Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Ir jauni, ir seni santykius su žmonomis, draugais ar kitais artimaisiais įpratę spręsti jėga. Dažniausios smurto pasekmės - aukos nulydimos į kalnelį, o skriaudikai ilgam uždaromi atgailauti į pataisos namus.
Josifas Salmanovičius (34 m.) iš Papiškių kaimo, Vilniaus rajono, į teisiamųjų suolą pateko už žmonos Marinos tyčinį nužudymą. Baisiausia, kad vyras žmoną kumščiais ir spyriais auklėjo bei į amžinastį pasiuntė matant sutuoktinių dešimties metukų dukrelei Irenai.
Vilniaus apygardos teismo posėdyje Josifas Salmanovičius buvo nuoširdus ir atviras. Vyriškis prisipažino, jog į taurelę nespjovė nei žmona, nei jis pats. Pastarąjį kartą "daugiadienės", Josifo paskaičiavimu, tęsėsi ilgiau kaip savaitę. Pinigų buvo svaigalams, tačiau trūko maistui - abu Salmanovičių vaikai į mokyklą tomis dienomis buvo priversti žingsniuoti alkani...
Neišsiblaivantys sutuoktiniai vienas kitą ėmė kaltinti būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis. Galop stipriau ant kojų besilaikantis Josifas žmoną (neva už tai, kad ši pardavė ir prapylė visus už metalo laužą gautus litus) ėmė mušti. Daužė, kaip sakoma, ilgai ir nuobodžiai - iš mokyklos sugrįžusi dukrelė motiną rado visą mėlyną, sutinusią, kruviną... Tačiau net ir vaiko akivaizdoje tėvas nesiliovė smurtavęs prieš savo pačią... Neapsikentusi Irena pravirko, ėmė maldauti tėvą nurimti, pasigailėti jau esą "ir taip baisiai sudaužytos" mamytės, tačiau agresorius tūžo dar labiau... Tada Irutė klykdama išbėgo į kitą kambarį - mergaitė negalėjo žiūrėti, kaip kankinama jos mama...
Po baisios egzekucijos Marina Salmanovič dar išsvirduliavo į kiemą. Buvo labai bloga, sukosi galva. Galiausiai nukentėjėlė krito į lovą, o ryte sūnus ją rado jau mirusią.
Buvo graudu ir liūdna teismo posėdyje klausytis įvykio liudininkės Irutės, teismo prašyte prašiusios neatimti tėvelio, nebausti jo laisvės atėmimu, kad ir koks žiaurus bebūtų. "Nei aš, nei brolis nenorime gyventi internate, kur vaikai mušasi, vieni kitus skriaudžia, - tokius argumentus pateikė dešimtmetė. - O jei tėtį nuteisite, mums nebus kur dėtis - tik apsigyventi globos namuose..."
Teismas priėjo prie išvados, kad Josifas Salmanovičius, smurtaudamas prieš žmoną mažametės dukters akivaizdoje, pastarajai sukėlė didžiules dvasines kančias. Ekspertas nustatė, kad Marina Salmanovič, nors įvykio metu ir buvo neblaivi, galėjo jausti didžiules kančias, nes buvo mušama ilgai ir negailestingai. Taigi Josifui išvengti grotų neliko jokių šansų. Anksčiau už piktybinį chuliganizmą bei tyčinį sunkų kūno sužalojimą (abiem atvejais skirtosios bausmės buvo atidėtos) teistas J. Salmanovičius už itin žiaurų žmonos nužudymą kalės septynerius metus.
O štai ukmergiškis Rimantas Pakėnas (32 m.) už vieną vienintelį įžeidžiantį žodį į Anapilį nusiuntė savo gerą pažįstamą Ričardą Verbicką.
Tądien minėti vyrukai ir dar keli bendri draugai girtavo Veterinarijos gatvės daugiabutyje. Kad reikėtų mažiau pilstuko ir jaustųsi didesnis apsvaigimas, vyrai tuo pat metu į raumenis leidosi raminamuosius vaistus.
Pasak Rimanto Pakėno, begeriant Ričardas Verbickas nei iš šio, nei iš to ėmė "išsikalinėti". Kai Rimantas mandruolį sudrausmino, buvo pavadintas "gaidžiu". Ne vieną kartą už įvykdytus smurtinius nusikaltimus teistas ir kalėjime daug metų praleidęs Rimantas Pakėnas sakė nė nepajutęs, kaip jo rankose atsidūrė peilis. Tiesa, teisiamasis dievagojosi šiuo įrankiu nesišvaistęs - nukentėjėlis esą pats suklupęs ir tiesiog "užgriuvęs" ant smailaus peiliuko... Tolesnės apklausos metu R. Pakėnas vis dėlto patikslino dūręs, nes Ričardas atseit peilio nė kiek neišsigandęs, dar riktelėjęs: "Na ir pjauk!"
Sunkiai sužalotas vyriškis buvo nugabentas į rajono ligoninę, ten atlikta sudėtinga operacija, bet... Po poros valandų ukmergiškis iškeliavo į dausas.
- Gal dėl tų vaistų tapau toks agresyvus, - teismo posėdyje svarstė teisiamasis, prisipažinęs, jog anksčiau tokio kiekio raminamųjų "per vieną kartą" nebuvo susileidęs.
Deja, tai ne pasiteisinimas. Teismo sprendimu už sugėrovo nužudymą R. Pakėnas pataisos namuose praleis devynerius metus ir dar privalės sumokėti per tūkstantį litų Valstybinei ligonių kasai už sužalotojo gydymą.
Beje, 1993 metais R. Pakėnas buvo nuteistas dešimčiai metų už tyčinę žmogžudystę ir tyčinį sunkų kūno sužalojimą. Tačiau nepraėjus nė pusei skirtos bausmės laiko, 1997 metų pabaigoje, tuometinio LR prezidento dekretu nuteistajam buvo suteikta malonė...
Tuo tarpu Vilniaus rajono Glitiškių kaimo gyventojui Aleksandrui Rancevui (54 m.), galima sakyti, pasisekė: vien dėl to, kad jis - sunkiai vaikštantis invalidas, už padarytą sunkų nusikaltimą teismas bausmę žymiai sušvelnino.
- Paskutiniu metu žmona Ana ištisai gėrė, kai išeidavo, namo nesugrįždavo po kelias paras, - teisme aiškinosi A. Rancevas. - Kai pragerdavo pas ūkininkus užsidirbtus pinigus, nešdavo iš namų ir į svaigalus išmainydavo maisto produktus, buities rakandus... Kiek galima tylėti!
Kartą, kai Ana užgastroliavo vėl, Aleksandro nervai neišlaikė: tik su ramentais galintis judėti vyriškis prisiartino prie namo pagaliau parsiradusios girtutėlės Anuškos ir ją atsakančiai atitrankė. Ne, ne ramentais - alkūnėmis... Žiauriai sumušta moterėlė (vien jos galvoje teismo ekspertas aptiko 18 smūgių žymes) po kirčių krušos nusviro ant lovos ir išleido paskutinį kvapą.
Nors nusikaltimo tyrimo metu A. Rancevas buvo prisipažinęs ir pats tuo metu namie sėdėjęs su kvapeliu, teismas šią baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę iš kaltinimo pašalino. Esą tai neįrodyta - nepaimta kraujo ištyrimui. Taigi, kaip minėta, buvo atsižvelgta į nepavydėtiną A. Rancevo sveikatos būklę ir už mirtiną susidorojimą su žmona skirta palyginti nedidelė bausmė - penkeri metai nelaisvės.
