Charizmatinės asmenybės visada savyje slepia nemenkus pavojus savo aplinkai ir visuomenei. Kiekvienu žmogaus talentu galima piktnaudžiauti - jį galima paversti arba kūrybos, arba destrukcijos instrumentu. Visa tai galioja ir talentui, nukreiptam į galią - tiek simbolinį autoritetą, tiek realią finansinę ar politinę galią.
Charizmatinė asmenybė gali vesti savo visuomenę į laisvę, bet lygiai taip pat gali ir naudoti ją kaip statybinę medžiagą sunaikinti laisvą socialumą ir primesti savo kultą bei despotiją.
Stiprias ir ryškias asmenybes, gebančias vesti į priekį savo aplinką, taip pat ir formuoti elgsenos tipus bei įkvėpti kertinius moralinius pasirinkimus (pilietinius idealus, ištikimybės bei lojalumo objektą, dorybes), aprašė didysis vokiečių sociologas Maksas Vėberis (Max Weber). Vienas iš sociologinės teorijos tėvų nusipelno paminėjimo šiais metais dėl to, kad jo chrestomatinei studijai „Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia“ (1905), paveikusiai Vakarų socialinį mokslą ne mažiau nei Karlo Markso (Karl Marx) ar Zigmundo Froido (Sigmund Freud) idėjos, šiemet sukanka šimtas metų.
Ateitis – narve
Vėberis galėtų būti puikus pavyzdys to, ką pavadinčiau pesimistine liberalizmo versija, - būdamas šimtaprocentinis liberalas, Vėberis nelaikė religinės ir technologinės racionalizacijos vien gėrio šaltiniu.
Jis spėjo, kad Vakarai už savo modernizaciją ir racionalizaciją (modernią ekonominę struktūrą, eksperimentinį mokslą, technologinę pažangą) sumokės didelę kainą. Biurokratijos įsigalėjimas ne tik racionalizuos socialinius santykius, bet ir sumenkins žmogaus vaidmenį visuomenėje, suteiks impulsą atsiradimui visuomenės, valdomos anoniminių kontroliuojančių struktūrų - „geležinio narvo“, kuris taps racionalizacijos kaštais ir pakirs charizmatinių asmenybių veikimą.
M.Vėberis gal būtų pakoregavęs savo genialią hipotezę, jei būtų išgyvenęs iki nacių atėjimo į valdžią ir makabriškos Stalino socialinės inžinerijos. Jam tai būtų leidę išvysti dar vieną šios problemos bruožą - dvasios aktus, socialinius ritualus. Ir net tikėjimą rutinizuojanti demokratija yra neišvengiamai nuobodesnė už režimus, pagrįstus ideologiniu entuziazmu, o sykiu ir charizmatinių lyderių įtaka. Bet linkint gero visuomenei, geriau jau jai palinkėti biurokratinės rutinos ir nuobodulio - šios technologinio žmogaus naštos, o ne charizmatinių lyderių.
Totalitarinių diktatorių iškilimas prieš Antrąjį pasaulinį karą pademonstravo, kad politinė lyderystė gali turėti ir visiškai atvirkščią įtaką visuomenei ir apskritai žmonių asocijavimosi galiai - ne tik burti visuomenę, ne tik pažadinti savosios visuomenės bei pilietinio solidarumo atradimo džiaugsmą, bet ir sunaikinti visa tai.
Charizmatiniai diktatoriai gali sugriauti tai, kas sieja žmones, - laisvę, pasitikėjimą ir gėdos jausmą.
Diktatūros naikina visuomenes pradedant individu ir baigiant jo(s) laisvais pasirinkimais - socialumu, lojalumu ir solidarumu. Kaip žinia, Hitleris ir naciai sugriovė modernią vokiečių visuomenę. Leninas ir Stalinas atbloškė vakarietiškėti pradėjusią ir audringą kultūros bei ekonomikos pakilimą XX amžiaus pradžioje išgyvenusią Rusiją į ikimodernią būklę (iš kurios ji, lyginant su Vakarų pasaulio politine etika ir moraliniu individualizmu, tiesą sakant, iki šiol neišsivadavo).
Gėdos jausmas – šalia
Kad ir kaip būtų, charizmatiniai lyderiai nebūtinai tampa diktatoriais ir anaiptol ne visada esti amoralūs. Kartais jie elgiasi visiškai priešingai ir pagreitina laisvės, individualaus proto ir sąžinės sklaidą bei asmeninės atsakomybės etikos formavimąsi visuomenėje.
Bet šiuo atveju mane domina kitas atvejis - ne diktatoriai, o asocialūs lyderiai.
Malonūs skaitytojai gali paklausti, ar aš nepostringauju paradoksais. Juk lyderystė savaime neįmanoma be socialinio talento - socialinio temperamento, intuicijos, degančio žvilgsnio, pašnekovą matančių ir švytinčių akių, asmens patrauklumo ir apskritai charizmos, kuri baigiasi tuo, kad paskui tokią asmenybę galėtum eiti didžiausios rizikos savo karjerai ar net gyvybei keliu.
