Kraujomaiša (arba incestas, lot. incestus - nusikalstamas, nuodėmingas) - lytinis nukrypimas, pasireiškiantis lytiniu potraukiu artimiems kraujo giminaičiams: tėvui, motinai, broliui, seseriai, sūnui, dukteriai, seneliams, anūkams. Lytinių santykių tarp giminaičių apribojimus nustato papročiai ir įstatymai. Daugelyje šalių kraujomaiša laikomi ir globėjo santykiai su globotiniu (patėvio ar pamotės - su podukra ar posūniu).
[taisyti] Istorija ir kiti pavyzdžiai
Pagal Senąjį Testamentą, pirmoji kraujomaiša turėjusi būti tarp Adomo ir Ievos vaikų, iš kurių pagal tikinčiuosius ir atsiradusi žmonija. Iš senesniųjų kraujomaišos pavyzdžių gali būti Biblijos legenda apie Lotą ir jo dukteris, Sofoklio drama "Karalius Edipas", Ovidijaus "Metamorfozėse" labai poetiškai aprašyta Miros meilė tėvui, iš kurios gimęs dievas Adonis. Kraujomaišą toleravo skandinavų tikėjimo vaisingumo dievai vanai.
Kai kur kraujomaiša buvo leidžiama karališkųjų šeimų nariams, motyvuojant vadinamojo "mėlyno kraujo" išsaugojimo būtinybe: Egipto faraonų, inkų valdovų rūmuose buvo leidžiama tuoktis broliui ir seseriai, dėl to dinastijos neretai išsigimdavo. Ypač griežtai kraujomaišą smerkė senovės žydų teisės kodeksas, kurio nuostatas perėmė krikščionybė. VI amžiuje popiežius šv. Grigalius I uždraudė vedybas net 7 eilės giminaičiams, bet XIII a. draudimas sušvelnintas - tuoktis leista jau 3 eilės giminaičiams (pusbrolių ir pusseserių vaikams). Ši katalikų bažnyčios nuostata galioja iki šiol.
[taisyti] Draudimo priežastys
Kraujomaišos draudimą lėmė keletas veiksnių ir argumentų: genetinis: pastebėta, kad vaikai, pradėti kraujo giminaičių, yra prastesnės sveikatos. Ši prielaida XX a. buvo moksliškai patikrinta: buvo visapusiškai ištirta grupė iš kraujomaišos gimusių žmonių, ir pasirodė, kad tik trečdalis iš jų buvo sveiki, o kiti sirgo sunkesnėmis ar lengvesnėmis psichikos ar fizinėmis ligomis; šeimos integralumo išsaugojimas: dėl kraujomaišos atiradę nauji konkurenciniai santykiai (tėvo-dukters-motinos, motinos-sūnaus-tėvo, brolio ir sesers) gresia šeimos tvarumui ir vidinei hierarchijai; kraujomaišos draudimas verčia šeimą giminiuotis su kitomis svetimomis šeimomis ir taip padeda plėsti jos įtaką bei vaidmenį visuomenėje.
Kraujomaiša neretai traumuoja vaikų psichiką, sukelia sunkius nervinius sutrikimus.
Kategorija: Lytiniai nukrypimai
Kraujomaiša (arba incestas, lot. incestus - nusikalstamas, nuodėmingas) - lytinis nukrypimas, pasireiškiantis lytiniu potraukiu artimiems kraujo giminaičiams: tėvui, motinai, broliui, seseriai, sūnui, dukteriai, seneliams, anūkams. Lytinių santykių tarp giminaičių apribojimus nustato papročiai ir įstatymai. Daugelyje šalių kraujomaiša laikomi ir globėjo santykiai su globotiniu (patėvio ar pamotės - su podukra ar posūniu).
[taisyti] Istorija ir kiti pavyzdžiai
Pagal Senąjį Testamentą, pirmoji kraujomaiša turėjusi būti tarp Adomo ir Ievos vaikų, iš kurių pagal tikinčiuosius ir atsiradusi žmonija. Iš senesniųjų kraujomaišos pavyzdžių gali būti Biblijos legenda apie Lotą ir jo dukteris, Sofoklio drama "Karalius Edipas", Ovidijaus "Metamorfozėse" labai poetiškai aprašyta Miros meilė tėvui, iš kurios gimęs dievas Adonis. Kraujomaišą toleravo skandinavų tikėjimo vaisingumo dievai vanai.
