Prieš teismą stoję tyčine žmogžudyste iš savanaudiškų paskatų ir grupine vagyste įtariami vilniečiai Audrius Brukštus (26 m.) ir Michailas Kobzaras (22 m.), kaip sakoma, gynėsi iki paskutinio kraujo lašo. Tačiau Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija nepatikėjo teisiamųjų gražbylystėmis - abiem atseikėjo ilgus nelaisvės metus.
Kristina bijojo Vilniaus...
Klaipėdos krašte ilgą laiką gyvenusi ir vienoje iš įdarbinimo kruiziniuose laivuose kompanijų dirbusi Kristina D. per daug neapsidžiaugė, kai firmos vadovas jai pasiūlė persikelti gyventi ir dirbti į sostinę - į naujai įsteigtą firmos filialą. Viena vertus, jauną merginą traukė didmiesčio šurmulys, kita vertus - ir baugino. Mat svetimame mieste, nesant šalia - kaip uostamiestyje - daugybės draugų, Kristinai buvo ne itin saugu ir ramu gyventi vienai nuomojamame bute... Juolab kad dar visai neseniai ji buvo gatvėje užpulta, labai išsigando...
Vis dėlto Kristina pasiryžo. Tiesa, apie slegiančią nekokią nuotaiką - kad vienai baugu grįžti į namus atokiame Naujosios Vilnios mikrorajone, Linksmosios gatvės daugiabutyje, ar ryte pasiekti autobusų stotelę - Kristina pasisakė vienai kiek vyrėlesnei kaimynei Veronikai. Ši mielai sutiko naujakurę rytais į stotelę palydėti, o vakare ten pat laukti jos sugrįžtančios... Kaip vėliau Veronika prisimins, Kristina, tarsi nujausdama artėjančią nelaimę, labai bijojo, kad jos kas neužpultų ir nenužudytų...
Niekas dabar tiksliai nenustatys, kokiomis aplinkybėmis ir kam tarpininkaujant bailiukė Kristina susipažino su irgi Naujojoje Vilnioje gyvenančiu Michailu Kobzaru - galima sakyti, bendraamžiu jaunuoliu. Baudžiamojoje byloje yra užfiksuota, kad šis vyrukas buvo pažįstamas ir Kristinos kaimynei Veronikai... Kaip netrukus perskaitysite, būtent Michailo Kobzaro šėtoniškų pastangų dėka Kristina ir nukeliavo ten, ko taip bijojo - į mirtį...
Rado pasmaugtą ir apiplėštą
Tądien Kristina kontoroje praleido pirmąją dienos pusę. Susitvarkiusi visus tarnybinius reikalus, mergina firmos filialo vadovo Aleksandro pasiprašė išleidžiama į vairavimo kursus.
Vakare, nusprendęs namo į Klaipėdą nevažiuoti, Aleksandras pasiieškojo vietos viešbutyje. Tačiau ten, kur norėjo nakvoti, visos vietos buvo užimtos. Pagalvojęs, kad neprošal būtų užsukti į svečius pas Kristiną, šefas parašė žinutę į mobilųjį telefoną. Girdi, ar nebūtum prieš, jei užsukčiau, pernakvočiau. Kristina tuojau pat atsakė sutinkanti.
Pakeliui į Naująją Vilnią, jau apie devintą valandą vakaro, firmos vadovas vėl pabandė žinute susisiekti su Kristina, tačiau negavo jokio atsako. Neiškentęs paskambino ir labai nustebo, kad Kristinos telefonas - išjungtas. Pasiekęs Naująją Vilnią vyriškis veltui beldėsi į Kristinos nuomojamo buto duris - jų niekas neatidarė, viduje šviesa nedegė. Dar kiek palūkuriavęs ir nesuvokdamas, kas bendradarbei galėjo nutikti, firmos filialo vadovas vėlų pernykščio vasario vidurio vakarą išvairavo į Klaipėdą. Kitądien jis sužinojo, kad Kristina darbe nepasirodė, o tą patį vakarą - kad ji nuomojamame bute rasta nužudyta.
Kaip vėliau nustatė teismo ekspertas, Kristina D. buvo uždusinta suspaudžiant kaklo organus. Bute palikta baisi netvarka leido įtarti, kad vidun buvo įsibrauta apiplėšimo tikslais, o gausiai primėtyta cigarečių nuorūkų - kad žudiko būta ne vieno...
