Nemirtingasis Fidelis su dolerių pilnomis kišenėmis (2)
Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ ir Vytautas ŽUTAUTAS
Nauja era Kuboje prasidėjo 1959 metų sausio 1 dieną. Tada valdžią užėmė Fidelis Kastras. Šis žmogus turi už ką nekęsti amerikiečių ir kitų imperialistų, kaip pats sako. Kiek kartų buvo kėsintasi į Kubos vadovo gyvybę, sunku ir suskaičiuoti, tačiau kol kas nuo diktatoriaus galvos nė plaukelis nenukrito.
Karibų Las Vegas
Apie tai, kokia Havana ir Kuba buvo iki Fidelio, labai taikliai ir įdomiai rašoma 2002-aisiais "Alma litteros" išleistoje knygoje "Havana Feelings: senosios Kubos magija". Vokiečių rašytoja J. E. Heufelder, remdamasi garsaus Kubos žurnalisto Fernando Kampoamoro prisiminimais ir straipsniais, sukuria ikirevoliucinės Kubos paveikslą. Havana iki 1959 metų revoliucijos buvo kerinti ir spalvinga, pavojinga ir erotiška. Čia susitikdavo visi: dailininkai, rašytojai, kino žvaigždės, gangsteriai, muzikantai ir pabėgėliai iš Europos prieš karą ir po jo. Garsus žurnalistas puikiai pažinojo slaptąjį ir viešąjį Kubos gyvenimą. Tai jis visame pasaulyje išgarsino barus "Bodeguita del Medio" ir "Floridito", kuriuose laiką leido ne tik E. Hemingvėjus, bet ir šimtai kitų įžymybių: Frenkas Sinatra, Ava Gardner, Marlena Ditrich, Enrikas Karuzas. Havanoje buvo geriausios ir elegantiškiausios drabužių parduotuvės visoje Lotynų Amerikoje. Čia parduotuvių vitrinose buvo tik po dviejų sezonų į madą ateisiantys drabužiai. Havaniečių turtėjimą rodė ir gyvenamųjų namų fasadai bei kultūrinio gyvenimo aistra. Kai buvo pastatytas "Tacon" teatras, Havanoje prasidėjo operos spektaklių ir teatro premjerų era. XIX amžiaus pabaigoje turtingi miesto pirkliai ėmė varžytis, kuris pastatys Havanoje prabangiausią pastatą. Jie samdė geriausius epochos architektus, kad Havana būtų minima tarp elegantiškiausių pasaulio miestų. Taip iškilo Kapitolijus - tikra amerikietiškojo Kapitolijaus kopija. Netgi miesto gyventojams sukosi galvos matant, kokiu kvapą gniaužiančiu greičiu keičiasi miestas. Ten, kur vakar dar stovėjo praėjusio amžiaus namas, šiandien - amerikietiškas viešbutis. O jų reikėjo vis daugiau, nes Havanoje visuomet buvo pilna svečių iš viso pasaulio. Plaukdami iš Europos į Naująjį pasaulį, laivai būtinai sustodavo Kubos sostinės uoste. "Paskutiniais metais turizmas "Made in USA" sumušė visus rekordus, - rašė Kampoamoras. - Atvyko 349 155 atostogautojai (60 procentų - vyrai), kurie paliko šaliai daugiau negu 58 milijonus dolerių". Lošimo namai 6-ojo dešimtmečio Havanoje tapo didžiausiu "Karibų jūros Las Vegu". Ir kaip tikrajame Las Vege, čia valdė mafija. Mafijos buvo daug ir tada, kai JAV buvo priėmusi "sausąjį" įstatymą. Kuboje klestėjo alkoholio kontrabanda, į Kubą amerikiečiai plūsdavo ir sočiai atsigerti.
