Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Raimondas Šilanskas, ir tuo viskas pasakyta. Pirmojo ir vienintelio Lietuvoje Anekdotų karaliaus pristatinėti nereikia. Šiandien jis nusiėmė savo karūną ir svečiuojasi pas mus...
- Kada pajutote, kad esate populiarus?
- Kai pirmąkart išrinko Karaliumi. Tai buvo seniai, gal prieš dešimt metų. O pirmąjį vaikišką anekdotą papasakojau būdamas pirmoje klasėje... Matyt, kiekvienas gyvenime save išreiškia savaip: vienas techniniais sugebėjimais, kitas - maldamas liežuviu... Tuo dabar esu patenkintas. Na, žinoma, gal dar norėčiau dirbti teatre - aš gi baigęs režisūrą. Pradėjau vaidinti dar vaikystėje. Šis pomėgis išliko iki šiol...
- Jūsų anekdotų bagažas nėra menkas. Kas jį papildo?
- Iš tiesų, esu papasakojęs gal 12 000 anekdotų. Net ir prikeltas vidury nakties galėčiau pasakoti... Kai gastroliuoju po Lietuvą, trečią kartą išeidamas į sceną žiūrovams leidžiu pasirinkti temą. Iš salės pasigirdus: "Policija", "Uošvė" ar "Kalėjimas" pradedu. Turiu nemažai draugų. Ketverius metus Telšių kunigų seminarijoje dėsčiau iškalbos meną. Mano buvusių studentų (klierikų) yra išvykusių į Prancūziją, Italiją. Jie vis atsiunčia naujausių anekdotų. Juos šiek tiek perdirbu, kartais įpinu kokio nors žymesnio žmogaus pavardę. Įdomiausia tai, kad 80 procentų anekdotų apie žydus sužinojau iš pačių žydų. Paskui galvoju: kodėl jie man pasakoja? Vėliau pačiam atėjo į galvą mintis: jei apie tave kalba, nesvarbu kaip - smerkia ar giria, aukština ar mala į dulkes, vadinasi, esi gyvas, apie tave žino. Štai vienas Seimo narys pasipiktino marškinėliais su užrašu "Fuck", o kitą dieną visi buvo išpirkti. O štai kitas faktas - filmas "Išdulkink mane". Bilietų buvo neįmanoma gauti... Sakau, reikėtų pakalbėt su Dalinkevičium, kad pasakytų: "Neikit į Šilansko koncertus, ten šlykštu, nedora, žema". Gal publikos daugiau prisirinktų...
- O kokia tema populiariausia?
- Nėra tokios, man artimos beveik visos. Na, būna, kad visi "pasinešę" ant čiukčių arba estų. O kartais salėje atsiranda blondinė...
- Bet jūs apie blondines blogai negalvojate?
- Ne, žinoma. Tai žaidimas, kurį kažkas sugalvojo.
- O uošvė ar neįsižeidžia?
- Ne, bet ji, kaip ir kiekviena moteris, sako: "Na, ką aš tau blogo padariau?" Žinoma, taip ji sako juokais. Beje, mano uošvė - nuostabi moteris. Kaip ir žmona.
- Ją vieną turite?
- Taip. Toks esu, vienadienis. Pripratau ir nenoriu keisti. Tuoj bus šešiolika metų, kai kartu gyvenam.
- Jūsų namai Telšiuose?
- Šeima gyvena Telšiuose, o aš... Aš kelyje, ant ratų. Ir jau neprisimenu, ar kada gyvenau kitaip. Bet, kaip bebūtų, mano namai vis dėlto Žemaitijos sostinėje.
- Jūs esate geidžiamas svečias įvairiuose renginiuose, vakarėliuose ir net prabangiuose pokyliuose. Kiek kartų teko vestuvėse atlikti pagrindinį - piršlio - vaidmenį?
- Piršliu buvau šimtą trisdešimt kartų (iš viso dalyvavau dar trijuose šimtuose vestuvių). Šimtosios turėjo būti paskutinės, bet... Vienam buvau pažadėjęs, kitąsyk paprašė geras draugas - beliko sutikti. Bet aš jau pavargau. Juk ne visąlaik gali kiekvienam įtikti. Be to, ir "Sodra" gali prisikabinti - esą dirbi už pinigus, o mokesčių nemoki (nors iš tiesų taip nėra). O būna labai paprastai. Kai piršlys nemoka pravesti vestuvių, pasamdo mane ir paskiria vyriausiuoju urėdu. Man - tai žvėriškas darbas, nors iš anksto niekad nesiruošiu. Žinoma, su dalyviais susipažįstu dar prieš vestuves, paklausinėju apie juos, viską suderinu.
