Antanas ŠIMBEREVIČIUS
Mes tiek pristatėm kryžių savo žemėj!
Dabar Rūpintojėliais rymom patys...
Juk ne iš kryžių mes stiprybę semiam,
O pešamės tarpusavy lyg katės.
Ir Lietuva jau tapo pilstukynu,
Šalim bedarbių, valkatų, vagių...
Tautos juk genocidu kvepia grynu,
Kai gimsta vis mažiau šaly vaikų.
Jauni palieka savo gimtą žemę
Bėgų, nedarbo, skurdo vejami...
Naujų tik ponų pilys dangų remia,
Nes rūpinasi jie vien savimi.
Užmigo mūsų pseudopatriotai -
Kas jiems Tėvynės meilė ir garbė?..
Gal Europarlamento išsvajoto
Jiems atiteks kokia sena kėdė?
Per galvas viens kitam jau lipa
Ir keičia partijas tarsi batus...
Net prezidentui apkalta pakvipo
Dar neišdirbus ištisus metus.
Ar pagalvoti mes tada galėjom,
Kad viską išmainys, išvogs, parduos?
Tie patys, kur kartu į laisvę ėjom,
Kurie mus vedė vardan Lietuvos!
