Romualdo VILČINSKO ir Irenos ZUBRICKIENĖS fotoreportažas
Lietuvos ir Rusijos pasienyje esantį Vištyčio miestelį (Vilkaviškio r.) garsina ne tik poilsiautojus prie didžiulio ežero traukianti gamta, sparčiai tvarkoma paežerė ar šalies moksleivių ekskursijas dominantis Vištyčio akmuo, dar vadinamas Puntuko pusbroliu. Pastaraisiais metais Vištytį išgarsino trys šeimos, gyvenančios, kaip jos sako, "amžinoje nelaisvėje".
Kasdienybė - abipus užtvaro
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę bei nustačius valstybės administracinę sieną su Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritimi, Vištyčio miestelio S. Dariaus ir S. Girėno gatvė buvo padalyta. Dvi šios gatvės gale esančios sodybos, kuriose gyvena trys pagyvenusių sutuoktinių poros, atsidūrė Rusijos teritorijoje - už valstybės sieną žyminčio užtvaro. Janina ir Jonas Labačiauskai, Irena ir Česlovas Mackevičiai, Marijona ir Jurgis Žukauskai tapo Vištytyje registruotais Lietuvos piliečiais, gyvenančiais Rusijoje. Prie pat jų sodybos įrengtas užtvaras, pastatyti Rusijos ir Lietuvos pasieniečių postai. Paklausti, kur gyvena, šių trijų šeimų nariai atsako, kad Vištytyje. Rusams ta gyvenvietė - jau Maloje bielooziornoje (Mažasis baltežeris). Tas pats ežeras taip pat turi du vardus: lietuviams jis - Vištytis, o rusams - Vištiniec.
Už užtvaro gyvenantys vištytiečiai, norėdami nueiti į lietuviškąją Vištyčio dalį (miestelio centras pasiekiamas bene per penkias minutes), kerta nustatytą valstybės sieną ir kaskart turi užsiregistruoti rusų pasienio poste. Grįždami privalo padaryti tą patį. Štai Janina Labačiauskienė tądien, kai lankėmės Vištytyje, rusų kareiviams (kaip nepilnametis vaikas savo tėvams) su asmens dokumentais prisistatinėjo keturis kartus: rytą moteris tvarkėsi reikalus seniūnijoje ir užsuko į parduotuvę, o po pietų buvo sutarusi vizitą pas dantų gydytoją. Moteris sakė per tuos keliolika metų taip pripratusi "būti ant pavadėlio", kad kitaip, rodos, būtų jau kažkokia neįprasta naujovė. Bene kebliausia, kad postuose kariai budi tik iki 18 valandos - vadinasi, už užtvaro gyvenantys asmenys privalo sugrįžti iš parduotuvių bei viešnagių iki nustatyto laiko arba tik kitą dieną. Pareitų ir vėliau, kai kariai nebebudi, tačiau kiek toliau už sodybos, Rusijos gilumos link, įsikūrę rusų pasieniečiai, sieną saugantys visą parą, pastebėtų įtartiną judėjimą - kiltų nereikalingų problemų. Taigi, kaip juokavo Irena Mackevičienė, prieš keletą dešimtmečių pačių augantiems vaikams diegta tėvų kontrolė "senatvėje pargrįžo su kaupu".
Pasimatymai - tik pagal sąrašą
Laimei, telefono linija visoms trims šeimoms, gyvenančioms Rusijos teritorijoje, atvesta iš Lietuvos - antraip pokalbių telefonu įkainiai būtų kaip užsienio. Elektra čia - taip pat "lietuviška", visi mokesčiai irgi mokami Lietuvoje. Už užtvaro gyvenančios šeimos gali prenumeruoti lietuvišką spaudą, operatyviai gauti laiškus - šių malonumų jie kasdien eina pasiimti iš prie užtvaro kabančios pašto dėželės.
Bėda - Lietuvos teritorijoje esanti šių šeimų žemė. Kiekvieną kartą, kai joje dirba - ruošia žemę, sėja, sodina, ravi, šienauja, ima derlių, - vis privalo apie tai pranešinėti postuose sėdintiems kariams. Būta problemų dėl galingesnės žemės ūkio technikos, važinėjančios per valstybės sieną. Pastaruoju metu susitarta, kad ši technika, kol bus aktyvusis žemės ūkio darbų sezonas, stovės lietuviškojoje Vištyčio dalyje.