- Ar visąlaik šios pareigos baigiasi sėkmingai?
- Du kartus manęs vos iš tikrųjų nepakorė. Vieną sykį vos atgaivino. Persistengė korikai. Tai daryti - ne girtų žmonių darbas. O padauginę neapskaičiuoja, išspiria taburetę iš po kojų ir džiaugiasi... Ir nekreipia dėmesio, kad piršlys kilpoje mataruojasi...
- Aplink jus visuomet sukiojasi moterys. Kartais labai neblogos. Ar nekyla pagundų tuo pasinaudoti, pasimėgauti dailiosios lyties dėmesiu?
- Moterys visos gražios, tik kartais būna per mažai degtinės. Tad kodėl gražiai moteriai nepabučiavus į žandą?.. Yra labai daug moterų - ir Šiauliuose, ir Kaune, ir Vilniuje, su kuriomis labai gražiai draugauju. Labai lengva bendrauti su N. Oželyte... Kol nepradedama kalba pie politiką. Paskui būna sunku ją sustabdyti. Beje, žmona su manimi dalyvavo tik dvejose vestuvėse. Jai tokie dalykai nepatinka. O aš savo šeimai iš tiesų skiriu per mažai dėmesio. Prisipažįstu.
- Ar buvo atvejų, kai neprisiminėte, kaip pasiekėte namus?
- Kad neprisiminčiau, kaip po baliaus parsiradau namo? Tokie atvejai labai reti. Bet pats baisiausias dalykas - kai ryte atsibundi ir pradedi galvoti: vakar kažką kažkam sakiau, su kažkuo susipykau, bet ką sakiau ir su kuo susipykau - neaišku. Pačios baisiausios pagirios yra ne fizinės, bet moralinės... Vis vien žinai, kad tave pažino ir paskleis paskalas: "Matėt, Šilanskas nuogas šoko..."
- Bet tikriausiai dėl to nepuolate aiškintis ir skųstis garbės įžeidimu?
- Ne, aš ne Seimo narys...
- O su kokiu aukštu valdininku ar politiku teko pašėlti, gerai pasilinksminti?
- Nemažai yra tekę... Jie atsipalaiduoja kaip ir visi normalūs žmonės. Nesuprantu, kodėl žmogus, užimantis postą, negali savo namuose, gerų draugų būryje arba, pavyzdžiui, medžioklėje (kad kalbos nepasklistų) kaip reikiant pašėlti... Tiesa, medžiotojai linkę perdėti, pripasakoti nebūtų dalykų. Yra žmonių, kuriems malonu pasigirti - gėriau su tuo ir su tuo. Pavyzdžiui, po koncerto mane nori pavaišinti, bet aš gerti visai netrokštu. Ir atsisakau. Tada iškart išgirstu: "Va, matai, Šilanskas pasikėlė" - atseit visus niekina. Tai tradicinis lietuvių bruožas. O jei išgeri - kitą dieną visiems giriasi: "Vakar su Šilansku prisigėriau..."
- Jūs su savo kolegomis dažnas svečias kolonijose. Tačiau ši scena jums naudos neduoda, tad kodėl ten važiuojate?
- Iš tiesų tie koncertai mums - labai nuostolingi. Juk reikia nuomotis aparatūrą, transportą. Prisimenu, kartą vaidinome spektaklį Pravieniškių antrojoje "zonoje". Kai nulipau nuo scenos, vienas pagyvenęs žmogelis (matyti, kad visą gyvenimą prasitrynęs kalėjimuose) pasakė ačiū. Jis esą pirmąkart gyvenime matęs spektaklį ir supratęs, kas yra teatras. Man tie žmonės nesvetimi. Beje, geriausi klausytojai - Pravieniškių pirmosios ir antrosios "zonos" kaliniai. Ypač fantastiškos Panevėžio kolonijos moterys. Galbūt jas jaudina rodomas dėmesys, galbūt jos yra pasiilgusios gyvo bendravimo su atlikėju... O gal lemia ir vyro faktorius?.. Kol kalinius laikysime vilkais, tokie jie iš ten ir išeis. Todėl reikia pas juos važiuoti, nuvežti truputėlį gėrio.
- Bet ir jūs pats esate nukentėjęs nuo chuliganų...
