Šiandien daug kalbama apie galimą koalicijos subyrėjimą, naujų partnerių atsiradimo galimybę, apie lyderių kaitą. Tačiau manau, kad visi veiksmai, ar jie vyksta koalicijos partnerių iniciatyva, ar jie net išties yra atsitiktiniai, yra kreipiami į vieną tikslą – padaryti poveikį socialdemokratams ir pakeisti politinį bei struktūrinį socialdemokratų partijos klimatą. Vaizdžiai kalbant - vyksta kova dėl socialdemokratų sielų.
Atsiminkime, kiek daug yra kalbėta apie tai, kad A.Brazauskas gali netekti valdžios partijoje, ar pats atsisakyti vadovauti partijai. Tos kalbos nėra tuščios, išties lyderis vis dažniau demonstruoja negebėjimą suvaldyti naują savo partijos generaciją. Čia matome jaunus, energingus, neturinčius komunistinės praeities ir su tuo susijusių mąstymo inercijų, ambicingus žmones, kurie iš tiesų kitaip žvelgia į savo partijos veiklą. Jie jau subrendo tam, kad galėtų viešai apie tai kalbėti. A.Brazauskui iškyla realus uždavinys pamatyti naujuosius lyderius, įvertinti juos ir veikti taip, kad neprarastų šių žmonių.
Taigi, partija gegužės 14 d. spręs labai svarbius klausimus. Nuo to, kas ir kaip bus nuspręsta, priklausys tolimesnių veiksmų bei sprendimų kryptys. Šiandien, Seime ar žiniasklaidoje, Vyriausybėje ar Prezidentūroje, niekas nieko neišspręs. Visi ginčai dėl koalicijos, dėl požiūrio į valstybės raidą tėra jėgų bandymas, apšilimas prieš gegužės 14 dieną. A.Brazauskas ne veltui vyko pailsėti, jam prireiks daug jėgų, kad išlaikytų partiją vieningą. Bet ar tik vienybė dabar jai reikalinga? Manau kad daug svarbesnis yra paprastas klausimas – ar nedaro socialdemokratai klaidos, bendradarbiaudami su politiškai neaiškiais, o praktiškai tiesiog klastingais V.Uspaskicho žmonėmis. Pabrėžčiau V.Uspaskicho žmonėmis, o ne Darbo partija. Nes šioje partijoje galima pamatyti nemažai protingų bei kilniais siekiais besivadovaujančių, tačiau dar nelabai patyrusių politikų, kuriais tiesmukai manipuliuoja keli energingi funkcionieriai.
Beje, ne tik pas darbiečius yra V.Uspaskicho žmonės. Jau suprantama, kad A.Pekeliūnas buvo paprasčiausiai deleguotas į K.Prunskienės partiją, nes kažkas turi kontroliuoti ir šią partiją, jos atstovus Seime, kad nenuklystų nuo V.Uspaskichui, o ne valdančiajai daugumai reikalingo kurso. Manau tokių žmonių galime atrasti ir LSDP ir pas socialliberalus.
Taigi A.Brazauskui teks kovoti ne dėl partijos vienybės, o dėl partijos išlikimo, kaip jis supranta jos išlikimą – ūkiškai, direktoriškai nestipriai daužant kumščiu į stalą ir ne perdaug pakeliant balsą ant kitaminčių. Aišku viena – partijoje yra ne struktūrinė krizė ir ne lyderio deficitas, partijos nariams skauda sąžinę dėl to, kas atsitiko po rinkimų. Jei to nebus pastebėta, jei skausmas nenurims, partija degraduos. Ji tikrai skils arba. kaip bus teigiama jos pranešime spaudai. – „iš partijos išėjo nedidelė žmonių grupelė“.
Realiai mes turime laukti, jei principinio situacijos įvertinimo partijos suvažiavime nebus, susikursiančios naujos frakcijos Seime į kurią sueitų nemažai protingų bei sąžiningų LSDP atstovų, nesutarusių su pagrindine partijos linija, vedančia į niekur. Ši frakcija galėtų vadintis įvairiai, tačiau jos atsiradimas taptų šviesos prošvaiste ne tik LSDP nariams, bet ir tiems darbiečiams, kurie ima suprasti, ką nori su jų balsais ir jų vardu padaryti V.Muntianas, V.Uspaskico „alter ego“. Taigi čia turėtų susirinkti nemažas Seimo narių skaičius (nes tikiu, kad dauguma ten atėjusių yra sąžiningi ir jaučia atsakomybę prieš tautą ir valstybę), jie tiktų naujajai koalicijai ir su dešiniaisiais ir su dalimi valstiečių bei socialliberalų, net ir su jėgą praradusiais socialdemokratais.
