Tuoj po tragiškųjų įvykių "Svainijoje" Rimas Okuličius buvo paskelbtas kone tautos didvyriu, vyruku "be baimės ir prietarų" ir lyginamas su vesternų kaubojumi, iššaudžiusiu visą nusikaltėlių gaują. Nusikaltėliams pasipriešinusiam verslininkui ranką spaudė aukšti valstybės pareigūnai. R. Okuličiui ir jo šeimai buvo paskirta apsauga, mat netrukus paaiškėjo, kad trys iš keturių sužeistų "Svainijos" įvykių dalyvių sugebėjo pasprukti iš ligoninių.
"Išlikusiųjų" versija
Naktį po sušaudymo į Panevėžio ligoninę nugabenti sužeistieji Audrius Lazauskas (Lazeris), Vidmantas Kirklys (Mutka), Virginijus Rakauskas (Pingvinas) ir Kęstutis Vaitiekūnas (Kestorius) iš pat pradžių neigė į "Svainiją" atvykę reketuoti. Anot Mutkos, jis į Psicho kompaniją pateko atsitiktinai, kai vaikščiojo po Panevėžį ieškodamas dovanos motinai gimtadienio proga. Mieste sutiktas V. Tuzovas pasisiūlė jį parvežti namo, o pakeliui kažkas paskambino Psichui į automobilį ir pakvietė atvažiuoti išgerti arbatos.
Pasinaudodami tuo, kad Panevėžio policija sužeistųjų kažkodėl nesaugojo, Mutka, Pingvinas ir Lazeris persikėlė gydytis į Vilniaus universitetinę ligoninę, iš kurios po kelių dienų pabėgo. Bėgliai iš pogrindžio bandė susisiekti su kai kurių redakcijų žurnalistais ir perduoti jiems savąją įvykių versiją, anot kurios, R. Okuličius pradėjo šaudyti vos jiems suėjus į kambarį, kuriame turėjo įvykti vadinamosios vaišės, ir pabandžius pažaisti biliardą. Net kelis kartus į įvairaus rango teismus apeliavo vienintelis iš to vakaro R. Okuličiaus "svečių", prieš teismą stojęs K. Vaitiekūnas, kuris 1999 metais buvo nuteistas 8 metų laisvės atėmimo bausme su turto konfiskavimu. Tuoj po įvykio, dar gydomas ligoninėje, K. Vaitiekūnas spėjo pasikalbėti su nušautojo D. Augustavičiaus tėvais. Jiems papasakojo, kaip jis nustebo pamatęs pertvarkytą "Svainijos" poilsio kambarį: buvo palikta daug tuščios vietos, biliardo stalas ir baldai nustumti į pasienius. Visiems 8 vyrams suėjus į kambarį, anot Kestoriaus, R. Okuličius pradėjo šaudyti. Pirmiausia - į Tuzovą, vėliau - į kitus. Šūviams nutilus Darius Augustavičius bandė keltis, tačiau Arūnas Stumbris, į kambarį įėjęs paskutinis ir įvykius stebėjęs su biliardo lazda rankose, svainiui pasakęs: "Žiūrėk, šitas dar juda", ir Rimas iššovęs sužeistajam į galvą. Kitą šūvį tam tikruose sluoksniuose Kieša pravardžiuojamas verslininkas paleido į jau sužeistą K. Vaitiekūną, tačiau kulka tik lietė pastarojo galvą. Pasak Kestoriaus, R. Okuličius norėjo į jį šaudyti ir toliau, tačiau pasibaigė antroji apkaba.
K. Vaitiekūnas dėl neišklausytų jo argumentų bandė bylinėtis Europos Žmogaus Teisių Teisme, tačiau jo ieškinys buvo atmestas. Drauge su Kestoriumi už turto prievartavimą iš Svainijos savininkų buvo nuteisti: G. Muraška - 7,5, A. Paltanavičius - 6,5, A. Petraitis - 5, A. Čiukčys - 3 metų laisvės atėmimo bausmėmis. Iki šiol nesurastas tik Pingvinas - V. Rakauskas, nes Mutka ir Lazeris šiemet iš užsienio pagaliau pargabenti į Lukiškių tardymo izoliatorių. Audrius Lazauskas Ispanijoje buvo sulaikytas dar 2001 metų pavasarį, tačiau dėl mūsų diplomatų nerangumo iš šios pietų šalies kalėjimo buvo paleistas. Vėl Ispanijos teisėsaugininkams Lazeris įkliuvo praėjusių metų kovo 11 dieną ir tik beveik po dviejų mėnesių diplomatinių pastangų Interpolo kanalais ieškotas įtariamasis turto prievartavimu iš R. Okuličiaus buvo parskraidintas į Lietuvą.
