Arvydas Augas milicijoje ir policijoje - nuo 1978 metų. Pradėjo nuo eilinio, po to ilgai tarnavo apylinkės inspektorium. Šiuo metu - komisaras, antras žmogus Šiaulių kriminalinėje policijoje. Per ilgus tarnybos metus prisikaupė tiek nuotykių, jog išeitų storoka memuarų knyga. Kelis linksmus nutikimus komisaras papasakojo ir "Akistatos" skaitytojams.
Plaukuotas kupstas
Vieną pavasarį uniformuotas drožiu pro netoli Šiaulių centro esančią "Gluosnio" parduotuvę ir matau stoviniuojantį būrelį čigonų. Būčiau ėjęs sau ir praėjęs - negi maža vyrų prie parduotuvių? - tačiau vienas iš būrelio, čigonas su diplomatu, kad šoks bėgti. Logika paprasta - jei pamatęs policininką žmogus bėga, reiškia - jis rimtai prisidirbęs. Taigi aš - vytis. Čigonas prilėkė prie netoliese tyvuliuojančio Talšos ežero ir dingo melduose. Gal iš tos baimės būtų ir ežerą perplaukęs, tačiau vanduo dar buvo ledinis. Matyt, manė, jog policininkas dėl jo nesišlapins kojų ir nueis. Oi, apsigavo nedorėlis! Ant kranto pasidėjęs striukę, atsargiai brendu į meldyną. Nenorėdamas sušlapti neskubu, kojas atsargiai statau ant kupstų. Jais nužirgliojau kone iki pat meldyno pabaigos, o čigonas tikrąja šio žodžio prasme lyg vandeny prasmegęs - nė ženklo! Dairydamasis dedu koją ant dar vieno kupsto - tas panyra. Atsitraukęs įsižiūriu - kupstas kažkoks keistas. Visi kupstai apžėlę žaliomis samanomis, o tas - juodas, lyg plaukuotas ir iš šonų dar dvi ausys kyšo! Taigi vargšelis taip nenorėjo į belangę, jog nėrė į maurus iki pat antakių, tačiau kvailai - ant paties tako. Taigi nepadėjo vargšeliui maskuotė. Užmiršo, kad jis - ne žaliaplaukis mauras, o garbanotas brunetas. Policijoje greitai išsiaiškinome, ko nardė čigonas - jam Latvijoje buvo iškelta rimta baudžiamoji byla.
Kostiumuoti banditai
Pamenu, 1981 metais ėjau budėti į miesto gatves. Pagal tuometinę madą, kartu ėjo Pieno kombinato draugovininkai. Prieiname apšiurusį namelį-landynę, kurioje gyveno trys Kiršaitės ir visos trys - Elenos: močiutė, dukra bei anūkė. Žinojau apie Elenų pomėgį pasilinksminti. Žinojo ir visokio plauko nusikaltėliai, pas nelabąsias Elenas mėgdavę ieškoti politinio bei lytinio prieglobsčio. Gatvėje buvo ramu, tad nutarėme Elenas pagerbti vizitu, pasižiūrėti, kas mėgaujasi šių damų svetingumu. Lūšnelėje randu visas tris Elenas. Jos tvirtina vakarojančios vienos, tačiau veidai išduoda, kad meluoja. Kilsteliu kambaryje kabančią pertvarą iš paklodės - už jos stovi išsipuošęs vyras. Naujutėlaitis pilkas kostiumas, akinamo baltumo anuomet buvęs madingas "golfas". Būčiau net sutrikęs, tačiau plikai skusta galva bei tipiška fizionomija man sufleruoja kuo greičiau veikti. Aš smogiu gražuoliui į paširdžius, o kol jis žiopčioja, iš kišenės ištraukiu peilį - tokį ilgą, spalvotomis kriaunomis, kokius kolonijose "zekai" gaminasi. Perduodu šį frantą draugovininkams, o pats toliau tyrinėju lindynę. Žiū - po lova pasislėpęs tūno dar vienas kavalierius: toks pat naujas juodas kostiumas, irgi baltas "golfas", toks pat bandito snukis ir net kišenėje - lygiai toks pat peilis! Kol "pakuoju" antrąjį vyrą, pirmasis lauke smogė draugovininkui ir pabėgo (tada net antrankių neturėdavome). Antrajam jau nebedavėme pasprukti, vežame jį į skyrių. Gražuolis protestuoja: "Ką, ir pas panelę jau užeiti negalima?" Mes tik vieno nesuvokiame - nuo kada Kiršaičių lindynė tapo aukščiausios klasės restoranu, kur be kostiumo neįleidžia? Skyriuje randame abiejų vyrų nuotraukas. Taip ir yra. Vaičekauskas ir Grušeckas. Milicijos ieškomi. Abu prieš tai buvo nuteisti ir kirto mišką Archangelsko srities Korgopolio pataisos darbų kolonijoje. Nors draugužiai greitai jau būtų atgavę laisvę, tačiau sukvailiojo, pasislėpė vagone su rąstais ir parvažiavo į gimtuosius Šiaulius. Tačiau kodėl jie ne su vatinukais, kas bėglius taip išpuošė? Kriminalistai kilnoja savo popierius ir randa, jog ne iš balos vyriukų gražumas - ką tik Einoraičiuose (Šiaulių r.) išplėšta parduotuvė. Įsilaužėliai paliko mažai pėdsakų, byla galėjo likti neatskleista, tačiau trūksta poros kostiumų, "golfų"... Neužmiršo įsilaužėliai pagrobti ir dovanų svetingosioms Elenytėms - tądien iš Kiršaičių teko atimti vagių padovanotų laikrodukų, papuošaliukų. Beje, jei kas sutiksite Adolfą Vaičekauską, paskambinkite į policiją - Šiaulių rajono policija jo ir šiandien ieško už naujas vagystes.
