Šiuo metu Klaipėdos teismas nagrinėja daugeliu nusikaltimų įtariamo Aleksandro Sono (39 m.) bylą. Ši kone legendinė uostamiesčio nusikalstamo pasaulio asmenybė drauge su grupe savo sėbrų kaltinama savavaldžiavimu, nusikalstamo susivienijimo organizavimu, turto prievartavimu, plėšimu, vagystėmis ir kitais nusikaltimais. Pats Aleksandras Sonas suimtas jau nuo 2001 metų rudens, o drauge su juo teisiama dar 10 žmonių. Kai kurie bylos epizodai siekia dar 1996 metus, o Sono gauja susikūrė, kaip manoma, jau 1991 metais.
Nuo jūreivio - iki lombardo šeimininko
Korėjietis Aleksandras Sonas gimė Kazachstane, toli nuo jūros, tačiau likimo vingiai jį atvedė į tuometinį Leningradą, kur perspektyvus jaunasis boksininkas baigė jūreivystės mokyklą ir gavo paskyrimą į Klaipėdą. Įvairiais laivais A. Sonas plaukiojo iki 1990 metų, o tarp reisų, kaip ir daugelis jūreivių, gyveno "Vėtrungės" viešbutyje. Pagal anuometinius operatyvinius duomenis, dar gyvendamas viešbutyje A. Sonas nebuvo vienas iš daugelio jūreivių - turėjo išsikovojęs nemenką autoritetą. Smulkaus kūno sudėjimo, nedidelio ūgio vyriškis bokso treniruočių nemetė ir galėjo "pakrauti malkų" praktiškai bet kuriam oponentui. Manoma, kad tuo metu Aleksandras, be pagrindinio užsiėmimo, dar vertėsi jūreiviams anuomet įprastu verslu - kontrabanda. Į užsienį buvo slapta gabenamos vertingos ikonos ar kitos paklausios senienos, o iš užjūrio uostų į Klaipėdą plaukė importinė radijo aparatūra ir madingi drabužiai. Vėliau A. Sonas Klaipėdoje atidarė lombardą "Karatas", kuriame darbavosi jo paties ir artimiausio bendražygio Aleksejaus Turbanovo žmonos. Lombardas žlugo, kai vienas iš darbuotojų su itin didele pinigų suma dingo be žinios.
Pragyvenimo šaltinis - rusų reketas
Iš Vakarų į uostamiestį plūstelėjęs senų automobilių srautas akimirksniu priviliojo ir pirkėjus iš kaimyninės Rusijos. Tuo netruko pasinaudoti nusikaltėliai, pradėję rinkti iš atvykėlių "mokesčius už saugumą". Maždaug 1991 metais tuo besiverčiančią gaują subūrė ir A. Sonas. Praktiškai nė vienas automobilio pirkėjas negalėjo be incidentų išvažiuoti iš šalies, nesumokėjęs reketininkams bent 50 dolerių. Šioje srityje "darbavosi" ir mums jau puikiai pažįstamo P. Kondroto-Fantomo vaikinai, tačiau gaujoms pavyko pasidalinti teritorijas ir didesnių kivirčų nekildavo. Apie išaugusį A. Sono autoritetą bylojo jo pasirodymas tarp Klaipėdos nusikalstamo pasaulio elito per R. Norvaišos-Cibulios laidotuves 1992 metais. Nušautąjį "gaidjurginį" pagerbti atvyko pats S. Gaidjurgis, E. Judvytis, P. Kondrotas-Fantomas ir daugelis kitų. Gaujos štabu ir susirinkimų vieta A. Sonas pasirinko kavinę "Bliuzas". Čia banditai ne tik planavo savo išpuolius, bet ir leido laisvalaikį.
