Kalėjimo mašina vežė kalinį. Jis buvo labai pavojingas, bet šitai, matyt, buvo neįvertinta, todėl ir atsitiko nelaimė. Piktas ant viso pasaulio kalinys aštria geležte (kuri per aplaidumą nebuvo atimta) sunkiai sužeidė jį lydėjusią pareigūnę. Vairuotojas ir kitas pareigūnas sėdėjo mašinos kabinoje ir nieko negirdėjo. Kai atvyko į vietą, sužeistoji buvo taip nukraujavusi, jog nuostabu, kad apskritai dar buvo gyva. Kalėjimo gydytojas suskubo pareigūnę gelbėti, nors vilčių, tiesą sakant, buvo nedaug. Nukentėjusiosios buvo itin reta kraujo grupė, o išgelbėti moterį galėjo tik kraujo perpylimas. Nė vieno iš kolegų kraujo grupė netiko, o delsti nebuvo galima. Tuomet kažkam šovė mintis peržvelgti piktadario, kurio dar nebuvo spėta nuvesti į karcerį, kortelę. Jo kraujo grupė pasirodė besanti kaip tik ta, kurios reikėjo. Dėkodamas likimui už tokį sutapimą gydytojas įsakė kalinį nedelsiant guldyti ant operacinio stalo. Jį paguldė, pririšo ir gydytojas pradėjo tiesioginį kraujo perpylimą. Nukentėjusiąją pavyko išgelbėti, bet gydytojas ir jo padėjėjai šiek tiek persistengė - kalinys, priverstinai tapęs donoru, mirė ant operacinio stalo.
Suprantama, niekas jo per daug nesigailėjo - girdi, tokiam niekšui taip ir reikia, bet įstatymas yra įstatymas. Reikia kažkaip "išsivynioti". Teko organizuoti pabėgimą. Buvo sukurta tokia versija: nusikaltėlis pakeliui į kalėjimą mėgino bėgti, sužalojo konvojininką, bet buvo nušautas (jo lavoną vėliau peršovė). Tas gydytojas pasirašė mirties liudijimą. Vienintelė mįslė - kaip ši istorija galėjo mus pasiekti, jei visi jos dalyviai prisiekė tylėti?