Kovo pabaigoje į gimtąją šalį sugrąžintas ir pernai, sausio viduryje, Prancūzijoje dėl vagystės iš vienos parduotuvės sulaikytas Vidmantas Kirklys. Jo išdavimo procedūra užtruko, tačiau V. Kirklys pats ją paspartino - pareiškė norą grįžti į Lietuvą ir tikino, kad teismas įrodys jo nekaltumą. Pirmą kartą dar 1978 metais prieš teismą už chuliganizmą stojusiam V. Kirkliui papildomai pateikti įtarimai dėl panevėžiečio Vidmanto Michailovo nužudymo 1996 metų spalio pabaigoje. Neigdamas šiuos įtarimus Mutka teigia, kad prokuratūra remiasi tik tuo, kad V. Michailovo nužudymo braižas tik atsitiktinai sutapo su ankstesniu jo įvykdytu nusikaltimu, kai aukos buvo subadytos keliasdešimčia peilio dūrių.
Ko nespėjo pasakyti A. Stumbris
Praėjus vos porai savaičių po "Svainijos" tragedijos nusižudė taip pat Vadovybės apsaugos departamento pareigūnų saugotas Rimo Okuličiaus svainis ir parduotuvės bendrasavininkis Arūnas Stumbris. 27 metų kruvinų įvykių liudytojas nusišovė iš savigynai išduoto pistoleto netoli "Svainijos" parduotuvės. Nors, R. Okuličiaus teigimu, tuo metu, kai jis gindamasis šaudė poilsio kambaryje, A. Stumbris buvo apačioje ir negalėjo matyti, kas vyko trečiajame aukšte, tačiau jau pačioje tyrimo pradžioje prokurorai įtarė, kad Arūnas per visą vyksmą buvo drauge su svainiu. Iki pat savižudybės A. Stumbris buvo labai neramus. Išvakarėse jam paskambino nepažįstami asmenys ir paklausė, kodėl jis nenorįs papasakoti, kas iš tikrųjų Kūčių išvakarėse dėjosi "Svainijoje". Artimiems bičiuliams Arūnas apgailestavo, jog liko gyvų liudininkų, todėl gali paaiškėti tikrosios įvykių aplinkybės. Likus kelioms dienoms iki savižudybės A. Stumbris jiems prasitarė, kad "pradėjo lįsti galai". Kitą dieną po įvykio, kai R. Okuličius dar sėdėjo areštinėje, namuose apsilankiusiems bičiuliams A. Stumbris papasakojo dar detalesnę poilsio kambaryje trečiajame aukšte vykusios tragedijos versiją. Arūnas savo pašnekovams minėjo net tokią detalę, kad jau po šaudymo mėgino K. Vaitiekūnui įsprausti į ranką peilį, manydamas, jog šis esąs nebegyvas. Vėliau apklausiami prokuratūroje jie daug ką nutylėjo, todėl pradžioje iškelta baudžiamoji byla dėl A. Stumbrio privedimo prie savižudybės buvo nutraukta.
"Supergauja" ar Kiešos vaikystės bičiuliai?
Jau pačioje tyrimo pradžioje daug kam nedavė ramybės, atrodytų, elementarus klausimas, kodėl pas reketuojamą verslininką duoklės pasiimti vyko tokia gausi delegacija, juo labiau kad dauguma jų priklausė skirtingoms gaujoms ar buvo skirtingų gaujų lyderiai. Paprastai tokios "misijos" pavedamos arba "torpedoms", arba jų imasi patys gaujų vadeivos, nepageidaujantys, kad apie pinigus suuostų eiliniai. Kiek anksčiau Panevėžyje sklandė gandai, kad "supergaują" kuria patys teisėsaugos vadovai, ketindami jų rankomis įvesti mieste sąlyginę tvarką bei ramybę. Jei naujoji gauja susitvarkytų su jiems keliamais uždaviniais ir "pasodintų į vietą" sunkiai suvaldomus smulkiuosius nusikaltėlius, jiems esą buvo garantuojamas neliečiamumas ir žadama į jų nusikaltimus žiūrėti pro pirštus. Naujojo nusikalstamo darinio lyderio postas žadėtas lyg ir Psichui, todėl jo atvykimas į "arbatėlę" su gausia būsimų ir jau esamų "bendradarbių" svita atrodytų visai logiškas prisistatymas miesto "verslo visuomenei". Dabartiniai Panevėžio teisėsaugos vadovai neigia, jog jų pirmtakai galėjo puoselėti tokius planus, o tuomet atlikto tarnybinio patikrinimo rezultatai paviešinti nebuvo. Pasak įvykius tyrusių prokurorų, neužteko įrodymų, patvirtinančių ir dar vieną tuomet keltą versiją, jog žudynes "Svainijoje" užsakė Psicho ir kitų gaujų lyderių teroro nebepakėlę verslininkai, "sumetę" R. Okuličiui (ar tikriau neįvardijamam žmogžudystės užsakovui) po 5 000 JAV dolerių.
