Vida VENCLOVIENĖ
"Akistata" jau ne kartą rašė apie pasaulyje vykstančias katastrofas. Šį kartą prisiminsime tas, kurios įvyko dėl nelemtai susiklosčiusių aplinkybių.
Gyvačių antplūdis San Pjere
Martinikos saloje prie San Pjero miesto stūksančio Plikojo kalno vulkaninis aktyvumas būdavo toks nežymus, kad 1902 metų balandį niekas nekreipė dėmesio į kylančius garų kamuolius ir žemės virpesius.
Pačioje gegužės pradžioje prasidėjo nesiliaujantis pelenų lietus, o ore pasklido šleikštus sieros kvapas. Netrukus šimtai nuodingų gyvačių išlindo iš savo slėptuvių kalno šlaituose ir užtvindė vieną San Pjero miesto kvartalą. Nuodingų 3 metrų ilgio gyvačių aukomis tapo per 50 žmonių ir nesuskaičiuojama daugybė smulkių gyvūnų, kol jas galutinai įveikė didelės gatvėse slampinėjančios katės.
Bet tai buvo tik pradžia. Gegužės 5-ąją didžiulė putojančio ir burbuliuojančio purvo nuošliauža tėškėsi į jūrą ir sukėlė cunamį, kuris nusinešė dar kelių šimtų žmonių gyvybes.
Praėjus dar 3 dienoms, įvyko ugnikalnio išsiveržimas. Jo iki baltumo įkaitusi lava plūstelėjo į miestą. Vos per kelias minutes miestas buvo visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus. Iš visų 30 000 gyventojų gyvi liko tik du.
Panika baptistų bažnyčioje
1902 metų rugsėjo 19 dieną į Alabamos valstijos Birmingemo miesto Šiloho baptistų bažnyčią išklausyti Bukerio Vašingtono pamokslo susirinko apie 2000 žmonių. Po B. Vašingtono kalbos užvirė ginčai, kilo šurmulys ir žodis "fight" ("kova" arba "muštynės") buvo suprastas kaip "fire" ("gaisras"). Tarsi pagal komandą visi pašoko iš savo vietų ir puolė prie išėjimo. Tuos, kurie prie durų atsirado pirmieji, minia ėmė spausti, stumti ir dalis žmonių pargriuvo. Kiti griuvo tiesiog ant jų, susidarė 3 metrų aukščio šaukiančių ir dejuojančių kūnų krūva, visiškai užblokavusi išėjimą.
B. Vašingtono ir šventyklos tarnų pastangos nuraminti panikos apimtą minią buvo bergždžios. Jie tegalėjo tik stebėti, kaip vyrai ir moterys (pastarųjų buvo didžioji dauguma) duso ar buvo mirtinai sutrypti. Nors iš tikrųjų nebuvo nei gaisro, nei muštynių, bet 115 žmonių žuvo.
Sirupo potvynis Bostone
1919 metų sausio 15 dieną Bostono (JAV) šiaurinio rajono gyventojai ir įstaigų darbuotojai išėjo į gatves pasidžiaugti neįprastai šiltos dienos vidudienio saule. Staiga, apie save pranešusi vos trumpalaikiu negarsiu dundesiu, didžiulė ketinė kompanijos "Purity Distilling" cisterna sprogo ir galinga, gal 10 metrų aukščio tamsios, lipnios sirupo žaliavos banga plūstelėjo į Komercijos gatvę ir aplinkinius uosto kvartalus. Nei pėstieji, nei arklių kinkiniai nepajėgė jos aplenkti. Milijonai litrų sirupo, skirto romo gamybai, pareikalavo nemažos aukos: 21 žmogus, tarp kurių buvo moterų ir vaikų, užduso. Dar 150 žmonių buvo sužeista.
Sirupo banga sugriovė keletą pastatų, apgadino geležinkelio bėgius. Žūties išvengę arkliai taip stipriai įstrigo lipnioje masėje, kad policininkams teko juos nušauti. Smalsuoliams, iš toliau atėjusiems pažiopsoti į šį chaosą, teko braidžioti po sirupą. Pakeliui į namus jie lipnia substancija ištrypė visą miestą. Dar ištisą savaitę Bostone tvyrojo salsvas sirupo kvapas, o uostas iki pat vasaros buvo tamsiai rudos spalvos.
