Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- Vajėzau, koks jis sutrauka - net nepanašus į tikrą vyrą... - tokiais ir panašiais panieka bei neapykanta persunktais žodžiais į teismą vedamą 31 metų Biržų gyventoją Aidą Jakštą palydėjo jo nužudytos kaunietės Danguolės Andriuškevičienės artimieji.
Nukentėjėliams šis teismo procesas vėl atvėrė ilgai negyjančią žaizdą. Dėl sesers netekties labai išgyveno Janina Narkevičienė - per visą teismo procesą ji negalėjo sutramdyti ašarų... Moteris tikino verkianti nuo tos dienos, kai buvo nužudyta Danguolė.
Motinos atgaila
Kauno apygardos teismo teisiamųjų suole atsidūrusio biržiškio bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija, kuriai pirmininkavo J. Kiškis, pirmiausiai perskaitė laišką, atsiųstą A. Jakšto motinos. Atsiprašiusi, jog dėl blogos sveikatos negali dalyvauti teismo procese, moteris prašė teismą atleisti už tai, kad užaugino tokį sūnų, atnešusį tiek skausmo nekaltiems žmonėms. Šie žodžiai sujaudino daugelį... Galbūt lyg aštri adata smigtelėjo ir A. Jakšto širdin... Deja, neprivertė atvirai pripažinti savo kaltę. Žmogžudžio etiketę savo noru užsitarnavęs jaunas vyras lyg prisukta lėlė kartojo vieną ir tą patį - įvykio naktį buvo prisigėręs daug medikamentų, todėl nesuvokęs, ką padaręs, ir visai nenorįs dabar apie tai kalbėti...
Nuomininkas pradžiugo
D. Andriuškevičienė gyveno viena trijų kambarių bute. Kaip vėliau pasakos jos sūnus Audrius Boreiša, moteris labai norėjo išlaikyti šį butą. Deja, pensija maža, kitų pajamų nebuvo, todėl ji nutarė išnuomoti vieną kambarį. Buto šeimininkė labai apsidžiaugė, kuomet į jos skelbimą laikraštyje atsiliepė vienas vyrukas. Jiedu sutarė dėl kainos ir gavęs raktus Aidas Jakštas tapo nuomininku. Vėliau šeimininkė paprašė asmens dokumento - dėl atsargumo nusirašė jo duomenis. Kaip paaiškės vėliau, popieriaus lapelis su tais užrašais dingo tą pačią dieną. Vis dėlto naujasis įnamis šeimininkei jokio įtarimo nekėlė. G. Andriuškevičienei patiko, kad jaunuolis atėjo nešinas kelioniniu krepšiu - neatrodė, jog būtų buvęs valkata.
Netrukus su naujuoju nuomininku susipažino aplankyti savo motinos atvykęs jos sūnus Audrius. Jis mamą rado laimingą. A. Boreiša Aidui pasiūlė vyno, kavos, tačiau šis atsisakė. Todėl jiedu tiktai kartu parūkė, pasikalbėjo. Grįžęs namo, Audrius sulaukė motinos skambučio - ši klausė, ar jis nepaėmė lapelio su nuomininko paso duomenimis. Sužinojusi, jog jis nieko apie tai nežino, sakė dar kartą prašysianti įnamio paso...
Radinys sofoje
Vasario 13-osios rytą Audrius vėl atvažiavo pas mamą, tačiau namus rado tuščius. Bute visi daiktai buvo tvarkingai sudėti, todėl A. Boreiša pagalvojo, jog mama išvažiavusi į sodą. Vėliau sūnus dar keletą kartų skambino mamai telefonu, tačiau ji nekėlė ragelio. Todėl jau kitą dieną vėl nuvažiavo pas ją. Vėl radusi tuščius namus vyruką pagavo labai bloga nuojauta. Audrius pastebėjo, jog svetainėje nėra televizoriaus, tačiau pagalvojo, jog greičiausiai motina leido juo naudotis nuomininkui. Vėliau pamatė ant pakabos kabantį mamos paltą, koridoriuje paliktus batus - tai kėlė nuostabą, juk nes mama negalėjo niekur išeiti be žieminių batų ir viršutinių drabužių. Norėdamas pataisyti blogai sulenktą sofą, jis pakėlė viršutinę jos dalį ir apmirė iš siaubo - patalynės dėžėje buvo įgrūstas mamos lavonas...