Kai kur kraujomaiša buvo leidžiama karališkųjų šeimų nariams, motyvuojant vadinamojo "mėlyno kraujo" išsaugojimo būtinybe: Egipto faraonų, inkų valdovų rūmuose buvo leidžiama tuoktis broliui ir seseriai, dėl to dinastijos neretai išsigimdavo. Ypač griežtai kraujomaišą smerkė senovės žydų teisės kodeksas, kurio nuostatas perėmė krikščionybė. VI amžiuje popiežius šv. Grigalius I uždraudė vedybas net 7 eilės giminaičiams, bet XIII a. draudimas sušvelnintas - tuoktis leista jau 3 eilės giminaičiams (pusbrolių ir pusseserių vaikams). Ši katalikų bažnyčios nuostata galioja iki šiol.
[taisyti] Draudimo priežastys
Kraujomaišos draudimą lėmė keletas veiksnių ir argumentų: genetinis: pastebėta, kad vaikai, pradėti kraujo giminaičių, yra prastesnės sveikatos. Ši prielaida XX a. buvo moksliškai patikrinta: buvo visapusiškai ištirta grupė iš kraujomaišos gimusių žmonių, ir pasirodė, kad tik trečdalis iš jų buvo sveiki, o kiti sirgo sunkesnėmis ar lengvesnėmis psichikos ar fizinėmis ligomis; šeimos integralumo išsaugojimas: dėl kraujomaišos atiradę nauji konkurenciniai santykiai (tėvo-dukters-motinos, motinos-sūnaus-tėvo, brolio ir sesers) gresia šeimos tvarumui ir vidinei hierarchijai; kraujomaišos draudimas verčia šeimą giminiuotis su kitomis svetimomis šeimomis ir taip padeda plėsti jos įtaką bei vaidmenį visuomenėje.
Kraujomaiša neretai traumuoja vaikų psichiką, sukelia sunkius nervinius sutrikimus.
Kategorija: Lytiniai nukrypimai
Kraujomaiša (arba incestas, lot. incestus - nusikalstamas, nuodėmingas) - lytinis nukrypimas, pasireiškiantis lytiniu potraukiu artimiems kraujo giminaičiams: tėvui, motinai, broliui, seseriai, sūnui, dukteriai, seneliams, anūkams. Lytinių santykių tarp giminaičių apribojimus nustato papročiai ir įstatymai. Daugelyje šalių kraujomaiša laikomi ir globėjo santykiai su globotiniu (patėvio ar pamotės - su podukra ar posūniu).
[taisyti] Istorija ir kiti pavyzdžiai
Pagal Senąjį Testamentą, pirmoji kraujomaiša turėjusi būti tarp Adomo ir Ievos vaikų, iš kurių pagal tikinčiuosius ir atsiradusi žmonija. Iš senesniųjų kraujomaišos pavyzdžių gali būti Biblijos legenda apie Lotą ir jo dukteris, Sofoklio drama "Karalius Edipas", Ovidijaus "Metamorfozėse" labai poetiškai aprašyta Miros meilė tėvui, iš kurios gimęs dievas Adonis. Kraujomaišą toleravo skandinavų tikėjimo vaisingumo dievai vanai.
Kai kur kraujomaiša buvo leidžiama karališkųjų šeimų nariams, motyvuojant vadinamojo "mėlyno kraujo" išsaugojimo būtinybe: Egipto faraonų, inkų valdovų rūmuose buvo leidžiama tuoktis broliui ir seseriai, dėl to dinastijos neretai išsigimdavo. Ypač griežtai kraujomaišą smerkė senovės žydų teisės kodeksas, kurio nuostatas perėmė krikščionybė. VI amžiuje popiežius šv. Grigalius I uždraudė vedybas net 7 eilės giminaičiams, bet XIII a. draudimas sušvelnintas - tuoktis leista jau 3 eilės giminaičiams (pusbrolių ir pusseserių vaikams). Ši katalikų bažnyčios nuostata galioja iki šiol.
[taisyti] Draudimo priežastys
Kraujomaišos draudimą lėmė keletas veiksnių ir argumentų: genetinis: pastebėta, kad vaikai, pradėti kraujo giminaičių, yra prastesnės sveikatos. Ši prielaida XX a. buvo moksliškai patikrinta: buvo visapusiškai ištirta grupė iš kraujomaišos gimusių žmonių, ir pasirodė, kad tik trečdalis iš jų buvo sveiki, o kiti sirgo sunkesnėmis ar lengvesnėmis psichikos ar fizinėmis ligomis; šeimos integralumo išsaugojimas: dėl kraujomaišos atiradę nauji konkurenciniai santykiai (tėvo-dukters-motinos, motinos-sūnaus-tėvo, brolio ir sesers) gresia šeimos tvarumui ir vidinei hierarchijai; kraujomaišos draudimas verčia šeimą giminiuotis su kitomis svetimomis šeimomis ir taip padeda plėsti jos įtaką bei vaidmenį visuomenėje.