Įsakymas: nušauti Fidelį
Ir štai vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojom. Romantiškas liaudies judėjimas prieš Batistos režimą virto tikroviška politika. Batista su pilnu valstiečių iždu paspruko į užsienį, o F. Kastras, kėlęs į kovą su diktatūra, pats tapo diktatoriumi. Fidelis iš pat pirmų dienų pagarsėjo kaip drąsus vadas, visada buvęs pirmosiose kovotojų gretose. Bet per visą partizaninį karą jis nebuvo net įdrėkstas, nors priešai vis siuntė snaiperius nušauti revoliucijos lyderį.
Po revoliucijos pergalės pirmosiose savo kalbose miniai Kubos numylėtinis tvirtino, kad apie jokį komunizmą "laisvės saloje" negali būti ir kalbos. Tačiau veiksmai rodė ką kita. Daugybės turto Kuboje netekę amerikiečiai, pasitelkę pagalbon Kubos emigrantus, surengė ne vieną karinę operaciją, bet Fideliui pasiutusiai sekėsi. Pasakojama, kad vienas diversantas, apsimetęs kaimiečiu, pateko į sukilėlių stovyklą. Atėjus nakčiai paaiškėjo, kad naujokui pritrūko apkloto. Į pagalbą atėjo Fidelis, paėmęs sąmokslininką po savuoju. Šis taip ir neišdrįso nužudyti to, su kuriuo naktį praleido po vienu apklotu.
Vėliau prasidėjo Karibų krizė. Dėl Kubos vos nesusirėmė dvi supervalstybės. Ir tik pačiu paskutiniu momentu Džonas Kenedis ir Nikita Chruščiovas numaldė savo ambicijas. Naujo pasaulinio karo pavyko išvengti, bet užtat JAV Centrinė žvalgybos valdyba ėmėsi Fidelio medžioklės. Ir visi sąmokslai sužlugo, nors kartais F. Kastras elgdavosi išties vaikiškai. Pasakojama, kad būdamas jaunesnis jis mėgdavo pasprukti nuo apsaugininkų pats sėdęs prie džipo ar kitos savo mašinos vairo. Beje, Fidelis mėgo vairuoti ir turi surinkęs didžiulę automobilių kolekciją. Havanoje teko lankytis muziejuje, kur Fidelis leidžia tautai pasižiūrėti į legendinius automobilius.
O apsauga diktatorių vis tiek surasdavo, nes ten, kur jis sustodavo, iš karto susirinkdavo minios žmonių, šlovinančių mylimą vadą. Metams bėgant apsauga griežtėjo, o ir pats Fidelis, matyt, tapo atsargesnis ir ta jo kaip revoliucionieriais ir mylimo vado charizma išblėso. Tauta prieš kelerius metus Fidelį vadino El Cabalio - Eržilu. Diktatorius visada turėjo pasisekimą tarp moterų. Kartais minioje moteris apimdavo masinė beprotybė - pamačiusios Fidelį, jos verkdavo, klykdavo iš pasitenkinimo. CŽV bandė prieš Fidelį pasiųsti ir moteris, tačiau visi sąmokslai arba buvo atskleisti, arba sunaikinti Fidelį sutrukdydavo įvairios aplinkybės. Du samdyti žudikai turėjo nušauti Fidelį vizito į Čilę metu. Šautuvas buvo įmontuotas į televizijos kamerą, bet vienam iš šaulių prasidėjo apendicito priepuolis. CŽV Fideliui bandė pasiųsti nuodų tabletes, užnuodytą nardymo kostiumą, užnuodytas rankenas, daugybę kitokių dalykų, bet viskas veltui. Pats Fidelis Kastras taip kalbėjo apie CŽV: "Tai tamsi organizacija. Aš laikau, kad CŽV pati nusikalstamiausia ir pati pavojingiausia tarptautinė mafija iš visų, kada nors egzistavusių. Tuo labiau kad jos biudžetas - nesuskaičiuojami milijonai dolerių ir visi JAV moksliniai institutai. Ir vis dėlto CŽV niekada neišėjo iš JAV vyriausybės kontrolės ribų ir vykdė jos įsakymus".