Tuo metu kruvinos egzekucijos vykdytojas jau slapstėsi Palangoje. Vėliau, vykstant ikiteisminiam tyrimui, jis aiškino, jog tuo metu dėl nervinės įtampos ir nerimo vartojo raminamuosius. Esą lemtingąjį vakarą į nuomojamą butą grįžo apie 19 valandą. Išgėrė didelį kiekį kavos, daug rūkė, nes vis nepavyko susirasti darbo. Šeimininkė perspėjo, kad jis mažiau rūkytų. Tada A. Jakštas išgėrė apie 20 tablečių (deja, teisme negalėjo nurodyti nei konkretaus jų pavadinimo, nei ligos diagnozės). Kaltinamasis tikino visą naktį vartęsis, blaškęsis, negalėjęs užmigti. Apie trečią ryto atsikėlęs, pats nesuprasdamas, ką darąs, pasiėmęs peilį (teisiamasis tvirtino nesuvokęs, iš kur jis atsirado jo rankose), įėjęs į šeimininkės miegamąjį. Moteris pabudusi ir paklaususi, kiek valandų. Tada būsimasis žudikas dūręs jai peiliu. Teisiamasis neslėpė, jog savo auką pribaigė jai ant kaklo užnėręs laido galą - tiksliau tariant, D. Andriuškevičienę pasmaugė. Tokią mirties priežastį vėliau patvirtino ir teismo ekspertai. Lavoną nutempęs ir įkišęs į sofos patalynės dėžę, išplovęs kruvinas grindis bei nusikratęs kruvinų savo drabužių, A. Jakštas pagrobė televizorių (daugiau vertingesnių daiktų nebuvo) ir susistabdęs taksi nuvažiavo į autobusų stotį. Buvo maždaug 4 valanda ryto. Jis pasirinko autobusą, vežantį į Palangą... Tuo tarpu televizorių kitu autobusu pasiuntė mamai į Biržus...
Nuosprendis
D. Andriuškevičienės žudikas prasislapstė iki liepos 30-osios. Jis buvo sulaikytas netoli Biržų.
Paaiškėjo, jog praeityje A. Jakštas jau buvo teistas. Be to, iki 2004 metų kovo 4 dienos jis privalėjo atlyginti padarytą žalą, antraip jam grėsė kalėjimas. Deja, pinigų vyrukas neturėjo, todėl ėmėsi ne tik sukčiavimo, bet ir žmogžudystės. Šių metų vasario 11-ąją, t. y. likus dviem dienoms iki žmogžudystės, šis vyras vienai parai iš Biržuose įsikūrusios individualios įmonės išsinuomojo "Opel" markės automobilį, tačiau jį nuvairavęs į Vilnių pardavė už 1 000 litų. Už svetimo turto iššvaistymą Biržų rajono apylinkės teismas šį rugpjūtį jam paskyrė trejus metus kalėti.
Kaltinimą palaikęs prokuroras padarė išvadą, jog A. Jakštas nužudė moterį dėl savanaudiškų paskatų, ir prašė jam skirti 15 metų laisvės atėmimo bausmę. Pridėjus dar trejus metus iš ankstesnio nuosprendžio, vyrukas turėjo sėsti 18 metų. Vis dėlto Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos nuomonė buvo kita. Ji nusprendė, kad nusikaltimas nebuvo padarytas norint moterį apiplėšti - už nužudymą A. Jakštui paskyrė 10 metų nelaisvės. Subendrinus bausmę apėmimo būdu (už televizoriaus vagystę bei neatliktą ankstesnę bausmę) A. Jakštas su laive atsisveikino 13 metų. Toks nuosprendis D. Andriuškevičienės artimiesiems pasirodė per švelnus.