Kulka šuniui, batui ir kolegai
- Ginklas policininkui dažnai geriausias draugas, tačiau jei užsižiopsosi ar užsimirši, pistoletas gali tapti ir mirtinu priešu. Pamenu, kadaise Šiauliuose pasileido pasiutęs šuo. Jis apkandžiojo nemažai žmonių, o vieną vaiką - gana stipriai. Užspeitę pasiutėlį vieno namo kieme šiauliečiai paskambino į policiją. Tądien aš budėjau, tad pasiėmęs tarnybinį "Makarovą" skubu į nelaimės vietą. Nuvažiavęs randu būrelį žmonių ir piktąjį šunį. Gyvūnas piktai urzgia, iš snukio žliaugia seilės, prie savęs neprisileidžia. Pasitarę su žmonėmis nusprendžiame, jog išeities nėra - reikia nušauti. Atsistojau maždaug už trejeto metrų prieš tą pasiutėlį. Pagal visas instrukcijas ir žmoniškumą, kelis kartus patikrinau, kad šauti saugu, kulkos nieko nekliudys. Tuomet pakeliu pistoletą, prisitaikau, o šuo įtariai tebespokso į mane. Aš tik pokšt, o šuo (to tikrai nesitikėjau!) kriokdamas - ant manęs! Mane išpylė šaltas prakaitas, ėmiau nebesitaikydamas, kiek galėdamas greičiau pliekti į visu greičiu atlekiantį gyvūną. Man atrodė, jog per tą akimirką iššaudžiau visas pistoleto apkaboje buvusias kulkas. Negyvas šuo nukrito visai prie pat kojų. Apsidžiaugęs, kad viskas taip laimingai baigėsi, jau kišiu pistoletą į dėtuvę, tačiau prisiminiau gerai iškaltą instrukciją - reikia į žemę nukreipus ginklą paspausti nuleistuką, kad pistoletas čekštelėtų - tai įrodymas, jog ginkle tikrai nėra šovinių. Žinau, kad "iš strioko" iššaudžiau visas kulkas, tad nuleidęs ginklą formalumo ir instrukcijos vardan paspaudžiu nuleistuką. Tada mane ištiko antrasis netikėtumas - vietoje tylaus čekšt, pistoletas griausmingai - bum! Kulka taip smigo prie pat bato, jog net prakirto patį bato kraštą, o ant kojos - nė įdrėskimo. Taigi su ginklu niekada negali užsimiršti. Tai būtų buvęs kuriozas - saugojausi, kad šuo neįkąstų, o grįžtu be kojos!
O kai kartą užsimiršo vienas mano kolega, galėjau netekti nebe kojos, o galvos. Prieš daug metų, dar sovietmečiu, man besėdint prie savo darbo stalo, staiga sukirbėjo mintis nueiti pas kolegą į kitą kabinetą. Vos atsistoju - nugriaudi šūvis! Šauta už plonos medinės sienos - kabinetų pertvaros, o mano kabinete kažkodėl surūko dulkės. Nuščiuvęs įsižiūriu - tiksliai toje vietoje, kur ką tik buvo mano galva, sienoje - 9 milimetrų skylutė! Už sienos sėdėjusiam milicininkui per neatsargumą iššovus, kulka pramušė kabineto sieną, pataikė į mano žemėlapį, rikošetu atsimušusi sudaužė šviestuvą ir nukrito ant mano fotelio. Kolegos sako, jog esu gimęs po laiminga žvaigžde.
Užrašė Sigitas Stasaitis