Teisėsaugininkų kortas sumaišė apsauga?
Nesvarbu, kaip ten buvo, tačiau teigti, jog kruvinųjų Kūčių įvykių tyrėjai nesistengė atskleisti tikros teisybės, negalima. Pradžioje valstybės saugomą liudininką R. Okuličių nuolat sergėję keli Vadovybės apsaugos departamento karininkai demonstravo perdėtą budrumą, tačiau ilgainiui, pasak paties verslininko, jie tapo tarsi šeimos nariais, kviečiamais prie bendro stalo. "Akistatos" žiniomis, apsaugos vyrai buvo kviečiami ne tik prie pietų, bet ir prie vaišių stalo. Dažnos puotos, bendri pasikaitinimai pirtelėje ištirpdė nepasitikėjimo ledus, ir R. Okuličius apsaugos nenuskriausdavo net linksmindamasis su "naktinėmis plaštakėmis". Turima duomenų, jog apsaugos darbuotojai ne tik išvežiodavo mergeles į jų sąvadautojų nuomojamus butus, bet ir patys atsiduodavo jų glamonėms. Vienai meilės orgijų dalyvei, kurios nepavyko, nors ir labai norėta, pakišti tuomet dar nenutrauktos "Svainijos" bylos peripetijose besikapstančiam prokurorui, tebuvo tik 14 metų, tačiau kelti baudžiamąją bylą dėl lytinio santykiavimo su nepilnamete buvo atsisakyta, nesant R. Okuličiaus veiksmuose nusikaltimo sudėties, nes jis esą nežinojęs, kad santykiauja su mažamete, nepilnamete prostitute. Už suteiktą galimybę pasismaginti Vadovybės apsaugos departamento valstybės saugomą liudininką globoti paskirti vyrai Rimui atsidėkojo - pranešdavo apie prieš jį naudojamas operatyvines priemones. Prokuratūra buvo nurodžiusi Valstybės saugumo departamentui R. Okuličiaus bute įmontuoti slaptą pasiklausymo aparatūrą. Tikėtasi, jog verslininkas gali pats ką nors prasitarti. Tačiau operacijos eigą stebėjęs Vadovybės apsaugos departamento pareigūnas apie tai pranešė asmens apsaugos viršininkui, o šis nedelsdamas informavo savo globojamąjį. Apie tai kai kuriems draugams prasitarė pats Rimas, mėgdavęs savo svečius atsivesti prie tų vietų, kur buvo sumontuoti mikrofonai, ir rimtu balsu tyčiotis iš pokalbių besiklausančių pareigūnų. Kai apie tai sužinojo Vadovybės apsaugos departamento vadovai, apsauga buvo nedelsiant pakeista ir, kaip teigiama, nubausta. Apsaugą pakeitę "Aro" pareigūnai nebebuvo tokie paslaugūs, todėl R. Okuličius net "Akistatos" korespondentei skundėsi, jog savo namuose jautėsi tarsi už grotų, nes, anot jo, akmeniniais veidais po namus marširuojantiems, garsiai batų kulnais mušantiems pareigūnams negalėdavo ištarti nė žodžio. Kai netekęs kantrybės verslininkas "Aro" vyrams pasakė, kad jeigu, jų nuomone, tai, ką jie veikia jo namuose, yra apsauga, tai jie daugiau gali ir nebeateiti. Taip esą ir atsitiko.
Vis dėlto reikia manyti, jog už valstybės saugomą liudininką atsakingų tarnybų pareigūnai nepaliko R. Okuličiaus likimo valiai, mat dabar jau oficialiai savo kruvinųjų Kūčių įvykių versijas prokurorams privalės išdėstyti ir Lazeris, ir Mutka. Ar po to tyrimas bus atnaujintas, turėtų paaiškėti netrukus. Tenka konstatuoti, kad po kruvinųjų Kūčių "Svainijoje" rezonansiniai nusikaltimai Panevėžyje kuriam laikui nutilo. Tačiau ramybė truko neilgai ir jau kitą žiemą Čikagoje prie Nevėžio vėl poškėjo šūviai.
Kitame numeryje: Kas nužudė prokurorą? Neik su velniu obuoliauti.