- O, ne vieną kartą su jais teko susidurti. Kartą net sulaužė žandikaulį. Kai vienas toks neįmušė biliardo kamuoliuko, ne taip šyptelėjau ir tuoj gavau kastetu. Svarbiausia, kad man žandikaulis labai reikalingas darbui. Geriau jau ranką ar koją būtų sulaužęs. Beje, į Karaliaus rinkimų pusfinalį atėjau parišta ranka. Vienas prisigėręs sportininkas "padarė metimą". Juokavo, juokavo, rodė, kaip "daryti metimą", ir padarė. Peties sąnarys iššoko visam gyvenimui. Šiaip aš visus konfliktus stengiuosi išspręsti diplomatiškai, ne kumščiu. Kokį malonumą patirs tas, kuris mane užspardys. Pinigų aš tai neturiu... Jie mano gyvenime didelio vaidmens nevaidina...
- Na, o ką su jumis iškrėtė dvi mergytės?
- A, Vilniuje gavau truputį klofelino. Paprašė pavaišinti kava. Kol nuėjau prie baro, jos man į arbatą šliūkštelėjo klofelino. Policininkai vėliau pasakojo, jog praeidami mane sėdintį pažino. Sako, kažkoks šeštasis jausmas, kažkas Šilanskui nutiko. Kai atsisuko, pamatė, jog mano daiktai jau pas mergytes...
- Na, nuo tokių baisių dalykų pereikime prie malonesnių. Ar turite savo mėgstamą patiekalą?
- Taip, žmonos paruoštus kalmarus, tačiau maistui esu visiškai neišrankus. Aš irgi moku gaminti valgį, ir labai skaniai. Virtuvėje jaučiuosi labai drąsiai, bet kartais žmona dėl to labai pyksta. Ji truputėlį laikosi dietos, sportuoja, žodžiu, prisižiūri, bet kai grįžta iš mokyklos (ji dirba mokytoja), o kambaryje gardžiai kvepia, negali atsisakyti, prisivalgo, o paskui mane keikia. Pyksta dėl to, kad skaniai pagaminau ir ji neatsilaikė. Tačiau aš labai retas svečias namuose, tad žmonai nutukimas negresia...
- Kaip vertinate vyrus, kurie rimtai žvalgosi į svetimas moteris?
- Man atrodo, jog jeigu vyras pradeda ieškoti meilužės, žmonai reikia daryti išvadas. Lygiai taip pat vyras turi suvokti, jog daro kažką ne taip, jei meilužių ima ieškoti žmona. Aš, pavyzdžiui, su niekuo nesiruošiu dalintis savo žmona. Niekada nepakėliau prieš ją rankos. Esu pasakęs, jog tą pačią akimirką, kai tik pakelsiu ranką, susirinksiu daiktus ir išeisiu iš namų.
- Kažin ar taip kada nors nutiks?
- Na taip, dar gyvenam. Tiktai bijau, kad kada nors grįžęs namo nerasčiau daiktų už durų. Ir sūnus pasakys: "Tėvelis su mama virtuvėj. Dėde, ko tau čia reikia?.."
- Sakėte, jog jums pinigai didelio vaidmens nevaidina, bet be jų taip pat nieko gero...
- Žinoma, reikia juk mokėti ir už šildymą, ir už dujas... Aišku, norėtųsi kur nors toliau išvažiuoti, pailsėti, tačiau egzotiški kraštai nevilioja. Man daug geriau kur nors prie ežero ar į pajūrį nuvažiuoti. Tiktai ne į Palangą. Negaliu pakęsti žmonių masės - visi kažkur skuba, lipa vienas ant kito, nepatenkinti... Todėl važiuoju ten, kur nėra žmonių - į Papę, Karklę... Kartais girdžiu: "Labas, Raimi". O aš to žmogaus visai nepažįstu. Nemėgstu, kai kas nors išgėręs lenda man į akis ir sako: "Aš tave mačiau per televizorių". Tada atsakau: "Kiek žiūrėjau iš televizoriaus - tavęs nemačiau, nors tu ką..."
- Kokį vertingiausią daiktą esate įsigijęs?
- Meškerę. Na, labai gerą. Su viskuo apie 800 litų kainuoja. Rimta meškerytė.
- Ar nebijote skolintis ir skolinti?
- Nebijau, nes žinau, kad grąžinsiu. Man nebijo skolinti, pasitiki. Kartais prireikia šiek tiek - kokio šimto ar dviejų... Bet baisiausia, kai pats paskolini, o tau negrąžina. Kompleksuoju dėl vieno dalyko - nemoku prieiti prie žmogaus ir pasakyti: "Gal gali atiduot?" Prašo paskolinti savaitei, bet nenurodo, kuriais metais grąžins... Kai neatgaunu savo pinigų, nurašau "labdarai"...
Anekdotų karalius šį pokalbį baigia taip, kaip ir savo koncertus:
- Su dideliu ilgesiu mano laivas palieka jūsų svetingą uostą...
