Sigitas STASAITIS
Praėjusiame "Akistatos" numeryje rašėme, jog už brilianto vagystę teistas prastos reputacijos senienų spekuliantas Vladas Beleckas prieš 10 metų subūrė trijų parankinių gaują, sėbrams pažadėjęs per kelis mėnesius - po pusės milijono litų uždarbį. Kai gauja nužudė ir apiplėšė garsųjį kunigą R. Mikutavičių, dėl vieno prokuroro žioplumo pareigūnai neatpažino kunigo lavono ir pusę metų tyrė tik gandus. Tačiau kai "išlindo" nužudytojo ordinas, pradėtas kvapą gniaužiantis tyrimas, dabar jau aprašomas JAV FTB pareigūnų vadovėlyje.
Kūną įmetė į Nemuno duburį
1999-ųjų kovo 19-ąją pareigūnai suėmė V. Belecką ir kitus tris žudikus. Tie prisipažino, kaip buvo nužudytas R. Mikutavičius. 1998-ųjų sausį V. Belecko parankiniai tyliai įsibrovė į kunigo butą ir pavogė kelis mažiau vertingus daiktus. Netrukus gauja išnešė kito Kauno kolekcininko Gedimino Damalako paveikslus. Policija vagišių nesusekė, tad sėkmės paakinta gauja po pusmečio surengė lemiamą žygį.
Pasiūlęs R. Mikutavičiui pirkti senovinę lovą, paskutinę 1998-ųjų birželio dieną V. Beleckas kunigą atsiviliojo į Kaune specialiai žudynėms išnuomotą butą. Vos peržengęs jo slenkstį R. Mikutavičius buvo ketverto partiestas ant grindų ir užmigdytas eteriu. Tada banditai auką išrengė ir tvirtai surišto. Vienas nusikaltėlių liko saugoti miegantį R. Mikutavičių, kiti trys, pačiupę raktus, lengvuoju automobiliu nulėkė į kunigo butą ir pagrobė garsiąją kolekciją. Ją išvežioję paslėpė įvairiose paruoštose slėptuvėse, daugiausiai - V. Belecko artimųjų butuose. Visas gaujos grobis - per pusšimtis meno kūrinių bei paveikslų, kurių muziejinė vertė - keli milijonai litų.
Baigusi slapstyti vertybes trijulė grįžo į nuomotą butą. Vyrai susuko R. Mikutavičių į kilimą ir kaimynų nepastebėti išnešę įdėjo į automobilio bagažinę. Banditai nutarė nerizikuoti toli važinėjant su gyvu kroviniu bagažinėje ir pasuko į nuošalią vietą Kauno mieste. Sutemus Panemunės parke poilsiautojų nebebūna, tad čia banditai tebemiegantį kunigą susuko į vielos tinklą ir sviedė į upės duburį. Tam, kad skenduolis niekada nebeiškiltų, į tinklą žudikai buvo įvynioję šaligatvio plokštę, primazgę 16 kilogramų svarstį. Žudymo patirties stokoję nusikaltėliai nežinojo, kad šiltame vandenyje kūnui ėmus irti, žarnyne susikaupusios dujos skenduolį iškelia dar ne su tokiais svarmenimis.
Prokurorai nepažino skenduolio
Tai sužinoję prokurorai susizgribo, kad R. Mikutavičiaus kūną jie buvo radę dar 1998-ųjų liepą, apžiūrėję ir... palaidoję Karmėlavos kapinėse kaip neatpažintą skenduolį! 1999-ųjų kovo 21-ąją iškasus kūną ekspertai nustatė, kad R. Mikutavičiaus palaikai iš tikro ilsėjosi "vienišų sielų šlaitelyje" šalia kitų neatpažintų numirėlių. Pradėta ieškoti kaltų dar vienoje pamokančioje istorijoje.
Po dviejų savaičių, kai dingo R. Mikutavičius, 1998-ųjų liepos 15-osios pavakarį, žengdamas Panemunės tiltu ties senosiomis Šančių kapinėmis ir dirstelėjęs į Nemuną praeivis upės seklumoje pastebėjo srovės nešamą skenduolį, apie kurį nedelsdamas pranešė policijai.