Kraujomaiša neretai traumuoja vaikų psichiką, sukelia sunkius nervinius sutrikimus.
Kategorija: Lytiniai nukrypimai
Kraujomaiša (arba incestas, lot. incestus - nusikalstamas, nuodėmingas) - lytinis nukrypimas, pasireiškiantis lytiniu potraukiu artimiems kraujo giminaičiams: tėvui, motinai, broliui, seseriai, sūnui, dukteriai, seneliams, anūkams. Lytinių santykių tarp giminaičių apribojimus nustato papročiai ir įstatymai. Daugelyje šalių kraujomaiša laikomi ir globėjo santykiai su globotiniu (patėvio ar pamotės - su podukra ar posūniu).
[taisyti] Istorija ir kiti pavyzdžiai
Pagal Senąjį Testamentą, pirmoji kraujomaiša turėjusi būti tarp Adomo ir Ievos vaikų, iš kurių pagal tikinčiuosius ir atsiradusi žmonija. Iš senesniųjų kraujomaišos pavyzdžių gali būti Biblijos legenda apie Lotą ir jo dukteris, Sofoklio drama "Karalius Edipas", Ovidijaus "Metamorfozėse" labai poetiškai aprašyta Miros meilė tėvui, iš kurios gimęs dievas Adonis. Kraujomaišą toleravo skandinavų tikėjimo vaisingumo dievai vanai.
Kai kur kraujomaiša buvo leidžiama karališkųjų šeimų nariams, motyvuojant vadinamojo "mėlyno kraujo" išsaugojimo būtinybe: Egipto faraonų, inkų valdovų rūmuose buvo leidžiama tuoktis broliui ir seseriai, dėl to dinastijos neretai išsigimdavo. Ypač griežtai kraujomaišą smerkė senovės žydų teisės kodeksas, kurio nuostatas perėmė krikščionybė. VI amžiuje popiežius šv. Grigalius I uždraudė vedybas net 7 eilės giminaičiams, bet XIII a. draudimas sušvelnintas - tuoktis leista jau 3 eilės giminaičiams (pusbrolių ir pusseserių vaikams). Ši katalikų bažnyčios nuostata galioja iki šiol.
[taisyti] Draudimo priežastys
Kraujomaišos draudimą lėmė keletas veiksnių ir argumentų: genetinis: pastebėta, kad vaikai, pradėti kraujo giminaičių, yra prastesnės sveikatos. Ši prielaida XX a. buvo moksliškai patikrinta: buvo visapusiškai ištirta grupė iš kraujomaišos gimusių žmonių, ir pasirodė, kad tik trečdalis iš jų buvo sveiki, o kiti sirgo sunkesnėmis ar lengvesnėmis psichikos ar fizinėmis ligomis; šeimos integralumo išsaugojimas: dėl kraujomaišos atiradę nauji konkurenciniai santykiai (tėvo-dukters-motinos, motinos-sūnaus-tėvo, brolio ir sesers) gresia šeimos tvarumui ir vidinei hierarchijai; kraujomaišos draudimas verčia šeimą giminiuotis su kitomis svetimomis šeimomis ir taip padeda plėsti jos įtaką bei vaidmenį visuomenėje.
Kraujomaiša neretai traumuoja vaikų psichiką, sukelia sunkius nervinius sutrikimus.
Kategorija: Lytiniai nukrypimai
Kraujomaiša (arba incestas, lot. incestus - nusikalstamas, nuodėmingas) - lytinis nukrypimas, pasireiškiantis lytiniu potraukiu artimiems kraujo giminaičiams: tėvui, motinai, broliui, seseriai, sūnui, dukteriai, seneliams, anūkams. Lytinių santykių tarp giminaičių apribojimus nustato papročiai ir įstatymai. Daugelyje šalių kraujomaiša laikomi ir globėjo santykiai su globotiniu (patėvio ar pamotės - su podukra ar posūniu).