Dujų rezervuaro sprogimas Pitsburge
Didžiuliame cilindriniame dujų rezervuare (tuo metu jis buvo stambiausias pasaulyje), stovinčiame pačiame Pitsburgo miesto (JAV, Pensilvanijos valstija) pramoninio rajono centre, atsirado dujų nuotėkis. 1927 metų lapkričio 14-osios rytą keletas remontininkų, naudodamiesi litavimo lempa su atvira ugnimi, pradėjo ieškoti nutekėjimo angos. Kai ją surado, rezervuaras su pusantro milijono kubinių metrų gamtinių dujų išlėkė į orą kaip balionas ir sprogo. Metalo gabalai, kai kurie sveriantys apie 50 kilogramų, išlakstė neįtikėtinai dideliu atstumu, o suslėgto oro ir ugnies banga kilometro spinduliu nušlavė viską nuo žemės paviršiaus. 28 žmonės žuvo, keli šimtai buvo sužeista.
Nesėkminga gaisro imitacija
Anglijoje, Kento grafystės Džilingemo mieste, gaisrininkai kasmet iš medienos ir burinio audinio pastatydavo "namą" ir čia vykdavo šventiniai pasirodymai. Taip pat kiekvienais metais iš daugumos pretendentų būdavo išrenkami keli berniukai, kurie dalyvaudavo tame pasirodyme.
1929 metų liepos 11-ąją devyni 10-14 metų berniukai ir šeši gaisrininkai užkopė į trečiąjį "namo" aukštą. Pagal numatytą planą ugniagesiai pirmame aukšte turėjo uždegti dūminį įtaisą, virvėmis ir kopėčiomis "išgelbėti" viršuje esančius vaikus, o paskui jau padegti tuščią namą ir jį gesinti, demonstruodami visus savo sugebėjimus bei turimą įrangą.
Tačiau per klaidą pirmiausiai buvo uždegta tikra ugnis. Žiūrovai, manydami, jog jų matomi degantys kūnai tėra butaforija, džiaugsmingai šūkčiojo ir plojo. Tik išorėje likę gaisrininkai skubiai nukreipė vandens sroves į tai, ką jie suprato esant tikra katastrofa. Visi name buvę žmonės - 9 berniukai ir 6 ugniagesiai - žuvo.
Masinis apsinuodijimas Basroje
1971 metų rugsėjį į Irako uostamiestį Basrą atkeliavo 90 000 tonų sėjai skirtų grūdų. Amerikietiški miežiai ir meksikietiški kviečiai, apdoroti nuodingu metilo gyvsidabriu (nuo kenkėjų), buvo nudažyti ryškia rožine spalva, kuri reiškė, jog grūdus valgyti mirtinai pavojinga. Ant maišų taip pat buvo atspausdinti tikslūs ir konkretūs perspėjimai, bet tik anglų ir ispanų kalbomis.
Nespėjus išdalinti valstiečiams, maišai iš dokų buvo pavogti ir išparduoti badaujančiai liaudžiai kaip maisto produktas. Irako valdžia, suglumusi dėl savo pačių nusikalstamo aplaidumo, istoriją tiesiog užgniaužė.
Tačiau nepraėjo nė 2 metai, ir vienas amerikiečių žurnalistas iškėlė viešumon tai, kad 6530 apsinuodijimo gyvsidabriu atvejų siejami su šia nemalonia istorija. Atsakingi asmenys pripažino tik 459 mirtes atvejus, tačiau bendras jų skaičius, ko gero, siekia daugiau nei 6000, įskaitant dar 100 000 žmonių, kenčiančių nuo negrįžtamų apsinuodijimo pasekmių: aklumo, kurtumo, galvos smegenų pažeidimo.
Pamišę drambliai Indijoje
1972 metų pavasarį Čandkos mišką Indijoje, jau ir taip nualintą sausros, užliejo nauja karščio banga. Čia gyvenantys drambliai, šiaip jau nekeliantys jokių problemų, nuo karščio ir vandens trūkumo pasidarė agresyvūs. Aplinkinių kaimelių gyventojai kreipėsi į valdžios institucijas, teigdami, jog nerizikuos išeiti į laukus dirbti žemės darbų.
Atėjus vasarai padėtis dar labiau pablogėjo. Liepos 10-ąją kaimenė įnirtusių dramblių, perėjusi per 5 kaimus, po savęs paliko 24 žuvusius žmones ir visiškus sugriovimus.