Pistoletas po vonia
Sunkūs laikai A. Sono grupuotei atėjo 1996 metais, kai mieste galutinai įsitvirtino gerokai įtakingesnė brolių Žukauskų ("Storinių") gauja. Manoma, kad gaujai suklestėti turėjo įtakos kažkokiu būdu įgytas "stogas" tarp teisėsaugininkų, o kažkuo su broliukais Žukauskais nepasidalinęs A. Sonas tai netrukus pajuto savo kailiu. Įtarus, kad viename iš 1996 metų vasario mėnesį įvykdytų butų plėšimų dalyvavo ir A. Sonas, jo dviejų kambarių bute Pietų gatvėje atlikta krata. Per kratą po vonia buvo rastas kovinis 7,62 mm kalibro pistoletas TT su šešiais šoviniais, jūreiviškas durklas "Kortik" ir įvairių auksinių juvelyrinių dirbinių. A. Sonas buvo suimtas, o jo bičiuliai išstumti iš kavinės "Bliuzas", kurioje dabar rinkdavosi jau Žukauskų gaujos nariai.
Tardant nebuvo nustatyta, jog auksiniai juvelyriniai dirbiniai pavogti, todėl juos teko grąžinti A. Sono žmonai. Durklą ekspertai pripažino nešaunamuoju ginklu, tad po vonia jį laikyti nebuvo draudžiama, nes baudžiamoji atsakomybė numatyta tik už tokio ginklo nešiojimą. Kaltintojams teliko pistoletas. Pavyko nustatyti, kad šis ginklas priklausė Volgogrado gyventojui Michailui Olenevui. Jis atvyko į Klaipėdą ir čia apsigyveno, berods, 1992 metais. Michailas buvo ne tik geras A. Sono draugas, bet, kaip spėjama, ir aktyvus jo gaujos narys. 1995 metais M. Olenevas neaiškiomis aplinkybėmis susirgo ir A. Turbanovo bei A. Sono vežamas į ligoninę pastarajam perdavė celofaninį maišelį su pistoletu ir paprašė pasaugoti. Po kurio laiko M. Olenevas ligoninėje mirė. Oficiali mirties priežastis - ūmus kasos uždegimas, tačiau kažkodėl po mirties praėjus metams buvo svarstoma (tačiau atmesta) ekshumacijos galimybė. Gal tai buvo susiję su gauta informacija, jog tuo pačiu TT pistoletu Volgograde nušautas vienas vietos nusikaltėlių pasaulio autoritetas, tačiau iš rusų milicijos negauta nei patvirtinimo, nei paneigimo. 1997 - 1998 metais vykusiame bylos nagrinėjime A. Sonas teisiamas tik už nelegalaus ginklo laikymą, nors pats teigė Nežinojęs, ką laiko po vonia. Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis - 4,5 metų nelaisvės pataisos darbų kolonijoje, tačiau po kasacinio skundo byla grąžinama svarstyti iš naujo ir jau kitas teisėjas A. Sonui skiria... dvejus metus pataisos darbų, 10 procentų darbo užmokesčio atskaičiuojant valstybės naudai.
Kas apiplėšė taksistą?