[taisyti] Istorija ir kiti pavyzdžiai
Pagal Senąjį Testamentą, pirmoji kraujomaiša turėjusi būti tarp Adomo ir Ievos vaikų, iš kurių pagal tikinčiuosius ir atsiradusi žmonija. Iš senesniųjų kraujomaišos pavyzdžių gali būti Biblijos legenda apie Lotą ir jo dukteris, Sofoklio drama "Karalius Edipas", Ovidijaus "Metamorfozėse" labai poetiškai aprašyta Miros meilė tėvui, iš kurios gimęs dievas Adonis. Kraujomaišą toleravo skandinavų tikėjimo vaisingumo dievai vanai.
Kai kur kraujomaiša buvo leidžiama karališkųjų šeimų nariams, motyvuojant vadinamojo "mėlyno kraujo" išsaugojimo būtinybe: Egipto faraonų, inkų valdovų rūmuose buvo leidžiama tuoktis broliui ir seseriai, dėl to dinastijos neretai išsigimdavo. Ypač griežtai kraujomaišą smerkė senovės žydų teisės kodeksas, kurio nuostatas perėmė krikščionybė. VI amžiuje popiežius šv. Grigalius I uždraudė vedybas net 7 eilės giminaičiams, bet XIII a. draudimas sušvelnintas - tuoktis leista jau 3 eilės giminaičiams (pusbrolių ir pusseserių vaikams). Ši katalikų bažnyčios nuostata galioja iki šiol.
[taisyti] Draudimo priežastys
Kraujomaišos draudimą lėmė keletas veiksnių ir argumentų: genetinis: pastebėta, kad vaikai, pradėti kraujo giminaičių, yra prastesnės sveikatos. Ši prielaida XX a. buvo moksliškai patikrinta: buvo visapusiškai ištirta grupė iš kraujomaišos gimusių žmonių, ir pasirodė, kad tik trečdalis iš jų buvo sveiki, o kiti sirgo sunkesnėmis ar lengvesnėmis psichikos ar fizinėmis ligomis; šeimos integralumo išsaugojimas: dėl kraujomaišos atiradę nauji konkurenciniai santykiai (tėvo-dukters-motinos, motinos-sūnaus-tėvo, brolio ir sesers) gresia šeimos tvarumui ir vidinei hierarchijai; kraujomaišos draudimas verčia šeimą giminiuotis su kitomis svetimomis šeimomis ir taip padeda plėsti jos įtaką bei vaidmenį visuomenėje.
Kraujomaiša neretai traumuoja vaikų psichiką, sukelia sunkius nervinius sutrikimus.
Kategorija: Lytiniai nukrypimai
Kraujomaiša (arba incestas, lot. incestus - nusikalstamas, nuodėmingas) - lytinis nukrypimas, pasireiškiantis lytiniu potraukiu artimiems kraujo giminaičiams: tėvui, motinai, broliui, seseriai, sūnui, dukteriai, seneliams, anūkams. Lytinių santykių tarp giminaičių apribojimus nustato papročiai ir įstatymai. Daugelyje šalių kraujomaiša laikomi ir globėjo santykiai su globotiniu (patėvio ar pamotės - su podukra ar posūniu).
[taisyti] Istorija ir kiti pavyzdžiai
Pagal Senąjį Testamentą, pirmoji kraujomaiša turėjusi būti tarp Adomo ir Ievos vaikų, iš kurių pagal tikinčiuosius ir atsiradusi žmonija. Iš senesniųjų kraujomaišos pavyzdžių gali būti Biblijos legenda apie Lotą ir jo dukteris, Sofoklio drama "Karalius Edipas", Ovidijaus "Metamorfozėse" labai poetiškai aprašyta Miros meilė tėvui, iš kurios gimęs dievas Adonis. Kraujomaišą toleravo skandinavų tikėjimo vaisingumo dievai vanai.
Kai kur kraujomaiša buvo leidžiama karališkųjų šeimų nariams, motyvuojant vadinamojo "mėlyno kraujo" išsaugojimo būtinybe: Egipto faraonų, inkų valdovų rūmuose buvo leidžiama tuoktis broliui ir seseriai, dėl to dinastijos neretai išsigimdavo. Ypač griežtai kraujomaišą smerkė senovės žydų teisės kodeksas, kurio nuostatas perėmė krikščionybė. VI amžiuje popiežius šv. Grigalius I uždraudė vedybas net 7 eilės giminaičiams, bet XIII a. draudimas sušvelnintas - tuoktis leista jau 3 eilės giminaičiams (pusbrolių ir pusseserių vaikams). Ši katalikų bažnyčios nuostata galioja iki šiol.
