Kartą vienoje geroje mokytojos ir karininko šeimoje gimė berniukas. Augo jis labai paklusnus ir geras. Mokyklą baigė labai gerais pažymiais. Sulaukusį 18 metų jį pašaukė armijon. Pateko jis į karštą tašką ir per vieną susišaudymą neteko kojos - teko amputuoti žemiau kelio.
Bet gyvenimas juk nesustojo. Demobilizuotas jaunuolis sugrįžo į gimtąjį miestą, susirado darbą, kartą susipažino su mergina iš labai inteligentiškos gydytojos ir universiteto dėstytojo šeimos. Ilgai draugavo, lankė teatrus, koncertus, parodas, užsukdavo į kavinę suvalgyti ledų. Supažindino jie vienas kitą su savo tėvais. Ir ji, ir jis jiems patiko. Tik vyrukas niekaip nesiryžo papasakoti merginai apie savo invalidumą, gal todėl ir meilintis neskubėjo.
Ir štai gal po metų nusprendė jie susituokti. Po linksmos ir gražios vestuvių puotos atėjo pirmoji vestuvių naktis...
Mergina pirmoji nuėjo į miegamąjį, nusirengė ir atsigulė. Vyras, įeidamas į kambarį, išjungė šviesą, prisėdo ant lovos, nepastebimai atsisegė ir nusiėmė kojos protezą ir palindo po antklode. Švelniai pabučiavęs ją į kaktą ir paėmęs jos ranką, drovėdamasis padėjo sau ant bigės ir sako:
- Mieloji, žinai, aš seniai norėjau tau pasakyti...
Ir... išgirdo atsakymą:
- Niekis! Įlįs!..