Praėjus valandai po praeivio skambučio, Kauno ugniagesių narai kūną ištraukė - srovė jau jį buvo nunešusi iki geležinkelio tilto.
Iš karto buvo matyti, kad tai ne eilinis skenduolis - vyro rankos buvo už nugaros surištos, kūnas su svarmenimis susuktas į vielos tinklą. Lavono veidas buvo taip suiręs, kad iš spaudoje paskelbtos nuotraukos R. Mikutavičiaus neatpažino net jo tikra sesuo ir giminės. Kadangi tuo metu buvo tikima gandu, jog R. Mikutavčius pastebėtas užsienyje, nė vienas pareigūnas nepagalvojo patikrinti, ar skenduolis - ne dingęs kunigas. Buvo nutarta, jog nežinomas vyras - koks nors po mašina pakliuvęs niekam neįdomus valkata, kurio lavonu gal atsikratė atsakomybės išsigandęs vairuotojas.
1998-ųjų rugpjūčio 6-ąją neatpažintas R. Mikutavičius buvo valstybės lėšomis palaidotas kapinių pakraštyje pagal pigiausią 567 litų tarifą.
Dėl tokio aplaidumo vėliau buvo nubausti ir savo darbą atmestinai atlikę Kauno prokurorai, ir niekuo dėtas lavoninės ekspertas, atlikęs skrodimą. Generalinio prokuroro Kazio Pėdnyčios įsakymu buvo atleisti vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Romualdas Žadeika, skyriaus vadovė Genovaitė Liaškinienė ir prokuroras Ričardas Lilas. Visi jie kreipėsi į teismą, nes jautėsi nekalti. Bylą laimėti pavyko tik G. Liaškinienei, tačiau ir ji į darbą negrįžo. Šiandien buvę pareigūnai dirba teisininkais įmonėse, o R. Žadeika advokatauja.
Vadeivą paleido ir sekė
Suimtas ir pripažinęs organizavęs kunigo užpuolimą V. Beleckas nė už ką nenorėjo išduoti, kur jis paslėpė jo kolekciją. "Nežinau, kas Ričardo paveikslus pasisavino, aš neturiu", - lyg sugedęs patefonas kartojo suimtasis.
Tuomet VSD pasiūlė rizikingą operaciją - leisti žudikų vadui pasprukti ir imti jį sekti.
1999-ųjų balandžio 16-ąją tuometinis VSD Kauno apygardos skyriaus viršininkas O. Travkinas V. Belecką išvežė neva atlikti atpažinimą. Lengvuoju automobiliu O. Travkinas su V. Belecku važiavo dviese. Kauno pakraštyje prie parduotuvės saugumietis stabtelėjo ir nuėjo nusipirkti vandens. Be antrankių sėdėję V. Beleckas, žinoma, nelaukęs spruko.
Bėglys nežinojo, kad yra stebimas kaip ameba po mikroskopu - Kaune buvo sutelkta visa armija civiliškai apsirengusių pareigūnų, stebėjusių V. Belecko ir jo artimųjų namus. Žinoti bėglio buvimo vietą pareigūnams padėjo ir jo drabužiuose slapta įmontuotas specialių spindulių siųstuvas.
Operacija nedavė vaisių - besiblaškančiam po Kauną V. Beleckui rūpėjo sprukti į užsienį, o ne paslėptieji meno kūriniai. Po paros buvo nutarta bėglį suimti - pareigūnams tai nesukėlė jokių problemų.
Apie šią operaciją nieko nežinanti žiniasklaida V. Belecką paleidusį O. Travkiną išvadino paskutiniu žiopliu, atkapstė viršininko nuodėmes - kvailus poelgius išgėrus.
