavyktų užkirsti kelią įvairioms nelaimėms, neretai žmones ištinkančioms staiga sušlubavus sveikatai.
Pasak seniūno, labiau susiburti žmonėms padėtų ir aktyvių daugiabučių namų bendrijų steigimas. Tokia bendrija - tai ne tik efektyvesnis namo eksploatacinių lėšų panaudojimas, bet ir dažnesni susitikimai, bendravimas tarpusavyje. Tai ypač suartina žmones. Deja, gyventojai dar pernelyg skeptiškai į tai žiūri, netiki privalumais, nesiima iniciatyvos.
Nukentėjo gindamas kaimyno turtą
Tokiems geru pavyzdžiu galėtų būti Kaune, Savanorių prospekte, gyvenantis 34 metų Rimvydas Ališauskas. Jis gindamas kaimyno turtą netgi nukentėjo. Gaila, kad vagišiams tą kartą pavyko pasprukti. Rimvydas prisimena, kad tai buvo liepos 14-oji, penktadienis. Tą vakarą vyras ilgokai vakarojo prie televizoriaus. Apie pirmą valandą nakties pirmame aukšte gyvenantis vyras išgirdo duslų bilstelėjimą ir paskui kaukiant automobilio signalizaciją. Taksi vairuotoju dirbantis Rimvydas priėjo prie lango - įsikaukus mašinos signalizacijai visuomet pasižiūrėdavo, nes kieme laiko ir savo, ir firmos taksi automobilį.
Tačiau šį kartą signalizavo kaimyno mašina. Rimvydas dar spėjo pastebėti ir jos kaukimo priežastį - pro iškultą mašinos priekinį langą įlindęs vidun kažkoks vaikėzas lupo lauk magnetolą. Mašinos savininko buto langai išėjo į priešingą kiemo pusę, todėl jis negalėjo matyti, kas darosi prie jo mašinos. Be to, žmogus jau galėjo ir miegoti. Rimvydas prisimena veikęs automatiškai. Tą kartą net nekilo mintis, kad gali grėsti pavojus jam pačiam. Šūktelėjo kitam kambaryje prie kompiuterio dar sėdėjusiam sūnui, kad šis bėgtų ir keltų Gražvydą (toks kaimyno vardas), nes jo mašiną plėšią, o pats kaip stovi iššoko į lauką. Vagišiai, pamatę, kad kažkas išbėgo, pasileido į kojas. Keliais šuoliais pasivijęs vieną vagių, Rimvydas čiupo jį už skverno. Bet fiziškai ne itin pasikausčiusį Rimvydą nusikaltėlis staiga parbloškė pora smūgių kumščiais. Pylė kaip reikiant - nosis iš karto apsipylė krauju, o po akimis mėlynės neišnyko porą savaičių. Vagys pasislėpė kiemuose, nusitempę ir per porą minučių išluptą lauk magnetolą, kurią kaimynas paprasčiausiai buvo pamiršęs išimti. Nors ir nepasisekė vagišių nutverti, Rimvydas neslepia pasididžiavimo, jog nenusispjovė į daromą nusikaltimą, bet pamėgino apsaugoti kaimyno turtą.
