Remigijus RAINYS
Miestelio pakraštyje gyvenantis Kuršėnų kūrybos namų Gamtininkų centro vadovas Vytautas Uosis turi naują savo valdų tvarkdarį. Vis didesniu šeimininku juose jaučiasi gandras, kurį pavasarį jam visiškai mažulytį atvežė ūkininkas iš Vidsodčio. Leisgyvis gandriukas, matyt, dėl kažkokių priežasčių buvo savo gimdytojų išmestas iš lizdo, tad tiek Vytautas, tiek jo dukra kelias dienas nepasitraukdami tūpinėjo apie mažylį, bandydami jį kaip nors pamaitinti.
Paukštis ilgainiui sustiprėjo ir vis dažniau išlįsdavo iš lauko virtuvės, kur buvo įkurdintas, į kiemą. Pradžioje tik iš rankų žuvies kąsnelius skanavęs gandriukas vėliau apetitu nesiskundė: lauke susirasdavo ir vieną kitą po lietaus išlindusį slieką, pasigaudavo pelytę ar varlę.
Savo grobiu mėsėdis paukštis su niekuo nesidalija ir saugo jį, nelyginant šuo kaulą. Pamažu gandriukas tapo viso kiemo šeimininku ir kiekvieną užklydusi pašalaitį puola išskleidęs sparnus bei savotiškai šnypšdamas.
Nuo ilgakojo kliūva ir V. Uosio katinui, kuris jau įprato į namus grįžti sėlindamas patvoriais ar karstydamasis tvoromis. Vis stiprėjantis gandras iš savo ūsuoto priešo atėmė ir jo teisėtą grobį - kažkur pasigautą mažą žvirbliuką bei čia pat jį sulesė.
Paukštis besąlygiškai pripažįsta tik V. Uosį ir, vos jį išvydęs, tuoj skuba artyn bei snapu graibsto už kelnių, reikalaudamas savo žuvies porcijos. Paukštis jau priprato prie parduotuvėje perkamos šaldytos strimelės ir nenoriai tenkinasi tik viena žuvele.
Pradėjęs skraidyti gandras virš Kuršėnų suka vis didesnius ratus ir vis taikosi nutūpti ant kurio nors kaimyno stogo kamino. Pradžioje nakvoti sugrįždavęs į jau ištuštėjusį šiltnamį, dabar paukštis nebeparskrenda ir po kelias paras. Kartą netikėtai pakilusi vėtra nutrenkė jį į kuršėniškio policijos pareigūno kiemą. Savarankiškai pakilti nebegalėjęs gandras artyn nieko neprisileido. Sodybos šeimininkas paskambino Vytautui prašyti patarimo ir labai nustebo, kai šis pasisakė, kad gandriukas esąs jo, ir atskubėjo savo augintinio parsivežti. Po šio nuotykio V. Uosis gandrui ant kojos užlipdė raudoną juostelę, kad kiti žmonės jį lengviau atskirtų.
Tačiau neseniai vėl kelioms paroms prašapęs paukštis sugrįžo jau be juostelės ir pėsčias. Sužeista kairė koja ir kruvinas sparnas bylojo, kad ilgasnapis buvo patekęs į kažkokius sudėtingesnius spąstus. Vytautas spėja, kad tupdamas ant kurio nors savo pamėgto kamino, paukštis įsipainiojo į groteles, kurias kai kurie namų savininkai įtaiso, kad kaminuose lizdų nesuktų kuosos. Po patirtų nemalonumų penkias dienas jokio maisto nelietęs gandras atkuto ir stengiasi atsigriebti už praleistą laiką.
Nors virš Kuršėnų gandrai neretai suka ratus, tačiau Vytauto gandriuko į savo būrį jie nepriima. Todėl V. Uosis įsitikinęs, kad jo paukštis šiemet į šiltus kraštus tikrai neišskris. Gandrai kažkokiu būdu jaučia, kuris paukštis išmestas iš lizdo, ir su juo nebendrauja. Pasak Vytauto, kad jei iš lizdo išimtą ir namie užaugintą gandriuką rudeniop stumtelėsi link pievose nutūpusių gandrų būrelio, šie jį mielai priims, o išmestojo - niekados. Tad žiemai V. Uosio augintiniui teks glaustis erdviame Gamtininkų centro voljere, kur jo laukia dar vienas čia prieglobstį radęs sužeistas gandras. Susirasti porą ir pamatyti svetimus kraštus paukštis galės tik kitąmet, nes V. Uosio bičiulio išaugintas "išstumtinukas" taip pat "buvo pripažintas" tik antraisiais savo gyvenimo metais.
Į gamtininkų centrą netrukus atkeliaus ir gandras, kuris šiuo metu vaikštinėja Vytauto mamos sodyboje. Deja, šis paukštis jau niekados nebeskraidys, nes jo sparną sužalojo apsivyniojusi polietileninė virvelė. Įvairiausi virvagaliai tampa daugelio ilgasnapių nelaime, nes sukami lizdus jauni paukščiai netyčia į juos įsipainioja ir augdami dažnai netenka užveržtų bei nudžiūvusių sparnų dalių.
V. Uosis palaiko draugiškus ryšius su Rygos zoologijos sodo darbuotojais, kurie jam pranešė, jog neseniai ten palikuonių susilaukė panašių gandrų invalidų porelė.
Kaip jo globojami gandrai sugyvens voljere, vyriškis nespėlioja, nes nustatyti, kokios lyties jo ilgasnapiai, mūsuose neįmanoma. DNR tyrimais paremtą technologiją arčiausiai Lietuvos turi tik anglai, kuriems tam tikslui reikėtų išsiųsti paukščių plunksnas. Tačiau vienas toks tyrimas kainuoja bene 25 svarus sterlingų, tad Vytautas šiuos pinigus geriau panaudos savo augintinių leselui.
