Sigitas STASAITIS
Šiaulietis Vladas (38 m.) kelerius metus važinėjo uždarbiauti į Švediją. Tik dabar, kai jau metęs ankstesnį nešvarų verslą, jis gali prisipažinti, jog iš Skandinavijos parveždavęs pigiai pirktų vogtų daiktų, o retkarčiais - po nedaug net ir silpnų narkotikų. Prieš porą metų vyras įkliuvo ir savo kailiu patyrė humanišką šios šalies kalėjimų tvarką. "Švedijos kalėjime ne blogiau nei Lietuvoje viešbutyje", - sako lietuvis, pradėdamas savo pasakojimą.
Įkliuvo muitinėje
- Mane sulaikė muitininkai, kai prieš porą metų iš Švedijos važiavau į Lietuvą, - taip savo pasakojimą pradėjo Vladas. - Riedant per pasienio postą jie iškart man liepė pasukti į šalį. Be visokio šlamšto, vežiau apie šimtą gramų narkotiko amfetamino - tikėjausi neblogai uždirbti. Kol muitininkai knisosi bagažinėje po daiktus, dar turėjau vilties, kad prisikabins prie vežamo vogto motorinės valties variklio - labai pigiai buvau pirkęs vienoje prieplaukoje iš tautiečių. Taip ir buvo, muitininkai kažką ilgai aiškinosi aptūpę nelemtąjį variklį, tačiau po to automobilį krėtė dar karščiau. Vis dar turėjau viltį, kad konfiskavę variklį, jie bent narkotikų neras. Tačiau kai pareigūnai ėmė lupti lauk mašinos sėdynes, ėmiau įtarti, jog kažkas bus mane įskundęs. Dabar neabejoju, kad pareigūnai žinojo, jog vežu narkotikus, ir manęs laukė, o mašiną ilgai purtė norėdami sumėtyti pėdas - neva amfetaminą rado atsitiktinai. Šimą metų būtų neradę, ne kartą toje slaptavietėje vežiau, ką man reikėjo, per sieną - nė šuo nesulodavo. Dabar tiek jau to, neverta pjauti pjuvenų, tai yra kapstytis po praeitį. Netrukus reikalai visai pašlijo - vieni pareigūnai fotografuoja variklį, kiti sveria amfetaminą, o aš stoviu tirtėdamas surakintomis rankomis, nežinodamas, kas manęs laukia.
Vladas priduria, kad jo nuojauta neapgavo - netrukus jis buvo nuvežtas į vietinį tardymo izoliatorių, kur apklausos metu sužinojo, jog Švedijoje nusikaltimai skirstomi į tris rūšis - lengvus, vidutinio sunkumo ir sunkius. Narkotikų gabenimas - sunkus nusikaltimas, už kurį baudžiama kalėjimu nuo kelerių iki 14 metų!
Paskambinti namo neleido
- Prisiminęs užsienio filmus paprašiau, kad man leistų paskambinti namo, į Lietuvą, - nežinantys, kur dingau ir kodėl negrįžtu, namiškai labai jaudinsis. Juolab mačiau, kaip ką tik suimtas švedas išsireikalavo tokios teisės. Policininkai tik nusijuokė. "Spėsi, prisiskambinsi po teismo", - metė man. Suvokiau pirmąją pamoką - įstatymai vienodi ne visiems ir ne visada. Užbėgdamas įvykiams už akių pridursiu, kad visą laiką, kol kalėjau Švedijoje, turėdavau ilgokai palaukti, kol man duos tai, kas kaliniui priklauso, ar nuves pas gydytoją. Nieko nepadarysi - visiems užsieniečiams tos pačios problemos. Buvau jau teistas Lietuvoje, - neslepia pašnekovas, tik atsisako pasakyti, už ką. - Nors kolonijos tada išvengiau, teisėjas paskyrė lygtinę bausmę, bet apie mūsų teisėsaugos sistemos rambumą puikiai žinojau. Nusiteikiau, jog ir Švedijoje manęs laukia ilgas procesas, o namiškiai apie mane nesužinos kokį pusmetį. Nė velnio, teismas įvyko labai greitai - už poros savaičių! "Kaltę pripažįsti, prieštaravimų nėra, ko laiką tempti?" - man buvo paaiškinta.
Pasak Vlado, teismas vyko labai greitai:
- Žinojau gudrybę, kaip suminkštinti teisėjui širdį. Pareigūnai mėgsta nuoširdumą, tad... apsimečiau nuoširdžiu. Puikiai suvaidinau į depresiją puolusį nuoširdžiai besigailintį žmogų. Kiek sutrikau iš vertėjos išgirdęs, kad teisėjas man skyrė 3 metų nelaisvės bausmę. Vėliau kaliniai švedai paaiškino, kad už tokį kiekį narkotikų, kokį rado pas mane, galėjau "susigriebti" visus penkerius.
