Prieš porą metų didelę paklausą turėjo "Gairių" leidyklos išleista knyga "Sniečkaus fenomenas". Į ją sudėti šio žmogaus bendražygių ir šiaip jį artimiau pažinojusiųjų prisiminimai. Dar anksčiau Lietuvos karo akademija išleido savo vyr. mokslinio bendradarbio, humanitarinių mokslų daktaro Vytauto Tininio knygą "Sniečkus. 33 metai valdžioje".
Prieš pateikdami vieną citatą iš šios knygos, prisiminkime, ką šių metų pradžioje Lietuvos Respublikos ūkio ministras Viktoras Uspaskichas pasakė kitam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariui - finansų ministrui Algirdui Butkevičiui. Pastarasis, pasipiktinęs kolegos sprendimu nutraukti paraiškų gauti investicijoms iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų priėmimą, pasakė galįs neleisti ūkio ministrui apskritai skirstyti minėtus fondus. V. Uspaskicho reakcija buvo žaibiška. Girdi, finansų ministras galįs spręsti, ką leisti ir ko neleisti savo žmonai. Iš tokių žodžių galima suprasti, kad ūkio ministras gali daug, o finansų ministras - mažai.
Tie įsikarščiavusio V. Uspaskicho žodžiai būtų taip pro ausis ir praslydę, jeigu panašių žodžių nebūčiau radęs ir V. Tininio knygoje. Prieštaringai vertinamas Antanas Sniečkus kai kurių žmonių yra kaltinamas už didelį palankumą Maskvai, ypač pirmaisiais pokario metais. Jam priekaištaujama už trėmimus, kolektyvizaciją ir daug ką. Visa ši kritika A. Sniečkui adresuojama dabar, kai jis jau seniai miręs. Tačiau iki V. Tininio knygos mažai žinota, kiek kokios kritikos A. Sniečkus yra atlaikęs iš kitos pusės, kaip jį puldavo Maskva. Vienas knygoje aprašytas epizodas lygiai prieš 60 metų primena tai, kas dabar vyksta jau nepriklausomoje Lietuvoje. 1945 metais Maskvoje įvyko Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) orgbiuro posėdis, kuriame buvo svarstomas nutarimas dėl Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) "pasyvumo kovojant su buržuaziniais nacionalistais". Nutarimo projektas buvo griežtas ir A. Sniečkui nepalankus. Nutarimo toną bandė sušvelninti tada Lietuvoje dirbęs Maskvos atsiųstas Michailas Suslovas. Posėdžiui vadovavęs VKP (b) sekretorius Georgijus Malenkovas nė girdėti nenorėjo apie nuolaidas ir nutraukė jo kalbą. Pasiklausęs M. Suslovo užtariančios kalbos, nutarimo projektui bandė paprieštarauti ir A. Sniečkus. Tačiau iš G. Malenkovo gavo tokį atsakymą: "Jūs galite ginčytis su savo žmona, o ne organizacinio biuro posėdyje". Neįtariu, kad V. Uspaskichas A. Butkevičiui žmoną priminė pasiskaitęs V. Tininio knygą, bet kaip tai susišaukia su įvykiu, kai prieš 60 metų rusas G. Malenkovas mokė lietuvį A. Sniečkų.
Apskritai knygoje aprašyti seni įvykiai kai kuo panašūs į dabar Lietuvoje vykstančius procesus. Ne vieną kartą V. Tininis primena, kiek A. Sniečkui teko vargo patirti kovojant su CK antraisiais sekretoriais, kurie buvo Maskvos atsiųsti rusai. Buvo atvejų, kai A. Sniečkui vieno įkyraus "generalgubernatoriaus" pavyko atsikratyti, bet nė kiek ne geresnio kito iš Maskvos sulaukti. Įdomi detalė, kad tą iš Vilniaus išprašytąjį Maskva pasiuntė partijos pirmuoju sekretoriumi į V. Uspaskicho gimtąją Archangelsko sritį. Ir maždaug tuo laiku, kai gimė mūsų Viktoras. Ar tai ne grąža mums už tąkart iš Lietuvos išsiųstąjį?
Anais laikais pagal administracinę vadovybę Lietuvoje buvo už A. Sniečkų svarbesnių asmenų, tačiau pagal partinę liniją svarbiausias buvo A. Sniečkus, todėl visos valdžios vadžios buvo jo rankose. Dabar pagal valdžios hierarchiją svarbiausias yra prezidentas Valdas Adamkus. Tačiau šioje rikiuotėje tik trečiuoju esantis ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas turi visus realios valdžios svertus, darančius didžiulę įtaką šalies ekonominiam vystymuisi. Šitaip susitarę, A. Brazausko dabartinę padėtį galėtume palyginti su tuometine A. Sniečkaus padėtimi. Svarbiausią postą turėjęs lietuvis Sniečkus turėjo žvalgytis, ką pasakys prievaizdas iš Maskvos - antrasis sekretorius rusas. Dabar A. Brazauskui irgi reikia pasižvalgyti į rusą V. Uspaskichą.
