Šarūnas NARUŠEVIČIUS
Prieš prasidedant pasaulio dviračių pirmenybėms, iš dalyvių sąrašų buvo išbrauktas Raimondas Rumšas. Tarptautinė dviračių sporto sąjunga (UCI) jį taip nubaudė, nes prieš pusantrų metų Prancūzijos teisme Raimondas ir jo žmona Edita buvo nuteisti už nelegalų medikamentų gabenimą.
Tuos medikamentus Raimondo žmona Edita gabeno 2002-aisias. Tuomet lietuvis prestižinėse "Tour de France" lenktynėse užėmė trečią vietą. E. Rumšienė buvo sulaikyta Prancūzijos - Italijos pasienyje su dopingui priskiriamais preparatais. Bausmės abiem Rumšams buvo beveik simbolinės - po 4 mėnesius nelaisvės lygtinai. Vis dėlto, po teismo UCI nesiėmė jokių priemonių, o štai praėjus pusantrų metų sportininkui tarsi dūrė į nugarą.
R. Rumšas - ne vienintelis sportininkas, papuolęs į teisėsaugininkų akiratį. Galima sakyti net atvirkščiai - Raimondo nusikaltimas yra menkniekis, palyginus su jėgos sporto šakų atstovais. Boksininkų, kultūristų, imtynininkų pavardės dažnai mirga kriminalinių įvykių suvestinėse.
Kultūristai ne tik dailina kūną
Štai prieš kelerius metus už masažo kabineto savininkės reketą pusantrų metų nelaisvės gavo Europos kultūrizmo čempionato bronzos medalio laimėtojas Haroldas Dambrauskas.
H. Dambrauskas su draugu, kurio taip ir neišdavė, apsilankė masažo salone ir pareikalavo mokėti jam už "stogą" po 200 litų per savaitę. Sportininkas pagrasino, kad nuskus masažuotojoms plaukus, sumuš, ir gyrėsi, kad taip jau yra pasielgęs su prostitutėmis ir kad jam moka net 37 "chatos". Visa tai buvo įrašyta į vaizdo juostą, tad nors teisme Haroldas ir tvirtino, kad taip tik pajuokavo, bet teisėjo tai neįtikino. Skirdamas bausmę teisėjas atsižvelgė tik į medalininko nuopelnus sportui. Jeigu būtų atsižvelgęs ir į tai, kad H. Dambrauskas už reketą jau du kartus teistas, ko gero, būtų skyręs daugiau.
Jo bendrapavardis, vilnietis J. Dambrauskas skindamas ringe pergales (4 kartus tapo Lietuvos čempionu), tuo pat metu bendradarbiavo ir su banditais. Nuo "Vilniaus brigados" atskilę "dambrauskiniai" padirbinėjo bankų korteles, plėšikavo.
Tarp nuteistų kultūristų - ir Lietuvos čempionas, tarptautinių turnyrų nugalėtojas klaipėdietis V. Sryvkinas, kultūristai iš Šiaulių V. Undžėnas,V. Baranauskas (pravarde Baranis), V. Stanaitis (Stalonė), kauniečiai A. Žemaitis (Kukas), V. Matusevičius (Matas), J. Krasauskas (Jankelis) ir daugelis kitų.
O reketo pradininku Lietuvoje galima laikyti sportininką iš Šiaulių Vidą Antonovą. Atletinės gimnastikos mėgėjas, subūręs gaują panašių į save, reketavo Šiaulių, Kelmės, Joniškio, Radviliškio ir kitų aplinkinių rajonų verslininkus. "Mafijos tėvas" duoklės reikalaudavo net iš tų, kurie statydavosi namus ar nusipirkdavo naujesnius automobilius. Kiekvieną kartą, važiuodamas pas reketuojamuosius, V. Antonovas užsikabindavo mafiozo atributą - auksinį kryžių, - pasiimdavo dvi treninguotas "torpedas" ir važiuodavo pasiimti savo 10 procentų.