Po teismo Vladas buvo nuvežtas į vadinamąjį Perskirstymo izoliatorių netoli Upsalos miesto. Ten prasidėjo jo praktinė pažintis su Švedijos kalėjimais.
Apstulbino moderni kamera
- Po teismo kiekvienas nuteistasis Perskirstymo izoliatoriuje išbūna nuo savaitės iki gero mėnesio, - toliau pasakoja šiaulietis. - Įdomi vieta. Perskirstymo izoliatoriuje dirba daug psichologų. Suvokęs, kad kelerius metus nematys laisvės ir žmonos, dažnas švedas puola į gilią depresiją, tad psichologai aplink tokius šokinėja po savaitę, guodžia ir ramina. Būčiau ir aš mielai pasikvietęs psichologą, kad laikas greičiau bėgtų, tačiau jie lietuviškai nemoka, o aš - švediškai. Vienintelė paguoda, kurią išgirdau Perskirstymo izoliatoriuje - mano bausmės laikas bus perpus sutrumpintas, jei tik gerai elgsiuosi, neturėsiu nuobaudų.
Perskirstymo izoliatoriuje taip pat išgirdau, kad Švedijoje kalėjimai skirstomi pagal režimo griežtumą, kaip ir Lietuvoje. Nuteistieji už sunkiausiais laikomus nusikaltimus - žmogžudystę, žmonių grobimą, terorizmą - kali griežčiausio tipo "zonoje". Labai sunerimau išgirdęs, jog narkotikų gabenimas taip pat laikomas sunkiausiu nusikaltimu.
Dabar Vladas tik juokiasi prisimindamas griežčiausio režimo kalėjimą, kuris įrengtas moderniame vieno aukšto pastate:
- Įvestas į savo kamerą apstulbau. Plastikiniai langai su dailiomis grotomis, modernus radiatorius, kurio šilumą kalinys gali reguliuoti pats. Kameroje stovi medinė lova su švaria patalyne, drabužių spinta ir darbo stalas su šviestuvu. Kameros kampe ant lentynos - nedidelis spalvoto vaizdo televizorius, rodantis 9 programas, kampe prie durų - porcelianinis unitazas ir kriauklė. Spintelėje - valgymo įrankiai. Netrukus gavau apatinius rūbus, rankšluosčių, higienos priemones, sportinę aprangą, batelius. Prižiūrėtojas paaiškina, kad reikia praustis ir tausoti drabužius bei patalynę, nes dažniau nei kartą per dvi savaites jų nepakeis. Žodžiu, ne griežčiausio režimo kalėjimas, o viešbutis, kokį Lietuvoje rasi tik didmiestyje.
Apribojimai - minimalūs
Vlado žodžiais, savo vienvietėse kamerose kaliniai privalo tūnoti tik nuo 20 iki 7 valandos ryto. Po skambučio septintą ryto automatiškai atsirakina elektromagnetinės spynos ir kaliniai traukia į valgyklą pusryčiauti, po to - į dirbtuvių korpusą. Laisvalaikiu visi gali laisvai vaikščioti po koridorių, kada panorėję maudytis duše ar ilsėtis rūkydami hole. Koridoriaus gale - sporto salė, kurioje žaidžiamas krepšinis arba skvošas (lauko tenisas), yra gražūs apynaujai treniruokliai.
Režimo griežtumas Vladui juokingas - kamerose tik draudžiama rūkyti, turėti grynųjų pinigų, žinoma, svaigalų bei mobiliojo ryšio telefoną. Na dar, suprantama, negalima agresyviai elgtis. Problemų dėl nelegaliai iš laisvės perduodamų daiktų nebūna, nes nuteistojo artimųjų siuntiniai iš viso nepriimami. Atvykę į pasimatymą giminaičiai paprasčiausiai užeina į kalėjimo parduotuvę ir sumoka už išsirinktus produktus, o pastarieji netrukus patiekiami kaliniui. Anot Vlado, normaliems žmonėms, nesiekiantiems kaliniui perduoti narkotikų ar mobilųjį telefoną, labai patogu - nereikia prižiūrėtojams nei pjaustyti dešros, nei atidarinėti konservų skardinių ar cigarečių pakelių. Beje, Švedijoje cigaretės labai brangios, tad dauguma kalinių specialia mašinėle patys suka suktines.
Nuteistieji gana skaniai tris kartus per dieną maitinami valgykloje, tačiau yra ir bendra virtuvė, kurioje stovi keli šaldytuvai. Juose kaliniai laiko artimųjų nupirktus maisto produktus ar tai, ką nusiperka sumokėdami iš savo sąskaitos plastikinėje kortelėje. Nelaisvėliai čia užkandžiauja, nes į kameras neštis maistą neleidžiama higienos sumetimais.