Dar viena galimybė nuteisti Aleksandrą Soną ir likviduoti jo gaują atsirado 1998 metais, kai į Klaipėdos prokuratūrą patys atėjo jo gaujos nariais prisistatę Denisas Kuzminas bei Stasas Nikiporovičius ir prisipažino, kad vadovaujami A. Sono įvykdė nemažai nusikaltimų. Sensacija tapo D. Kuzmino ir S. Nikiporovičiaus prisipažinimas dėl taksisto S. Petrovo užpuolimo, nes už šį nusikaltimą jau buvo nuteisti ir Pravieniškėse teismo paskirtą bausmę atlikinėjo klaipėdiškiai Linas Saukaitis bei Nerijus Ramanauskas. Kilus skandalui L. Saukaitis ir N. Ramanauskas buvo paleisti iš kolonijos, tačiau bandymai išsiaiškinti, kas gi juos pasodino, baigėsi visišku fiasko. Nors vyrukai į kairę ir į dešinę dalino žurnalistams interviu apie policijoje ir prokuratūroje jiems sufabrikuotą bylą, tačiau tiesioginių tokio fakto įrodymų nebuvo. Priešingai - teisėsaugininkai pateikė storą operatyvinę bylą apie "nekaltųjų" nusikalstamą veiklą, mat abiem vyrukams praeityje jau buvo taikytas prevencinis sulaikymas. Net pats nukentėjėlis taksistas buvo atpažinęs L. Saukaitį ir N. Ramanauską kaip savo skriaudikus. Kai viskas kiek Aptilo, "nekaltųjų" porelė, matyt, grįžo prie įprasto gyvenimo ritmo. 1999 metais L. Saukaitis Klaipėdoje buvo sulaikytas, kai savo automobiliu lydėjo vogtą mašiną. Kiek vėliau Vilniuje įkliuvo ir N. Ramanauskas. Pastebėtas prie vogto automobilio vairo jis bandė pasprukti, pakeliui taranuodamas policijos automobilį, bėgo pėsčias, tačiau galop įkliuvo. Fortūna šiems vaikinams šypsojosi ir toliau, nes baudžiamosios bylos dėl automobilių vagysčių abiem buvo nutrauktos dėl įrodymų trūkumo.
Sulaikyti pagal parankinių parodymus
D. Kuzminas ir S. Nikiporovičius prokurorams papasakojo ne tik apie taksisto užpuolimą, bet ir apie kitus, pasak jų, A. Sonui vadovaujant įvykdytas nusikaltimus. Gaujai buvo inkriminuojamas garsus juvelyrinės parduotuvės apiplėšimas, kuomet buvo padaryta nuostolių už 160 000 litų. Jaunieji plėšikai tikino, kad labai impulsyvus ir žiaurus A. Sonas vadovavo maždaug dvidešimčiai žmonių. Grupuotės smegenimis ir ideologiniu lyderiu laikomas anksčiau muitinėje dirbęs Anatolijus Turbanovas, pravarde Tamoženikas. D. Kuzminas teigė pasitraukti iš gaujos nusprendęs, kai gavęs įsakymą nužudyti vieną verslininką. Tačiau iš kiekvieno pasitraukiančiojo gaujos vadas reikalavo 5 000-6 000 dolerių "atsimetimo mokesčio". Operatyviniais duomenimis, kai kuriems išsipirkti pavyko tik pardavus savo arba artimųjų butus. Denisas tikino tokių pinigų neturėjęs, todėl už įsakymo nužudyti nevykdymą A. Sonas nuošalioje vietoje nukirtęs jam rankos mažąjį pirštą, o vėliau sumušęs geležiniu strypu, sulaužęs žandikaulį. Atsidūrus beviltiškoje padėtyje beliko kreiptis pagalbos į teisėsaugininkus. Po šių prisipažinimų policija sulaikė Aleksandrą Soną, Aleksejų Turbanovą, Antaną Jušką, Andrejų Gavrilenką, Olegą Satkiną. Teismas ilgesniam laikui leido suimti tik A. Jušką, o kitiems įtariamiesiems skyrė lengvesnes kardomąsias priemones. A. Sonui buvo paskirtas namų areštas.