Trumpas boksininkų gyvenimas
Toliau nuo sporto esantys žmonės net nesusimąstę įvairias imtynes ir boksą vadina banditų sporto šakomis. Pagrindo šiems žodžiams - kiek nori. Ne vienas boksininkas nuteistas, ne vienas - netgi pats federacijos prezidentas - nušautas.
1997-aisiais buvo nužudytas boksininkas Gintautas Bakanauskas - Bakanas. Pagal operatyvinius duomenis, šis trisdešimtmetis priklausė Žaliakalnio grupuotei, dirbo Saturno Dubininko - Sato apsaugoje. Daugkartinis Sovietų Sąjungos ir Lietuvos bokso čempionas buvo sušaudytas belipantis į prabangų automobilį. Jis dar bandė bėgti, tačiau netoli - tik 50 metrų. Buvo kalbama, kad ši byla bus išaiškinta, bet po kurio laiko Rusijoje per avariją žuvo ir pagrindinis Bakano nužudymo liudininkas.
Dar pirmaisiais nepriklausomybės metais Garliavoje buvo nušautas tik ką iš Barselonos sugrįžęs Vidas Markevičius. Sau lygių Lietuvoje neturėjusiam vaikinui buvo peršautas kaklas. Tuo metu viešai buvo kalbama, kad, ko gero, žuvęs boksininkas reketavo vieną Garliavos verslininką, nors draugai sako, kad Vidas nebuvo žmogus, kuris būtų galėjęs pats sugalvoti ką nors plėšti ar reketuoti. Jei tai atsitiko, tai galbūt į tokią veiklą buvo įtrauktas netyčia.
Kitas žuvęs bokso atstovas - Bokso federacijos prezidentas Remigijus Daškevičius - Daškė. Jo nepavadinsi atsitiktinai pakliuvusiu į nusikaltėlių pasaulį. Daškė buvo žinomas ne tik Kauno, Lietuvos, bet ir Rusijos kriminaliniame pasaulyje. Jaunystėje tapęs Lietuvos jaunių ir jaunimo bokso čempionu, vėliau Daškė ragavo ir kolonijų duonos. Kaip ir daugelis kovinių sričių atstovų, taip ir šis boksininkas sėdėjo dėl turto prievartavimo.
Išrinktas federacijos prezidentu, R. Daškevičius ėmėsi energingos veiklos: surengė A. Šociko bokso turnyrą, siekė atgaivinti Lietuvos boksą. R. Daškevičius mezgė pažintis ir su aukštais Europos bokso vadovais, nuolat stengėsi būti viešumoje tarp Lietuvoje žinomų žmonių ir pats norėjo būti žinomas ne kaip "daškinių" vadas, bet kaip visuomenės veikėjas.
"Sportas puikiai padeda keisti įvaizdį, ypač jei esi abejotinos reputacijos. Kai keli tūkstančiai sirgalių palaiko tavo remiamą sporto šaką ar sportininką, skanduoja tavo vardą, tampi lyg ir policijos nepajudinamas, - "Akistatai" sakė vienas toks pogrindžio atstovas. - Vėliau už sporto rėmimą galima gauti ir kokį medalį, nusipaveiksluoti su prezidentu".
Panašiu keliu ėjo ir R. Daškevičius. Jo pažįstamų ratas buvo labai platus. Prieš mirtį R. Daškevičius buvo išrinktas Europos mėgėjų bokso federacijos finansų komisijos nariu. Jis rėmė perspektyvius naujokius ir veteranus, buvo kviečiamas į aukštuomenės priėmimus.
Bet, matyt, R. Daškevičius turėjo ir kitą gyvenimą, kuris buvo susijęs su buvusiais draugais, kontrabandos bizniu. Už tai ir nukentėjo. Nors ir kaip stengėsi prezidentas kurti gerbiamo piliečio įvaizdį, policija sekė jo darbus ir oficialiai įspėjo likus vos dviem savaitėms iki jo žūties.
34 metų R. Daškevičius tapo kruopščiai rengto pasikėsinimo auka. Pareigūnų nuomone, tai profesionaliausiai Lietuvoje parengta užsakomoji žmogžudystė. Nors "daškinį" lydėjo keli asmens sargybiniai, bet jo neapsaugojo.