Lietuvių įvaizdis prastas
Prižiūrėtojai neturi ginklų, tik pultelius su aliarmo mygtukais. Daug prižiūrėtojų moterų, vilkinčių griežtą uniformą - ilgos kelnės, ilgi švarkai. Žodžiu, kad ilgai kalintiems vyrams nekeltų jokių geidulingų minčių. Vladas pasakoja matęs tik vieną psichopatą, kuris erzino ir užkabinėjo kitus, kol galop sukėlė muštynes. Mušeika iškart buvo išvežtas ir nebegrįžo. Kiti nuteistieji paaiškino, jog šis neramus tipas pakliuvo į itin griežto režimo koloniją, kur kaliniai per dienas tūno užrakinti vienutėse, o kartą ar du per dieną išvedami pasivaikščioti prieš tai būtinai surakintomis rankomis ir kojomis - tada gali muštis kiek tik nori...
Vlado kalėjime visi kaliniai turėjo dirbti monotoniškus medžio darbus, už kuriuos, švedų nuomone, nedidelis atlyginimas buvo pervedamas į plastikines korteles. Po to nustatytu laiku su kortele einama į parduotuvę cigarečių ar skanėstų. Šiaulietis sako girdėjęs, kad švedų verslininkai suinteresuoti duoti užsakymus kalėjimams, nes dėl to turi mokesčių lengvatų.
- Vienintelis dalykas, kuris man nepatiko, buvo mūsų šalies įvaizdis Švedijoje, - įsidėmėjo Vladas. - Man kalint keletą kartų per televiziją buvo parodyti lietuviai, Švedijoje padarę smurtinius nusikaltimus. Po to paprastai rodomi dokumentiniai filmai, kuriuose nufilmuoti Lietuvos girtuokliai, lūšnynai, seni supuvę automobiliai bei po šiukšlių konteinerius besiknisantys "tankistai". Švedai Lietuvos neišskiria iš buvusių socialistinių šalių būrio, tik po dar vienos lietuvio, lenko ar latvio sukelto skandalo atsainiai drebia: "Et, visi jūs, buvę komunistai, tinginiai, vagys, sukčiai ir žmogžudžiai. Bizūno jums visiems reikia, o ne Europos Sąjungos"...
Sirgo tik persivalgęs
Po pusmečio Vladas buvo perkeltas į lengvesnio režimo kalėjimą. Paradoksas - taisyklės šioje įkalinimo įstaigoje beveik nesiskyrė. Na, ten buvo galima pasivaikščioti ir aptvertame kieme, vėliau rakinamos kameros, dažnesni bei ilgesni pasimatymai su giminėmis. Užtai kalėjimas ne toks naujas, ne toks švarus ir tvarkingas. Vladas sako sužinojęs, jog kone kiekvienas Švedijos miestelis turi po savo kalėjimą, dažniausiai nedidelį. Lietuvio nuomone, taip yra dėl to, kad su nuteistuoju dažniau bendrautų jo artimieji.
Vladas sako perpratęs švedišką įkalinimo sistemą. Atbuvęs dalį bausmės gerai besielgiantis nuteistasis perkeliamas į vis lengvesnio režimo koloniją. Lengviausio režimo kalėjimų gyventojai (jis yra girdėjęs) dažnai bei ilgam išleidžiami atostogų namo. Taip prasikaltę piliečiai skatinami laikytis drausmės, gerbti įstatymus ir kartu nesijaučia išstumti iš visuomenės.
- Užrakintas prišutusioje, perpildytoje Tardymo izoliatoriaus kameroje Lietuvoje aš kelis kartus rimtai rengiausi savižudybei, - lygina sąlygas Vladas. - Lietuvos kalėjimuose tvyro skurdas, nervingumas bei agresyvumas, dažnai sergama neurozėmis ir depresijomis. Kalėdamas Švedijoje nė karto nebuvau susirgęs depresija. Jei ten kuo ir sirgau, tai tik vidurių pūtimu persivalgęs.
Atkalėjęs pusę jam skirtos bausmės, Vladas vieną dieną išgirdo, jog yra paleidžiamas. Prieš išsiunčiamas iš šalies sužinojo, kad Švedijoje yra nepageidaujamas 5 metus. Dabar jis dirba taksistu ir per mašinos radiją labiausiai laukia naujienų apie Švediją - ši šalis jam kelia sentimentus.
S. Stasaičio nuotr.
Lietuvos įkalinimo įstaigos kaliniams kelia depresiją, Švedijos - ligas nuo persivalgymo.