Lyderis kėlė savo versijas
Tuo metu "Akistatos" korespondentui pavyko susitikti su įtariamuoju A. Sonu, kuris tikino esąs apšmeižtas ir labai piktinosi spauda. Jis sakė, kad nėra ir niekada nebuvo jokios Sono gaujos, o D. Kuzminas ir S. Nikiporovičius jį apkalba dėl visiškai kitokių priežasčių. Pasak Aleksandro, jis S. Nikiporovičiui prieš kelerius metus pardavė savo automobilį "Honda Accord" už 8 000 litų, tačiau pirkėjas sumokėjo tik 6 000, o likusių paprašė kiek palaukti. Surašius generalinį įgaliojimą S. Nikiporovičiaus vardu, o po dviejų savaičių miesto centre įvykus avarijai, jos kaltininku pareigūnų buvo įvardintas A. Sonas. S. Nikiporovičius policijoje nebuvo užregistravęs įgaliojimo, todėl formaliai A. Sonas tebebuvo automobilio savininkas ir turėjo atlyginti nuostolius nukentėjusio automobilio BMW savininkui. Aleksandras tikino, jog išsiaiškino, kad avarijos metu hondą vairavo D. Kuzminas, todėl abu vaikinus išsikvietė į nuošalią vietelę ir įpareigojo padengti nuostolius. Kadangi šie pinigų nenorėjo atiduoti, todėl ir sumanė pakišti jį.
Pabėgo į užsienį
D. Kuzmino ir S. Nikiporovičiaus parodymai buvo užfiksuoti, už suteiktą informaciją pažadėta juos atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau dalyvauti akistatose su buvusiu šefu jie kategoriškai atsisakė, nes teigė jo paniškai biją. Toliau tiriant bylą S. Nikiporovičius ir D. Kuzminas vieną gražią dieną dingo iš Klaipėdos ir tik po kurio laiko "apsišvietė" Švedijoje. Vietos policija juos sulaikė už įsibrovimą į butą ir keliems mėnesiams uždarė į kalėjimą. Po kurio laiko abudu buvo deportuoti į Lietuvą, čia jiems paskirtas namų areštas ir policijos apsauga, mat abu vyrukai labai bijojo A. Sono keršto už duotus parodymus. Teismas D. Kuzminą ir S. Nikiporovičių už pagalbą likviduojant organizuotą gaują nuo baudžiamosios atsakomybės jų byloje atleido, o netrukus Denisas ir Stasas atsisakė apsaugos motyvuodami tuo, jog atsibodo į pakaušį kvėpuojantys "angelai sargai". Netrukus svarbūs liudininkai vėl dingo iš teisėsaugininkų akiračio, o po kurio laiko D. Kuzminas buvo nužudytas Ispanijoje 17 peilio dūrių į įvairias kūno vietas. Žudikas, apie kurį sužinota tik tiek, kad jis rusas, vardu Vitalikas, nebuvo sulaikytas. Numanomas nusikaltimo motyvas - finansiniai reikalai. D. Kuzmino kūną atpažino į Ispaniją nuvykusi jo sesuo. D. Kuzmino palaikai kremuoti, nes gabenti kūną į Lietuvą artimieji neturėjo lėšų. Ispanijoje pradingo ir S. Nikiporovičiaus pėdsakai.
Ar užteks įrodymų?
Nors svarstant, kas ir kodėl galėjo nužudyti D. Kuzminą, o galbūt ir S. Nikiporovičių, pirmiausia iškilo A. Sono pavardė, nes jis dar prieš kelerius metus savo interviu "Akistatai" nedviprasmiškai užsiminė, jog tie "tvariai" patys nudvės arba atsiras, kas juos "padės į vietą", tačiau jokių apčiuopiamų įrodymų taip ir nepavyko surinkti. Nuo 2001 metų rudens sulaikytam A. Sonui iki tol buvo pateikti kaltinimai dėl Užkardymo įstatymo apribojimų pažeidimą. Aleksandras vieną dieną buvo sulaikytas prie vairo, nors, tarp kitų apribojimų, jam buvo draudžiama vairuoti automobilį. Palangos teisme jis aiškino, jog tuo metu jo vaikas buvo ligoninėje, Reanimacijos skyriuje, o žmonai užėjo radikulito priepuolis, todėl jam nieko kito neliko, kaip pačiam sėstis ir vairuoti. Atidėjus teismo posėdį A. Sonas buvo įpareigotas pristatyti jo teiginius patvirtinančius dokumentus.
Kitame numeryje: Lyderių mados: asmeniniai samdomi žudikai ir personaliniai komisarai.
