Po ilgos viešnagės gimtinėj vasarą, lietuvių prikimštam “Boingui” nusileidus Barselonoj, važiavau švęsti mieliausios savo draugės Žu gimtadienio. Su brazilų ir čiliečių kompanija. O buvo kaip tik šeštadienis. Nemeluoju - nuo dešimtos iki dvyliktos nakties prasitampėm iš vieno restorano į kitą, mat Žu buvo pamiršusi užsakyti staliuką. Ir tik vidurnaktį pagaliau atsisėdom vakarieniauti.
Va tada aš, vasarą Lietuvoj pradėjusi priprasti prie šiaurietiškos dienotvarkės, suvokiau - kiek čia šurmulio, visi dūzgia kaip bitės: kvapai, garsai, vaizdai kunkuliuoja aplinkui. Naktis dar tik prasideda. Sveika sugrįžusi į pietus.
Aišku, bepigu tiems ispanams naktį bastytis - kai šaltis ir chroniška depresija nekamuoja ir žiemą temsta ne ketvirtą. Vasarą dėl to, kad kankina karštis, o žiemą tiesiog iš inercijos gyvenimas čia verda naktį. Ir ne tik savaitgaliais. Barselona ilsisi pirmadienį, na dar antradienį, trečiadienį jau pradedama atsigauti, o ketvirtadienį - vėl iš naujo. Ir taip be sustojimo. Ką jau kalbėti apie žiemą vasarą vaikščiojančius pusplikius anglų turistus, kuriems savaitės dienos visai nė motais. Vakar naktį girdėjau Audrių rėkiant: “Tommorrow is a working day in Spain”. Bum. Ir iš mūsų balkono bulvė nuskriejo tiesiai į priešais nuolat švenčiančių atvykėlių langą.
O vakarėliai čia prasideda irgi velniškai vėlai. “Ar einam šiandien alaus? Kada? Gerai, apie vienuoliktą paskambink”. “Ateikit vakarienės, atsineškit vyno - laukiu nuo pusės vienuoliktos”. Tai ir aš, grįžusi tėvų aplankyti, bandau laikytis ritmo: “Mama, einam šiandien vakarienės”. Bet nepavyksta: “Na, kur aš tau, vaikeli, dešimtą nakties bastysiuosi”. O draugai Lietuvoj baugina: “Pas mus šiandien vakarėlis. Ateik apie šeštą”. “Šeštą?! Na žinai… Ką mes ten, atsiprašau, nuo šešių veiksim?”.
Barselonoj man visai nereikia televizoriaus. Užtenka ir to, kurį turi kaimynė kubietė. Tiesa, gyvena ji ne mūsų name, o kitam, priešais. Bet nesvarbu - viduramžiais statytame kinų kvartale gatvikės tokios siauros, kad iš balkono kaip ant scenos matyti kubietės salonas, kur kaži ką su dvigubai už save didesniu pliušiniu meškiuku išdarinėja numylėtasis kaimynės “dvarniaška” Bobis. Beje, kubietė stengiasi laikytis higienos - sykį per savaitę meškiukas už ausų padžiaunamas tarp jos skalbinių.
Tik ką pasiklausiau žinių, dabar dėl manęs jau galėtų išjungti televizorių. Bet kur tau - - kubietei smagumas tik prasidėjo. Ispanų pokalbių laida - beribiai šauksmai ir akių draskymas. Ir ji pati mėgsta akis padraskyti - tik pamėgink papriekaištauti dėl plyšaujančio televizoriaus. Iškart pasigailėsi, nes kubietė žodžių kišenėj neieško. Randa jų užtektinai ir šeštą ryto iš ketvirto aukšto vaikydama gatvėj šmirinėjančias žiurkes. Taip, kad visoje gatvėje skamba šiurkštus ir žemas jos balsas.