Vyrams prireikė pinigų svaigalams
Sugrįžkime atgal - prisiminkime jau paminėtuosius Michailą Kobzarą ir Audrių Brukštų. Pirmasis, kaip skaitytojas jau žino, buvo pažįstamas su Kristinos kaimyne Veronika. Būtent šis vyrukas, kaip paaiškėjo per ikiteisminį tyrimą, buvo bene tris ar keturis kartus apsilankęs naujosios pažįstamos (Kristinos) bute. Taigi galima drąsiai daryti štai tokią išvadą: Kristina šiuo vyriškiu pasitikėjo, antraip jo, kaip ir visų kitų nepažįstamų ar mažai pažįstamų piliečių, nebūtų įsileidusi vidun.
Paaiškėjo ir tai, jog Michailas, kaip sakoma, pradėjo "iš toliau" - iš kažkur sužinojęs, kad Kristina padeda įsidarbinti kruiziniuose laivuose, vienos tokios viešnagės metu užsiminė planuojąs ieškotis patikimo darbo. Neprošal, girdi, būtų pabandyti ir laivyne. Niekas tiksliai nežino, ar Michailas su Kristina buvo pradėjęs kokias nors konkrečias derybas darbo laive paieškos klausimu, tačiau kad minėtai merginai padarė žmogaus, kuriuo galima pasitikėti, įspūdį - neabejotina. Deja, Kristina smarkiai apsiriko...
Vieną vakarą stipriai pagiringas Michailas sutiko seną draugužį Audrių. Abu nukulniavo pas bendrą pažįstamą Sergejų Kurbanovą, iš čia rastos moteriškės, vardu Alina, pasiskolino 10 litų. Girdi, "šachtos dega", negalintys kentėti. Ir pažadėjo skolą grąžinti... po valandos! Štai šis pažadas (jį patvirtino ir Alina) leidžia manyti, kad du vyriokai žmogžudystę ar bent jau apiplėšimą buvo suplanavę iš anksto!
Kaip teisme dėstė Michailas Kobzaras, būtent tuo metu, kai su dešimtine abu ėjo į parduotuvę, draugužis Audrius Brukštus užsiminė norįs kur nors įsidarbinti. Tai Michailas, girdi, ir leptelėjęs pažįstąs vieną merginą, vardu Kristina, kuri galinti padėti. Abu bemat nusprendę užsukti į butą Linksmojoje gatvėje.
Na, sakykime, gal taip ir buvo. Tačiau tolesni M. Kobzaro parodymai verčia suabejoti, ar vyriškis nemeluoja. Mat įtariamasis pareiškė, kad jo draugužis daugiabučio laiptinėje persigalvojo - panoro pas niekada iki tol nematytą, nepažįstamą merginą užeiti ir pasikalbėti vienas (kaip jau minėta, Kristina buvo be galo atsargi ir svetimų, nepažįstamų žmonių vidun neįsileisdavo). O štai Audrių, anot Michailo, atsargioji Kristina ėmė ir įsileido! Michailas tvirtino likęs lūkuriuoti lauke, o maždaug po 15 minučių, nesulaukęs draugo, pats pasibeldė į Kristinos nuomojamo buto duris. Jas, anot teisiamojo, atidarė Audrius. Jis jautėsi gan ramiai, koridoriuje jau buvo pristatęs kartotinių dėžučių su "kažkokiais daiktais". Grįžtelėjęs atgal ir užmetęs akį į virtuvę Michailas užsiminė pastebėjęs ant grindų gulinčią ir nejudančią Kristiną, tačiau toks vaizdelis jo nė kiek nesugluminęs. Priešingai - Michailas net neįstengė pasiteirauti, kas Kristinai atsitikę, kas čia apskritai įvykę. Ir beveik vienas paskui kitą draugužiai iškūbrino lauk, sugrįžo pas Sergejų Kurbanovą. Beje, ne tuščiomis - su degtinės, šampano ir alaus buteliais rankose. O ką tik dešimtinę paskolinusiai Alinai ne tik, kaip buvo žadėję, greitai sugrąžino skolą, bet ir "už gerą širdį" padovanojo butelį šampano...