Po nuosprendžio - paveikslų paieška
2000-ųjų rugsėjį žudikai buvo nuteisti taip ir neradus R. Mikutavičiaus kolekcijos. Už tai, kad dar gyvą, tik be sąmonės R. Mikutavičių įmetė į Nemuną, V. Beleckas įkalintas iki mirties. I. Kvaskovas nuteistas kalėti 20 metų. Pridėjus 2 metus už nebaigtą atlikti ankstesnę bausmę, jam už grotų skirta praleisti 22 metus. A. Daškovskis nuteistas atgailauti 19, V. Puodžiūnas - 13 metų. V. Belecko griežto draudimo neliesti paslėpto grobio nepaisiusiam, kunigo ordiną pirkėjams siūliusiam, įkliuvusiam ir gaują išdavusiam R. Beleckui atlyginta paskyrus lygtinį teistumą.
Nužudytojo seseriai L. Kolaitienei priteistas per 2 milijonų litų civilinis ieškinys. Kitas ieškinys - per 266 000 litų - priteistas ir tų pačių nusikaltėlių apvogtam Kauno kolekcininkui G. Damalakui.
Po nuosprendžio buvo toliau ieškomi R. Mikutavičiaus paveikslai, kuriuos nutarta surasti bet kuria kaina.
Nors V. Beleckas su O. Daujotiene išsiskyrę, moteris Lukiškėse jį lankė. Niekas neabejojo, kad moteris žino, kur paslėpti paveikslai, o pasimatymo kalėjime metu pasitarusi su V. Belecku, bandys juos realizuoti.
Buvo surengta dar viena gudri operacija - vienas iš prižiūrėtojų apsimetė susidraugavęs su V. belecku ir tas išprašė už atlygį slapta įnešti mobilaus ryšio telefoną. V. Beleckas paslapčiomis kalbėjosi su buvusia žmona ir giminėmis, o operatyviniai darbuotojai, žinoma, pokabius įrašė. Tokiu būdu pavyko slaptavietėse Kaune aptikti apie trečdalį pavogtų kūrinių.
Pavyzdinė operacija - nuostolinga
Taip pat po eilinio O. Daujotienės vizito pas V. Belecką surengta legendinė tarptautinė paveikslų suradimo operacija. Ji, įvykdyta 2001 metais, buvo itin sudėtinga ir net nuostolinga. Joje dalyvavo teisėsaugininkai iš 4 valstybių, nors Lietuva tuo metu dar net nebuvo Europos Sąjungos šalis
Minėtomis operatyvinėmis priemonėmis buvo gauta žinių, jog keli gaujos pagrobti meno kūriniai slepiami Vokietijoje, į Rizum Lingholmo miestą gyventi išvykusios O. Daujotienės dukros su žentu Viktoru Djačenka namuose. Vėliau nustatyta, kad paslėpęs savo mašinoje, meno kūrinius į Vokietiją slapta pervežė Lietuvos pilietis Edmundas Burda. Dar du tarpininkai - Egidijus Abarius ir Virginijus Silvestravičius - tyliai surado penkiems vogtiems peizažams pirkėjus iš Anglijos.
Į pagalbą buvo pasitelkti Londono Skotland Jardo agentai, kurie apsimetė kolekcininkais, sutikusiais pigiai nupirkti neaiškios kilmės kūrinius. Anglai už 28 000 JAV dolerių įsigijo tris iš R. Mikutavičiaus bei du iš G. Damalako pavogtus peizažus ir derėjosi dėl daugiau kūrinių. Iš VRM biudžeto buvo skirti keli šimtai tūkstančių litų, kuriuos teko paduoti griežtas sąlygas diktavusiems nusikaltėliams ir laukti. Tačiau tie perprato klastą, ir kai vokiečių policija visus sulaikė, nei paduotos antrosios sumos, nei paveikslų neaptiko.
Užpernai O. Daujotienė, jos žentas ir kiti 3 parankiniai buvo nuteisti simbolinėmis bausmėmis arba baudomis. Nors paveikslų Vokietijoje pirkimo operacija įtraukta į JAV FTB vadovėlius kaip tarptautinio policijos bendradarbiavimo pavyzdys, jo mūsų pareigūnai nemėgsta prisiminti dėl prarastos didžiulės pinigų sumos.