O va Vilniuj, ten, kur užaugau, jei neišeitum iš namų, galėtum įsivaizduoti esąs vienas šitam pasauly. Jei ne kartkartėmis anksti iš ryto įvinguriuojantis kaimyno cigaretės dūmas. Viskas. Laiptais, rodos, retai kas lipa. Visi langai uždari. Mūsų laiptinė pilna senyvo amžiaus žmonių, jie gyvena tyliai. Taip pat tyliai ir miršta. “Pagaliau nebebus to baisaus dvoko”, - tiek tepasakė rusė iš pirmo aukšto, kai iš šio pasaulio ir iš mūsų laiptinės visiems laikams išėjo inkstų liga jau seniai sirgęs senutės sūnus. Senutė buvo kurčia ir negirdėjo, kaip į duris beldėsi ligonio atvykę gelbėti gydytojai. Neišgelbėjo. Jau kitą dieną kieme po krūmais giminaičiai išnešė šlapimo prisisunkusią sofą. Kurią ant šalia esančio suoliuko nuolat sėdintis buvęs policininkas su žmona neapsikentę paslėpė krūmuose. Kad akių nebadytų ir kad vaikai ant jos nešokinėtų.
“Labas, gražuole, kuo galiu padėt?” - taip beskaitančią laikraščių antraštes mane kalbina Ramblos kioskininkas. Viena ranka laikydamas telefono ragelį ir aiškindamas savo mamai, kur prieš išeidamas vakar padėjo nešvarios patalynės ryšulį.
“Labas mano turte, ką pirksi?” - šaukia iš už žuvies, daržovių ar mėsos prekystalių pardavėjos. “Laimingai, iki, geros kloties”, - žodžių srautu palydi apsipirkusią. Kaip ir kubietė, pardavėjos žodžių kišenėj neieško, jie veržiasi kaip krateris. Užtrokštų, jei neduotum išsiliet.
Rytiniai laikraščiai su kava - ispaniškas mano įprotis, bet šią vasarą ir Vilniuj kartkartėmis su šlepetėmis prabėgdavau pro ant suoliuko sėdintį buvusį policininką ir perėjusi Šeimyniškių gatvę patraukdavau kiosko link. Kai pasilenkusi prie kiosko langelio sakydavau “labas rytas”, kioskininkė į mane žiūrėdavo, tarytum būčiau atėjusi jos sąžinės tikrinti. Arba tiesiog palaikydavo mane pamišėle. Ir kai pagaliau pridurdavau: “Šiaurės Atėnus” ir “Lietuvos rytą”, kioskininkės atsidusdavo lengviau - tas nelemtas pasisveikinimas, pasirodo, buvo tik tarp kitko. Nei inspektorė, nei iškrypėlė. Tik truputį nenormali - sveikinasi mat nei iš šio, nei iš to.
O tie ilgesingi tylūs tušti vakarai, kai viskas aprimsta, sustingsta - ir tik iki bjaurumo įkyrėjusiuose baruose ūžia gyvenimas. Išsidažiusios išsipusčiusios mergos ir stuobriniai bernai, vaikščiojantys ir kalbantys taip, tarytum būtų šepečio kotą prariję. “Oi kaip čia pas jus Vilniuj gražu”, - “kabakų” interjeru stebisi prabangą dievinantys atvykėliai. Kur jau ne - viskas išdabinta, kampai ir pastalės kol kas dar neturi istorijos. Beveik viskas juk buvo pradėta iš naujo. Nebėr “Žibutės”, nebėr ir “Ryto” kavinės, kur dirbo ne vieną sielos ligonį, tarp jų ir amžiną atilsį Kunčiną raminusi standaus kūno padavėja.
Mamai apsitrynusių barų kampai Ispanijoje nepatinka. Mano mėgstamam rūselyje, be gausybės vienas ant kito griūvančių kūnų ir kurtinančio visuotinio rėkimo, mamą išgąsdino ir begėdiškas taukuotų servetėlių ir neužgesintų nuorūkų svaidymas ant grindų. Prisiusiotos gatvės prie mano norų parodyti mamai gražiąją ispanų pusę irgi neprisidėjo. Bet ji, ačiū Dievui, nematė, kas Barselonos centre dedasi sekmadienį iš ryto, kai po siautėjimų šeštadienį miesto valytojai dar nėra spėję apkuopti gatvėj krūvomis pūpsančių alaus skardinių ir dar velnias žino ko. Gerai, jei esi vienas iš lėbautojų - puti sau ramiai namuose į akį ir nereikia tau nei į šiukšlyną žiūrėti, nei jo uostyti. Bet va kai vietoj pirmosios kavos ir skrudintų bandelių tavo visiškai blaivą nosį gatvėje pirmiausia pakutena vakarykštės nakties kvapai...
