(Tautos klausimas Vyriausybei)
Ona MAČIULIENĖ
Juoda krizė mus kankina -
Krizė ūpą pagadina.
Ką daryti, tetos, dėdės?
Valdžios riejas, braška kėdės...
Taip nualinom Tėvynę
Su viendūde sutartine -
Ne vienam užkišom ausį,
Kad mes - iš visų gražiausi!
Ne giedojome, o kaukėm!
Nepelnyto rojaus laukėm!
Rimto darbo nepradėję
Šaukėme apie idėją.
Nuo "mylėjimo" Tėvynės
Liko pusplikės sėdynės...
Ačiū vokiečiams kaimynams -
Skudurais užlopė klynus!
Šitiek metų vėjus gaudėm!
Apsitalžėm! Apsispjaudėm!
Marškinius viens kito naršėm,
Vieni kitus plūdom, taršėm...
Kaimuos sukurta "naujovė":
Vieni sėjo - kiti pjovė!
Nors į laisvę - platūs vartai,
Liko tušti fermų tvartai...
Žemės ūkyj - "naujos" formos:
Išnaudotos visos "normos"!
Gyvuliai nešerti duso,
Sakėm: šitas darbas - ruso!
Vietoje pasėto javo
Usnys laukuose žaliavo.
Valdžia, neįžvelgus blogio,
Lygiai su eiliniais vogė.
Viską darėm, ką norėjom -
"Mafiozų" priperėjom.
Teismą kėlėm "dėl akių" -
Priveisėm pulkus vagių.
Nesuradom kompromiso -
Štai kiek partijų priviso!
Ir jas išmaitinti reikia,
Nors neaišku, ką jos veikia...
Girtuoklystė nuolatinė -
Sakom: buvusi! partinė!
Kaltos net "partinių" katės -
Tik, gink Dieve, ne mes patys!
Krizės nelauktai suspausti
Norim Vyriausybės klausti,
Kad padėtų susivokti:
Ar duos darbo, ar vėl vogti?!