Tai tiesa. Bet paaštrintas socialumas ir tobuli politiniai instinktai iš esmės asocialiam lyderiui reikalingi tik pirmojoje savęs įtvirtinimo fazėje.
Jei sutiksime su britų sociologu Entoniu Gidensu (Anthony Giddens), kaltės jausmas yra labiau būdingas ikimoderniai asmenybei, o gėdos jausmas - moderniai asmenybei. Kaip pasakytų psichoanalitikai, kaltė yra ikimoderniųjų ir ankstyvosios modernybės neurozių pamatas, o gėda tampa moderniosios etikos normų veikimo pagrindu. Skirtingai nuo gėdos, kaltė anaiptol neįgalina tobulinti savo elgesio.
Ne veltui Z.Froidas yra pastebėjęs, kad atgaila barbaro sąmonėje gali kuo puikiausiai sugyventi su žudymu. Bet moralus elgesys, anot Z.Froido, yra ne teorinis, o praktinis žmonijos interesas. Man svarbus ne žudiko atgailavimas, o susilaikymas nuo blogio ir nežudymas. Būtent gėdos jausmas ir gali užkirsti kelią padarytoms klaidoms ar moraliniams klystkeliams.
Melo klounada
Gėda yra kertinė socialumo ir pagarbos kitam individui bei visuomenei dalis. Jei aš gatvėje pradedu keiktis arba atlikti gamtinius reikalus, tai rodo tik mano, kaip socialinės būtybės, degradaciją arba mažų mažiausiai momentinį pasitraukimą iš visuomenės.
Jei aš tarp žmonių galiu daryti tą, ką daryčiau vienas arba gamtoje, tai rodo, kad aš žmones redukuoju į gamtos objektus - akmenis arba medžius. Gėdos išnykimas arba susilpnėjimas yra pirmas asmens asocialumo ir degradacijos požymis.
Egzistuoja ir kitas ne mažiau svarbus gėdos išnykimo ir asocialumo simptomas - atviras melas, apsimetimas visas normas atmetančiu socialiniu idiotu, visur girdinčiu ir matančiu tik save, politinė klounada ir demagogija, už kurios slypi nepagarba savo socialinei aplinkai ir jos laikymas kretinų mase.
Tiesa yra tai, ką aš sakau, - nesvarbu, kad kaskart sakau vis kitus ir vienas kitą paneigiančius dalykus.
Tai - asocialios lyderystės destruktyvus veikimas. Atmetęs gėdos jausmą ir normas, skatini tą patį daryti ir visuomenę ar bent jau tą jos dalį, kuri tau pati svarbiausia.
Be abejo, dalis asocialių lyderių gali būti sociopatiškos asmenybės, nežinančios, kas yra gėda ir sąžinė. Bet daugiau yra tokių, kurie atlieka gudrią žvalgybą ir aiškinasi, kiek toli jų visuomenė leis jiems eiti atmetant civilizuoto pasaulio normas.
Pavojus čia yra tas, kad, kartą peržengus lemtingą ribą, į normų pasaulį savaime sugrįžti labai sunku - pernelyg daug pagundų atsiveria gyventi neatsakomybės už nieką rojuje.
Teisinis kretinizmas
Asocialiai ir amoraliai lyderystei būdingas teisinis kretinizmas - net ne nihilizmas, kaip daug kas mano Lietuvoje, o būtent kretinizmas, arba siauraprotystė. Kol manęs nenuteisė ir nepasodino, aš esu teisus - šitą „melodiją“ lengvai atpažįstame.
Todėl teisės priešpriešinimas moralės normoms apskritai yra kvailas dalykas - vienos be kitų jos neegzistuoja. Elgesio kodeksai negali remtis vien teise ar vien morale. O be elgesio kodeksų neegzistuoja ir civilizuota politika.
Jei nebrandžioje demokratijoje teismai yra politiškai motyvuoti, tada išvis neverta kalbėti apie moderniąją atsakomybės etiką. Lieka tik šantažas, nuolatiniai jėgos pasjansai ir demagogijos srauto lydima „kompromatų“ industrija - deja, būtent tuo jau ir virto visa nūdienos Lietuvos politika.
Todėl pasitraukimas iš šitos grėsmingos situacijos ir gilios krizės įveikimas iš Lietuvos pareikalaus ne tik daug stipresnio pilietinės visuomenės balso, aktyvesnės demokratinės kontrolės, nepalyginamai brandesnės ir pilietiškai labiau susipratusios žiniasklaidos nei dabartinė, bet ir principinio asocialios ir amoralios lyderystės atmetimo.
Moraliai neįsipareigojusi ir normų nesaistoma lyderystė yra grėsmė laisvei ir demokratijai.
Tai ne patetiška frazė, o elementari tiesa, kurią mūsų politikams ir visuomenei būtina skubiai įsisavinti.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
