Kartais kokį nors nemalonų reiškinį, faktą mes vejam nuo savo galvos kaip įkyrią musę. Nenorime pripažinti, kad taip yra, arba bandome kaip nors "nuaiškinti" – esą yra lyg ir taip, bet iš tikrųjų ne visai taip, o gal ir visai ne taip. Kai apklausa parodė, kad maždaug pusė Lietuvos gyventojų mano, jog sovietų laikais gyventi buvo geriau, žiniasklaidoje pasirodė aiškinimų, kad taip negali būti, kad žmonės taip teigdami iš tikrųjų taip nemano ir panašiai.
Tačiau tikėti tokiais liaudies jausmais verta. Ne veltui tuo tiki verslininkai – dvi firmos jau pešasi teisme dėl teisės vartoti mėsos produktų pavadinimuose žodį "tarybinis". Šios peštynės yra ne tik šiurpinamai gėdingos, bet ir paradoksalios, nes, tarkim, "Tarybinės" dešrelės iš tikrųjų neblogos, tik jos grynai kapitalistinės. Mat jeigu, pavalgęs jų paragautum autentiškos tarybinės dešrelės, t.y. tokios, kokia iš tikrųjų tada būdavo gaminama, kąsnį iš burnos išspjautum. Kai kurie kiti "Tarybinių" tipo gaminiai anų laikų besiilginčiai liaudžiai iš viso buvo neprieinami. Šitaip grynai kapitalistinis verslas panaudoja sovietinę nostalgiją.
Panašias liaudies nuotaikas patvirtina ir kitos apklausos bei rinkimų rezultatai. Pavyzdžiui, beveik pusė Lietuvos piliečių mano, kad parlamentas nereikalingas. Per visus rinkimus apie pusę rinkėjų balsuoja už populistus, o anksčiau balsuodavo už buvusią komunistų partiją – čia sovietinė nostalgija buvo dar stipresnė (tai nereiškia, kad visi už LDDP balsuodavo iš nostalgijos, bet dauguma – taip).
Galima visaip aiškinti šios nostalgijos priežastis, bet tai jau būtų kitas etapas. O štai komunistinės mąstysenos daug tebėra išlikę ir tarp aukščiausių politinių sluoksnių. Pavyzdžiui, prieš keletą metų priimtas gėdingas įstatymas, leidžiantis persikelti grąžinamą žemę, liberalios mąstysenos žmonėms apskritai būtų neįsivaizduojamas. Aišku, kad kai kas čia turėjo savų interesų, bet normalioje politinėje terpėje tokio pobūdžio įstatymai nebūtų net svarstomi. Juk akivaizdu, kad jeigu žmogui, atgavusiam žemę, netinkama jos vieta, jis tą žemę gali parduoti ir pirkti kitur. Tokiu atveju valdininkams nebūtų kaip įsikišti ir kaip piktnaudžiauti.
Bet dar vėliau buvo priimtas toks drakoniškas žemės pardavimą reguliuojantis įstatymas, kad apskritai reikėtų suabejoti, ar gyvename laisvoje šalyje. Netoleruotiną valstybės kišimąsi, be kita ko, demonstravo reikalavimas, kad perkantis tam tikro dydžio žemės plotą turėtų žemės dirbimo patirtį ir taip toliau, nors iš tikrųjų kaip tik reikėtų skatinti žemės panaudojimą ne žemės ūkio reikmėms – Vakarų Europoje tai jau seniai daroma.
Ne mažiau absurdiškas ir komunistiškas (tiesa, tik vietinės reikšmės ir nekorupcinis) buvo Seimo priimtas įstatymas dėl nemokamo kelto į Kuršių neriją. Sprendimas buvo taip akivaizdžiai netikęs, kad galiausiai vis dėlto panaikintas.
Žinoma, kultūros žmonės pernelyg nesiilgi sovietinių laikų. Antra vertus, matant, kaip kiekviename naujame Seime kultūra suinteresuotų žmonių lieka vis mažiau, nerimas gali kilti. Bibliotekų padėtis jau ir dabar apgailėtina. Tik sovietinės dešrelės čia, žinoma, ilgėtis nėra ko, nes, kad ir kaip stokojančios, bibliotekos dabar vis dėlto gauna šimtus tokių vertingų knygų, kokias anais laikais iš viso buvo draudžiama leisti. Pagrįstai skųsdamiesi bibliotekų finansavimu, skundžiamės ne orientuodamiesi į anuos laikus, o į tai, kad dabar gali ir privalo būti geriau, negu yra.
“Literatūra ir menas” (www.culture.lt/lmenas)