Nuo samdomo žudiko kulkos krito ir buvęs boksininkas Ramūnas Kuzmickas - Ramaškė. Likimo ironija, bet įtariama, kad jo nužudymą užsakė jaunystėje kaip perspektyvus boksininkas bent jau Šilutėje išgarsėjęs Jonas Bielskis - Senelis. Kalbama, kad jaunystėje po treniruočių J.Bielskis atokesnėse miestelio vietose apiplėšinėdavo įkaušusius darbininkus. Po kiek metų jis tapo vienu ryškiausių Kauno mafijozų. Jį savo knygoje išgyrė Henrikas Daktaras, tada dar nežinojęs, kad Kauno mafijos autoritetas J. Bielskis pradės išdavinėti buvusius savo parankinius ir bendrus.
Buvo nušauti ir dar keli "daškiniai": V. Macelis, S. Velečka, V. Mickevičius. Jie irgi vienaip ar kitaip susiję su sportu.
Buvusį federacijos prezidentą Vladą Laurinavičių irgi persekiojo teistumų šleifas. Jis buvo teistas už chuliganizmą, plėšimą ir tyčinį kūno sužalojimą. Paskutinį kartą buvo suimtas 1994 metais. Tada buvo apkaltintas valstybinio turto grobstymu perkant ginkluotę Lietuvos kariuomenei. Po kelių mėnesių iš Lukiškių buvo paleistas už užstatą. V. Laurinavičius neprisipažino, kad būtų ką nors daręs prieš įstatymus, o už Lietuvos kariuomenės apginklavimą, anot jo paties, galėtų būti apdovanotas, o ne teisiamas. Vėliau V. Laurinavičius įkūrė ir vadovavo organizacijai, kuri rūpinosi kaliniais, pats artimai bendravo su Seimo nare Nijole Oželyte. Juos buvo galima matyti ne tik kolonijose, bet ir Nidoje, Vilniuje, kitose viešose vietose. Dar sovietmečiu V. Laurinavičius Kaune bendravo su sovietiniais karininkais, o vėliau tomis pažintimis pasinaudojo.
Dar vienas Kauno boksininkas Borisas Aleksandrovas - prie kavinės "F-1" iš savigynai įsigyto pistoleto nušovė Joną B. ir sužeidė Birutį S. Boksininkas aiškino, kad jis buvo reketuojamas, ir teismas juo patikėjo. B. Aleksandrovas buvo išteisintas kaip neperžengęs būtinosios ginties ribų.
Bokso pasaulyje buvo žinomas ir Artūras Strakšys, nuteistas už Klaipėdos advokato Ruslano nužudymą. Buvusiam sportininkui teismas skyrė 9 metus nelaisvės. Tie, kurie prisimena svorio kategorijos iki 75 kilogramų 2000-2001 metų Lietuvos čempionatą, sako, kad vyrukas buvo drąsus.
Kraujas liejasi laisvai
Panašiai yra ne tik su boksininkais. Sporto pasaulis gan kruvinas. 1998 metų spalio 16-osios vidurnaktį prie savo garažo Ašigalio gatvėje nušautas Kauno dziudo federacijos prezidentas Vaidotas Stankevičius (pravardės - Smauglys, Stankė). Žudikas vyro laukė ant garažo stogo. Kulkos pataikė V. Stankevičiui į krūtinę, kaklą, galvą. Nusikaltėlis nieko iš aukos nepaėmė, tad manoma, kad tai būta užsakytos žmogžudystės. Tiesiogiai su sporto reikalais Dziudo federacijoje ji nesiejama, bet, kaip ir kiti sportininkai, V. Stankevičius galėjo dalyvauti mašinų vagysčių, reketo ir prekiavimo alkoholiu biznyje. Stankė buvo susijęs su S. Gaidjurgio gaujos nariais, o pastarasis naikino visus bent kiek jam neįtikusiuosius.