Dabar, kas stebi Vyriausybės darbą, pastebi, kad A. Brazauskui nėra taip paprasta vadovauti tryliktajai Vyriausybei, kaip buvo tuo metu, kai jis buvo dvyliktosios Vyriausybės vadovas, o Ūkio ministerijai vadovavo Petras Čėsna. Dabartinis ūkio ministras V. Uspaskichas reiškiasi labai aktyviai ir gana savarankiškai, visai nepaisydamas nei Vyriausybei privalomo kolegialumo, nei savo teisių bei pareigų. Sumanė jis nutraukti anksčiau minėtų paraiškų priėmimą ir nutraukė. Finansų ministras paskalijo kaip šuniukas ir turėjo užsičiaupti. Premjero žodžiai irgi nepasiekė savo liniją turinčio ūkio ministro ausies, t. y. nenuėjo į dangų. Štai kodėl A. Brazauskas gali pabandyti įsivaizduoti, kaip reikėjo dirbti A. Sniečkui su iš Maskvos atsiųstu rusu. Šįkart rusas pats atvažiavo iš Archangelsko srities, tapo vienos iš lietuviškų partijų lyderiu ir reiškiasi kaip antrasis Vyriausybės vadovas. Nė kiek neperdeda opozicija, teigdama, kad turime du premjerus - oficialų ir neoficialų. Kas iš to išeis - parodys laikas.
Su V. Uspaskichu ir jo Darbo partija susiję skandaliukai labai naudingi Lietuvos žiniasklaidai, nes tai neišsenkamas temų šaltinis, taip pat pensininkams, kurie iš varganų pensijų negali sau leisti jokių kultūrinių renginių ir yra priversti tenkintis televizoriumi. Per šią kalbančią ir rodančią "dėžę" Lietuvos įvykius gali sekti ir tie Lietuvos piliečiai, kurie, kai nori dirbti, yra per seni, kai nori pensijos, yra per jauni, o ieškotis užuovėjos užsienyje nebesiryžta.
Kokios mažos tos pensijos, kokia didelė bedarbystė būtų, bet Lietuva gyvena labai įdomius laikus. Kiek įdomių "talentų" į paviršių išplukdė nušalintojo prezidento Rolando Pakso epocha. Vien ko verti didieji juokdariai Gintaras Šurkus, Valentinas Mazuronis, Vitalija Vinickienė, profesorių Pavilionių šeima, Aldona Balsienė, Laima Mogenienė ir kiti buvusio Ekscelencijos gynėjai, keliavę iš mitingo į mitingą, iš vienos televizijos į kitą...
Gaila, kad iki galo liko neišnaudotos kito gelbėtojo Viktoro Uspaskicho galimybės. Patys rinkėjai užkirto kelią atrasti dar daugiau nemokamos scenos žvaigždžių. Juk tereikėjo Darbo partijai atiduoti daugumą Seime ir V. Uspaskichas pats būtų suformavęs Vyriausybę su 13 savų ministrų. Nors gyrėsi, kad kiekvienai ministerijai turi po 3-4 ministrus, bet ir penkioms gerų nesurinko. Pagalvokim, kiek būtų dar reikėję paimti žmonių iš buvusios Gintaro Petriko kontoros, kiek dar būtume išvydę savo vaikų ir anūkų nebepamenančių prudnikovų, kiek padaigų valdiškais automobiliais rytą ir vakarą kursuotų gal ne tik į Kauną, bet ir toliau...
Sakysit, kad Lietuvos ekonomikai tokie eksperimentai nebūtų į sveikatą. Na ir kas, juk nesvarbu kietai prikimšti skrandį, svarbu vaistai, vitaminai. O juk sako, kad geriausias vitamino C šaltinis yra juokas. Taigi kam tas maistas, jeigu yra nemokamų vaistų. Juk nespėjom išeikvoti nuo paksizmo ir šurkizmo sukauptų vitaminų, kai ėmė juos dovanoti uspaskichinė epocha. Niekis, jeigu Lietuva nė kiek į kalną neįkops, pakalnėn nuriedės. Juk laikas bėga greitai, netrukus sužinosime naujo gelbėtojo pavardę. Kuo blogiau Lietuvos žmonės gyvens, tuo geriau bus naujajam žadėti. Juk ne tiek svarbu, kad ir jis nepagerins žmonių gyvenimo. Svarbu, kad nenutrūktų nepertraukiamas juoko tiekimas, kad nesubankrutuotų "Dviračio šou", "Be tabu" ir kitokios juoko bei pašaipų iš valdžios bendrovės. Nenusiminkim, kad iš Darbo partijos pažadų išeis toks pat šnipštas kaip ir iš paksininkų tvarkos... V. Uspaskichas savo neįvykdomus pažadus kompensuoja kitkuo - naujas šukuosenas demonstruoja, o dažnai kalbėdamas gal net pramoks lietuviškai ir mažiau darys gramatinių klaidų. Gal net galėtų su prezidentu Valdu Adamkumi palenktyniauti, kuris greičiau pamirš savo akcentus - vienas rusišką, kitas amerikonišką.
Vyriausybės nariai iš kitų partijų, pasimokykit iš G. Malenkovo pamokymų A. Sniečkui ir ginčykitės tik su savo žmonomis, bet ne su nemirtinguoju Viktoru. Jis visada teisus - ką bedaro, ką besako.
Antanas Salys, Alytus