[taisyti] Draudimo priežastys
Kraujomaišos draudimą lėmė keletas veiksnių ir argumentų: genetinis: pastebėta, kad vaikai, pradėti kraujo giminaičių, yra prastesnės sveikatos. Ši prielaida XX a. buvo moksliškai patikrinta: buvo visapusiškai ištirta grupė iš kraujomaišos gimusių žmonių, ir pasirodė, kad tik trečdalis iš jų buvo sveiki, o kiti sirgo sunkesnėmis ar lengvesnėmis psichikos ar fizinėmis ligomis; šeimos integralumo išsaugojimas: dėl kraujomaišos atiradę nauji konkurenciniai santykiai (tėvo-dukters-motinos, motinos-sūnaus-tėvo, brolio ir sesers) gresia šeimos tvarumui ir vidinei hierarchijai; kraujomaišos draudimas verčia šeimą giminiuotis su kitomis svetimomis šeimomis ir taip padeda plėsti jos įtaką bei vaidmenį visuomenėje.
Kraujomaiša neretai traumuoja vaikų psichiką, sukelia sunkius nervinius sutrikimus.
Kategorija: Lytiniai nukrypimai
Kraujomaiša (arba incestas, lot. incestus - nusikalstamas, nuodėmingas) - lytinis nukrypimas, pasireiškiantis lytiniu potraukiu artimiems kraujo giminaičiams: tėvui, motinai, broliui, seseriai, sūnui, dukteriai, seneliams, anūkams. Lytinių santykių tarp giminaičių apribojimus nustato papročiai ir įstatymai. Daugelyje šalių kraujomaiša laikomi ir globėjo santykiai su globotiniu (patėvio ar pamotės - su podukra ar posūniu).
[taisyti] Istorija ir kiti pavyzdžiai
Pagal Senąjį Testamentą, pirmoji kraujomaiša turėjusi būti tarp Adomo ir Ievos vaikų, iš kurių pagal tikinčiuosius ir atsiradusi žmonija. Iš senesniųjų kraujomaišos pavyzdžių gali būti Biblijos legenda apie Lotą ir jo dukteris, Sofoklio drama "Karalius Edipas", Ovidijaus "Metamorfozėse" labai poetiškai aprašyta Miros meilė tėvui, iš kurios gimęs dievas Adonis. Kraujomaišą toleravo skandinavų tikėjimo vaisingumo dievai vanai.
Kai kur kraujomaiša buvo leidžiama karališkųjų šeimų nariams, motyvuojant vadinamojo "mėlyno kraujo" išsaugojimo būtinybe: Egipto faraonų, inkų valdovų rūmuose buvo leidžiama tuoktis broliui ir seseriai, dėl to dinastijos neretai išsigimdavo. Ypač griežtai kraujomaišą smerkė senovės žydų teisės kodeksas, kurio nuostatas perėmė krikščionybė. VI amžiuje popiežius šv. Grigalius I uždraudė vedybas net 7 eilės giminaičiams, bet XIII a. draudimas sušvelnintas - tuoktis leista jau 3 eilės giminaičiams (pusbrolių ir pusseserių vaikams). Ši katalikų bažnyčios nuostata galioja iki šiol.
[taisyti] Draudimo priežastys
Kraujomaišos draudimą lėmė keletas veiksnių ir argumentų: genetinis: pastebėta, kad vaikai, pradėti kraujo giminaičių, yra prastesnės sveikatos. Ši prielaida XX a. buvo moksliškai patikrinta: buvo visapusiškai ištirta grupė iš kraujomaišos gimusių žmonių, ir pasirodė, kad tik trečdalis iš jų buvo sveiki, o kiti sirgo sunkesnėmis ar lengvesnėmis psichikos ar fizinėmis ligomis; šeimos integralumo išsaugojimas: dėl kraujomaišos atiradę nauji konkurenciniai santykiai (tėvo-dukters-motinos, motinos-sūnaus-tėvo, brolio ir sesers) gresia šeimos tvarumui ir vidinei hierarchijai; kraujomaišos draudimas verčia šeimą giminiuotis su kitomis svetimomis šeimomis ir taip padeda plėsti jos įtaką bei vaidmenį visuomenėje.
Kraujomaiša neretai traumuoja vaikų psichiką, sukelia sunkius nervinius sutrikimus.
Kategorija: Lytiniai nukrypimai