Sovietmečiu V. Stankevičius vadovavo "sportininkų" gaujai, plėšdavusiai kaimo parduotuves. Sulaikytas su įkalčiais Stankė buvo nuteistas kalėti 14 metų, tačiau iš bausmės atėmimo vietos paleistas anksčiau laiko. Grįžęs vėl sukūrė sportininkų-smogikų grupuotę ir užsiėmė reketu. Tačiau, panašiai kaip paskutiniais gyvenimo metais R. Daškevičius, taip ir V. Stankevičius siekė, kad tarp dziudo klubų vyktų sąžininga konkuencija, kad ši sporto šaka klestėtų.
Nebeliko auklių - vaikas be galvos
Panašiai žuvusių ar teistų sportininkų būtų galima vardinti dešimtis. Kodėl jauni vyrai pasuka tokiu rizikingu keliu? Sovietmečiu sportininkais, pasiekusiais bent kiek didesnių aukštumų, rūpinosi valstybė. Treniruočių stovyklos, išvykos į užsienį, pagerintas maitinimas - visu tuo rūpinosi treneriai, komandų viršininkai. Sportininkų uždavinys buvo užimti kuo aukštesnę vietą ir... grįžtant iš kokios Rytų Vokietijos ar Bulgarijos parsivežti sau, (o jei pasiseks - ir parduoti) džinsų, videomagnetofonų, kokių nors uždraustų žurnalų. Pasisekdavo ir tada, jei pavykdavo į užsienį nuvežti kokį nors paklausą ten turintį fotoaparatą ar dėžutę ikrų. Tokią kontrabandą veždavo ir sportininkai, ir treneriai. Gudresnieji veždavo valiutą. Įkliuvusiems labai aukšto lygio sportininkams tai būdavo dovanojama, žemesnieji tapdavo "neišvažiuojančiaisiais". Jauni vyrukai (o kai kada - ir merginos) iškrėsdavo ir kitokių šunybių - vogdavo užsienyje iš supermarketų, o tėvynėje chuliganaudavo, pakliūdavo blogų draugų įtakon. Pakliūti irgi buvo nesunku, nes paskui geresnį sportininką visada pulkais sekiodavo gerbėjai, kurie laikydavo garbingu dalyku išgerti su sportininku stiklelį kitą ar kaip kitaip jį pavaišinti. Atsakomybė už tokius darbelius buvo pagal rangą. Čempionai net ir už sunkius nusikaltimus - išžaginimus, plėšikavimus ir kt. - išvengdavo atsakomybės, o kiti būdavo "nurašomi į nuostolius" ir dingdavo iš sportinių suvestinių.
Pasikeitus santvarkai, pasikeitė požiūris ir į sportą, ir į pinigus. Sportui ir toliau reikėjo pinigų, o valstybė nustojo jų duoti. Štai kad ir minėtas Kauno klubas "Tauras". Atsirado "juodosios kasos", grupuotės, ėmė suktis dideli pinigai ir visa tai įtraukė kaip liūnas.
To neišvengė ne tik įvairiausių klubų nariai, bet ir buvę profesionalai, aukštų laimėjimų pasiekę sportininkai.
Baigėsi sportininko karjera. Ką daryti, jei nesi Sabonis ar Marčiulionis, nesugebėjai įsukti verslo, gyvenai tik šia diena? Ko griebtis, jei profesijos, be sporto, - jokios, o už dienos kitos nebus ką valgyti? Įprastai sportininkai turi ryšių įvairiose šalyse, visur - daug pažįstamų. Gerai, jei jie - sąžiningi verslininkai, tarnautojai. Laiku suteikta pagalba padėjo ne vienam buvusiam sportininkui. Treneriams galėtų padėkoti ir tie, kurie klausė patyrusių žmonių patarimų, mokėsi, įgijo diplomus, profesijas. Apie juos šiandien rašo kiti laikraščiai. Buvę krepšininkai Š. Marčiulionis, V. Urba, rankininkas V. Trinkūnas, lengvaatletė V. Bardauskienė, dviratininkas G. Umaras - šiandien Lietuvoje žinomi verslininkai, pavyzdys visiems.