Kalinys gyvena viltimi
Tačiau ši nesėkmė Lietuvos teisėsaugininkų neišmušė iš vėžių. Šiemet jie surengė naują operaciją ir Vilniuje bei Kaune surado dar 6 paveikslus.
Šios publikacijos autorius aplankė V. Belecką jo kameroje. Žaliai dažytoje celėje daug knygų, laikraščių, nuotraukų, šventųjų paveikslų, suvenyrų, muzikos centras. Vladas neslepia puoselėjąs viltį kada nors sulaukti amnestijos. "Mes padarėme didžiulę klaidą, kad nužudėme R. Mikutavičių. Aš kasdien dėl to gailiuosi, bet atitaisyti nieko nebegaliu. Galėtų Seimas priimti įstatymą, leidžiantį po tam tikro laiko persvarstyti už vienintelę žmogžudystę paskirtą griežčiausią bausmę", - lūkesčius išsakė "mirtininkas". Jis pridūrė, kad tikrai nebežinąs, kur per 10 metų nukeliavo pagrobtieji paveikslai. Kol sulauks tokio įstatymo, V. Beleckas nuobodulį stumia rašinėdamas prašymus sumažinti jam priteistą ieškinį bent 175 000 litų, tiksliau įvertinti surastų ir dar ieškomų meno kūrinių kainą.
Prieš R. Mikutavičiaus mirtį buvo pasigirdę balsų, kunigą kaltinusių kai kurias savo kolekcijos vertybes įsigijus įtartinu, gal net nedoru keliu. Tačiau R. Mikutavičiui žuvus ir kolekcijai dingus, nebeliko kam užduoti nepatogių klausimų. Kauno miesto taryba kunigą po mirties paskelbė miesto garbės piliečiu, pakabino atminimo lentą, pastatė paminklą.
Paveikslų ieškoma toliau
Skirtingi garsiosios bylos dalyvių likimai. Nuteisti V. Belecko parankiniai, buvę neperskiriami draugai I. Kvaskovas su A. Daškovskiu, kalėjo Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, "šustriakų" (kolonijos įtakingųjų) būryje. Su likimu susitaikė tik Artūras, o Ivanas 2001-aisiais susirgo depresija ir pasikorė ant durų rankenos.
Po skandalo Vokietijoje maždaug metus izoliatoriuje praleidusi 68 metų O. Daujotienė "išėjo į pensiją" - gyvena stengdamasi nebepakliūti į žurnalistų akiratį.
Likimo smūgį patyrė ir V. Belecką paleidęs ir persekiojęs saugumietis O. Travkinas, po operacijos VSD Kauno apskrities skyriaus viršininko kėdę iškeitęs į Muitinės kriminalinės tarnybos (MKT) Marijampolės skyriaus viršininko pareigas. 2006-ųjų sausį pakaunėje apsivertė muitinės tarnybinis lengvasis automobilis "Škoda Fabia". Iš pradžių teigęs, kad nelaimės metu mašiną vairavo jo sūnus, O. Travkinas susipainiojo parodymuose ir nelaukdamas tyrimo pabaigos paliko tarnybą. Niekas nežino - gal tai vėl buvo triukas, siekiant užmaskuoti naują slaptą seklio operaciją?
Nors prabėgo lygiai 10 metų, pareigūnai dingusių vertybių šniukštinėja toliau. Jie sako nesustosią, kol nerasią visų iki paskutinio meno kūrinio. Ieškoma dar 18 meno kūrinių, įkainotų maždaug 800 000 litų.
S. Stasaičio nuotr.
Kameroje V. Beleckas turi vaisių, knygų, laikraščių, mielų suvenyrų. Ant sienos jis pasikabinęs šventųjų paveikslus. Kai apima nuobodulys - įsijungia muzikos centrą. Iki visiškos laimės trūksta tik laisvės...
(Beleckas.jpg)