Be dolerio nė žingsnio
Todėl Fidelis ir nemėgsta amerikiečių, jų nėra ir tarp turistų. Dar daugiau - pernai doleris buvo išimtas iš apyvartos. Iki šiol tai buvo pagrindinė šalies valiuta, kaip ir pesas. Dabar visi priversti dolerį keisti į kuką - konvertuojamą dolerį. Keičiant imamas 10 procentų mokestis, todėl turistams dabar geriau ir naudingiau vežtis eurus. Jie keičiami geresniu kursu nei doleriai ir neimamas komisinis mokestis. Tačiau vyriausybė, kaip ir tauta, į dolerį nespjauna, nes jis padeda pragyventi tūkstančiams kubiečių. Kad ir koks rojus būtų "laisvės sala", bet į tikrąją laisvę kubiečiai veržiasi kaip įmanydami. Retoje šeimoje nėra bėglių, dirbančių kur nors Floridoje. Už jų atsiųstus giminaičiams 200-300 dolerių šie pragyvena kelis mėnesius. Skaičiuojama, kad giminės į Kubą atsiunčia apie 800 000 dolerių.
Įprastose parduotuvėse, kuriose perkasi vietiniai, prekiaujama už pesus ir... talonus. Dirbantieji visiems pagrindiniams maisto produktams gauna talonus ir tas prekes nusiperka palyginti labai pigiai. Už 25 pesų (apie 10 dolerių) atlyginimą šeima sugeba egzistuoti. Bet produktų už talonus kiekis ribotas. Nori ko nors daugiau - eik į valiutinę parduotuvę ar turgų. Ir vienur, ir kitur prekės - už kukus. Mums net sunku įsivaizduoti, kokias prekes reikia pirkti už valiutą. Dujų balionėlį, kad išsivirtum maisto, gauni už talonus. Taupant tų dujų užtenka savaitei. Tada arba eik į turgų, kur už 25 kukus, o tiek yra vidutinis atlyginimas, nusipirksi balioną. Kas neturi kukų, šildosi arba žibaline virykle, arba eina į laukus ir prisiruošia anglių.
Dar 10-ajame dešimtmetyje į valiutines parduotuves galėjo užeiti tik užsieniečiai arba vietiniai, gavę valdžios leidimą. Artėjant šiam šimtmečiui valdžia valiutines parduotuves atvėrė visiems, užtat prekių jose beveik nebeliko. Kubiečiai su liūdesiu kalba apie SSRS sugriuvimą, nes jų gyvenimą tai paveikė labai neigiamai. Tose pačiose valiutinėse buvo daugybė prekių iš SSRS, VDR, Čekoslovakijos, kitų socialistinių valstybių. Dabar supermarketuose - kiniškos, korėjietiškos prekės, viena kita iš Kanados, Venesuelos. Žmonės verčiasi per galvą, kad nusipirktų ir tokių, tad kukai medžiojami ant kiekvieno kampo. Vaikščiojant po Havaną gatvėse siūlo cigarų, romo, visokių niekniekių. Ir ne tik po Havaną. Net Varadere, kur policija dirba ypač akylai, einant smėlėtu paplūdimiu iš už uolos išlindo juodukas ir pasiūlė cigarų. Kokios nori rūšies ir gerokai pigiau. Gidai pataria nepirkti tokių prekių, nes gali nusipirkti nekokybiškų, bet kai kas surizikuoja. Gatvėse uždarbiauja taksistai-piratai, keleivius paveža ir valstybiniai automobiliai. Merginos uždirba dolerį kitą savo kūnu. Geriausia, aišku, tiems, kurie aptarnauja turistus ir kiekvieną dieną prisiliečia prie dolerio, euro ar kuko.
