Stasys VARNECKAS
Gavęs aukštųjų studijų diplomą, inžinieriukas Modestas sukruto ieškotis darbo. Tačiau darbas šiais laikais nesimėto. Ir šen, ir ten kišo nosį - nieko. "Nereikalingas tu, - atsako, - visus inžinerinius dalykus importuojame iš Europos".
Po tokio durų varstymo visai nusikalęs ir nusiminęs, prisėdo Modestas parke ir iš nevilties sušuko:
- Aš ir pačiam velniui parsiduočiau, jei tik imtų!
- Imu! - staiga pasigirdo balsas iš dešinės.
Modestas grįžt - ogi šalia skrybėlėtas ponaitis. Sėdi ir maloniai šypsosi. Juodas švarkas, juodos kelnės ir lazdelė juoda rankoje.
- Imu! - pakartojo ponaitis. - Mūsų firmai šiuo metu kaip tik trūksta jauno, gabaus inžinieriaus.
Modestas net pašiurpo iš laimės.
- Ėėė... Ooo... O kur ta jūsų firma?
- Traukiniai ten nevažinėja, lėktuvai neskraido, bet patekti pas mus - jokių problemų. Dažnas patenka.
- Vis dėlto... O gal ta jūsų firma slapta?
- Oi, ne! Jau kokie 800 metų, kai išslaptinta. Toksai Dantė Aligjeris pasistengė.
- O ką man reikės dirbti?
- Pamatysi.
- O kiek algos?
- Kiek užsidirbsi. Rytoj rytą lauk čia juodo taksi. Numeris? Trys šešetai.
... Ir štai inžinierius Modestas savo pirmojoje darbo vietoje. Stalas, kėdė, kompiuteris, braižymo lenta. Kaip ir turi būti. Viena bėda - vos pravėrus duris girdisi širdį draskantys klyksmai, pakvimpa degančia siera.
- Priprasi, - pasigirdo balsas iš dešinės - tai buvo tas pats ponaitis. - Turbūt jau supratai, kokia čia firma. Taip, taip, pragaras. Tiksliau - jo lietuviškas filialas. Gyvenome iki šiol ramiai, bet štai įstojome į Pragarų sąjungą ir atsiuntė mums naujus kokybės standartus, kvotas, pareikalavo diegti naujas technologijas. Kitaip, sako, subsidijų negausite. Štai mums ir prireikė inžinieriaus.
- Ar sugebėsiu? - pasikuklino Modestas. - Toks krūvis... Atsakomybė... O patyrimo...
- Ne viskas iš karto, - nuramino ponaitis. - Pradžiai, inžinieriau, sukonstruok naują katilą. Tačiau tokį, kad derva jame kaip ugnikalnio krateryje kunkuliuotų.
Konstruoja Modestas vieną dieną, konstruoja antrą - nieko neišeina. Tai katilo dizainas ne prie širdies, tai šildymas neekonomiškas, tai vėl kas nors.
- O tu, - tarė ponaitis Modestui, - o tu dėl kūrybinio polėkio pabandyk įsivaizduoti esybę, kurią labiausiai norėtum į tą savo katilą įkišti. Nekenčiamiausią, pačią niekingiausią. Smagiau bus dirbti, patikėk.
Sėdi Modestas ir galvoja, ko jis labiausiai nekenčia. Uošvės? Taip, tai bjauri esybė, šykšti - cento neišmes. Betgi buvo dienų, kai ir blynus kepė... Buvo. O gal profesoriaus, kuris antrame kurse vos iš proto neišvarė su ta savo analizine geometrija? Irgi ne - žinios vėliau pravertė, labai padėjo... Tai ką gi įsivaizduoti? Ką? Gal kaimyną Beną iš trečios laiptinės, iš kurio pasiskolino du šimtus ir kurio dabar turi saugotis kaip velnio? Ir vėl ne. Benas ne iš gero gyvenimo skolos reikalauja, ir jam ne pyragai...
Ilgai mąstė inžinierius Modestas, ką jam įsivaizduoti, kad tas kūrybinis polėkis apsireikštų. Jau buvo visai beprarandąs viltį, kai galvon stuktelėjo mintis. Ogi save! Save! Argi ne tu, Modestai, pats kvailiausias asilas pasaulyje, jei tiek metų džiovinai smegenis universitete!? Draugelis Giedrius dar antrame kurse suprato, kad tos prakeiktos auditorijos, laboratorijos nieko neduos. Išrūko į Europą, grįžo, eurais svaidėsi, nosį rietė. O tu? Ketvirtame kurse vedei. Ir ką vedei? Tokią pat plikšę studentę. O ar ne tu, asile, atsisakei narkobiznio, kai rimti vyrai siūlė? Būtum kaip žmogus gyvenęs, gal jau ir stogą virš galvos turėtum. O dabar? Asilas! Štai ką reikia įsivaizduoti!
Ir darbas pajudėjo.