Dar po kelių minučių Audrius ir Michailas tai pačiai Alinai pasiūlė pirkti dvi auksines grandinėles. Pigiai. Tačiau Alina neturėjo ir tų kelių dešimtinių, tad pirkti atsisakė.
Dar kiek pakalbėję, ištuštinę atsineštuosius gėrimus, svečiai išsiskirstė. Sergejus spėjo atkreipti dėmesį, kad toli gražu ne piniguočiai jo draugužiai naudojosi iki tol jų rankose nematytu mobiliuoju telefonu, tačiau iš kur jį gavę, Sergejus taip ir nepaklausė...
Audrius neprisipažino
Teismo posėdyje Audrius Brukštus kategoriškai neigė įvykdęs sunkų nusikaltimą. Jis, girdi, jokios Kristinos nepažinojęs, jos bute nė karto nesilankęs, taigi ir nežudęs, ir neapvogęs. Tądien abu su Michailu, girdi, šlaistęsi po Naująją Vilnią, pirkę svaigalų, girtavę pas Sergejų, o vienu metu Michailas atseit parodęs mobilųjį telefoną, tačiau iš kur jį gavęs, nesakęs. Audrius Brukštus dar prisiminė Michailo rankose matęs bent dvi auksines grandinėles, kurias draugužis siūlęs pigiai pirkti vienai merginai.
Kitaip sakant, draugai kaltę vertė vienas kitam. Dar neaišku, kuo visa būtų baigęsi, jei ne žmogžudystę tiriančių kriminalistų budrumas ir patirtis. Į sunkiais nusikaltimais įtariamų piliečių tarpą pavyko infiltruoti policijos agentą, kuris bemat įgijo Audriaus ir Michailo pasitikėjimą ir pareigūnams pateikė labai vertingos informacijos.
Taigi anoniminis liudytojas "Jonas" savo ausimis išgirdo, kaip Audrius Brukštus gyrėsi esąs ieškomas dėl tyčinės žmogžudystės, ir pasakojo, kad būdami girti su Michailu ėję apiplėšti vienos merginos. Taip jau išėję, kad Audrius ją - nors to ir nesiekęs - pasmaugęs. Girdi, persistengęs, nes norėjęs tik apiplėšti. Dar Audrius pasakojo, kad tasai "žygis" buvęs netuščias - radę auksinių grandinėlių, mobilųjį telefoną, pinigų.
Anoniminio liudytojo pateikti parodymai idealiai sutapo su ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno jau surinktais įkalčiais ir nusikaltimo įrodymais.
Na, o Michailas Kobzaras, nors, kaip minėta, ir tvirtino nematęs, kaip mergina buvo pasmaugta, prisiekinėjo Kristinos bute užsibuvęs vos keliolika sekundžių, niekaip negalėjo paaiškinti, iš kur tiek kambaryje, tiek virtuvėje atsirado cigarečių nuorūkų, kurias, kaip liudijo DNR ekspertizės išvada, 99,99 procento tikimybe rūkė kaip tik Michailas! Kriminalistai surado ir Kristinos turėtojo mobiliojo telefono "Siemens" pirkėją. Nuolatinis vogtų telefonų supirkėjas patvirtino telefoną pusvelčiui įsigijęs iš Michailo Kobzaro.
M. Kobzaras teisme pareiškė jaučiąs kaltę tik dėl to, kad apie Kristinos nužudymą neinformavo policijos. "Bet Audrius man buvo pagrasinęs - jei išduosiu, stipriai nukentėsiu", - teisinosi M. Kobzaras.
Bausmė
Kaip minėta, teisėjų kolegija teisiamųjų gynybą įvertino kritiškai - tik kaip bandymą sušvelninti savo padėtį. Buvo nuspręsta Kristiną D. iš savanaudiškų paskatų nužudžiusiam Audriui Brukštui (anksčiau jis jau buvo teistas penkis kartus!) skirti penkiolika metų nelaisvės (pirmuosius penkerius pratupint kalėjime, likusį laiką - pataisos namuose), o Michailui Kobzarui (anksčiau teistam keturis kartus) už grupinę vagystę - ketverius metus už pataisos namų grotų. Be to, iš abiejų nuteistųjų priteistas ir Kristinos D. motinos pareikštas civilinis ieškinys laidotuvių išlaidoms padengti (per 4 000 litų) bei konfiskuota dalis nuteistųjų turėto turto.
