Citarium upė Indonezijoje turbūt bene labiausiai užteršta upė visame pasaulyje. Citarium upė krizėje, iškankinta devynių milijonų vietos gyventojų teršimo, gamyklų išmetamų atliekų, ji storu sluoksniu apklota šiukšlėmis, ir jei ne plaukiantys laiveliai tose šiukšlių krūvose, niekad ir nepagalvotum, jog čia teka upė. Apie žvejybą šioje upėje gyventojai seniai pamiršo, dabar labiau apsimoka ieškoti perdirbamų šiukšlių arba daiktų, kuriuos galėtum parduoti ar išmainyti. Žmonės, nebijodami užsikrėsti įvairiomis ligomis, kuičiasi upėje vien dėl kelių dolerių per savaitę.
O viskas prasidėjo dar 80-taisiais. Daugiau kaip penki šimtai gamyklų pradėjo leisti chemines atliekas į upę, kadangi šalyje nebuvo nei šiuolaikinių tualeto patogumų, nei šiukšlių rūšiavimo kultūros, visos atliekos ne tik iš gamyklų, bet ir iš vietos gyventojų keliavo tiesiai į upę. Citarium upė tiesiogine prasme tapo šiukšlių kibiru. O kaip pasakoja vienas vietos gyventojas, iki tol jų žmonos upėje skalbdavo skalbinius ir maudydavo kūdikius.
Bet ekspertai teigia, jog „paskutinio teismo diena“ ateis jau greitai. Citarium upė yra viena iš dviejų pagrindinių upių, savo vandeniu maitinančių Saguling ežerą, kur prancūzai pastatė didžiausią elektros jėgainę visoje Vakarų Javoje. Ekspertai prognozuoja, kad upė dus nuo šiukšlių, jos apimtis mažės, ir jėgainės generatorius nebeveiks tinkamai. Visas rajonas paskęs tamsoje. Kita vertus gal ir gerai, gamyklos nebedirbs, sumažės tarša šiukšlėmis, ir gal upė pradės kvėpuoti vėl.