Dar didesnė bėda - neaišku kieno nulemtas "rusiškų lietuvių" bendravimas su kituose rajonuose gyvenančiais šeimos nariais. Tai reglamentuoja sudarytas ir patvirtintas galimų svečių sąrašas, kuris atnaujinamas ir koreguojamas kasmet. Žmonių "ne pagal sąrašą" rusų pasieniečiai už užtvaro neleidžia. Anksčiau šiame sąraše buvo įrašyti visi trijų šeimų vaikai, marčios, žentai, broliai, seserys, anūkai. Panorėjusieji užsiregistruodavo poste ir ateidavo. Bene prieš metus sąrašas buvo smarkiai sumažintas - jame liko tik pasienio zonoje gyvenantys artimiausi giminaičiai. Atsitiko taip: sūnus - sąraše, o duktė išbraukta, anūkai, gyvenantys Kaune, Lazdijuose, Marijampolėje - taip pat išbraukti. Norėdami aplankyti senelius ir pas juos nakvoti, jie turėtų daryti daugiau nei 40 kilometrų lanką ir atvykti per Kybartų pasienio postą. Tačiau nenuspėjamos automobilių Kybartuose eilės pasimatymus su tėvais ir seneliais pakoregavo savaip - atvykę jie susitinka ir bendrauja pas Vištytyje gyvenančius artimuosius. Ponia Irena bandė domėtis, kas ir kodėl taip "išretino" senesnįjį artimųjų, galinčių lankytis už užtvaro, sąrašą, tačiau atsakymo taip ir nesurado - lietuvių pareigūnai sakė, kad tai - rusų darbas, rusai - kad lietuvių.
- Na nedaug liko laukti, - optimistiškai nusiteikusi sakė I. Mackevičienė. - Rusijos prezidentas Putinas jau pasirašė parlamento priimtus įstatymus dėl Lietuvos ir Rusijos valstybinės sienos - laukiame didelių permainų, kai pagaliau ir mes išeisime į tikrąją laisvę.
Iškeltų puotą!
Rusijos teritorijoje gyvenantys vištytiečiai yra nedaugelis iš atokios provincijos eilinių lietuvių, mačiusių ir galėjusių net pačiupinėti visus tris nepriklausomos Lietuvos prezidentus! Prezidentas Algirdas Brazauskas buvo atvykęs specialiai pas šias tris šeimas, norėdamas įsitikinti jų situacija ir ketindamas kuo greičiau išspręsti problemą valstybių lygiu. Deja, jokių permainų "rusiškieji" vištytiečiai nesulaukė. Vėliau tą patį žadėjo ir prezidentas Valdas Adamkus, lankęsis Vištyčio miestelyje, kur taip pat susitiko su "tremtiniais per prievartą". Šių metų gegužės pradžioje už užtvaro viešėjo ir naujasis šalies vadovas Rolandas Paksas. Trijų šeimų moterys garbingam svečiui buvo padengusios stalą prie savo namų ir vaišino gira bei šakočiu. Prezidento viešnagę pas lietuvius tuokart akylai stebėjo du rusų pasieniečiai, sutikę, kad Lietuvos vadovas pas atskirtuosius lietuvius ateitų pakėlus užtvarą.
- Paksas pažadėjo, kad mūsų problemos baigsis liepos pradžioje, - sakė I. Mackevičienė. - Esą iki to laiko bus pasirašyta ir pradėta įgyvendinti sutartis dėl Lietuvos ir Rusijos valstybinės sienos demarkacijos. Tai reiškia, kad siena šioje vietoje bus pažymėta iš naujo - keliolika metų mus "reguliavęs" užtvaras bus išverstas ir nukeltas kur kas toliau į Rusiją, o mes vėl atsidursime Lietuvos teritorijoje, kaip buvo sovietų sąjungos laikais.
Anot ponios Irenos, "pargrįžti į Lietuvą" visoms trims šeimoms bus tikra šventė. Dabar moterys dar neplanuojančios, tačiau greičiausiai tądien, kai bus "griaunama" senoji sienos riba, jos surengsiančios puotą, kad nupraustų per gerą dešimtmetį susikaupusį "visų vargų prakaitą", ir pirmiausia pasikviesiančios Vištyčio seniūną, idant šventė būtų solidesnė - juk vis dėlto dėmesio vertas istorinis momentas!
Rusai gaus pelkių
Vištyčio seniūno Bronislovo Politos teigimu, nors minėtoji sutartis Rusijoje jau pasirašyta, kol kas jos "pliusai" Vištytyje praktiškai dar nejaučiami. Pagal sutartį bene pusantro hektaro žemės plotas, kuriame dabar įsikūrusios trys Vištyčio gyventojų šeimos, turi būti iškeistas į lygiavertį žemės plotą, kuriame nėra gyventojų. Seniūnas valiūkiškai nusišypsojo, kad "rusai gaus pusantro hektaro krūmų ir pelkių". B. Polita įsitikinęs, kad peržymėjus valstybinę sieną trims "rusiškų lietuvių" šeimoms senų problemų nebeliks.
Seniūno teigimu, panašiai sumažėjo problemų bene prieš du mėnesius oficialiai pažymėjus valstybinę sieną, einančią Vištyčio ežeru. Iki tol rusų pasieniečiai nuolat sulaikydavo daugybę lietuvių, valtimis, vandens dviračiais įplaukusių į Rusijos teritoriją. Pažeisti ribą būdavo lengva, nes ji nebuvo pažymėta. Tokius sienos pažeidėjus rusų pareigūnai užkabindavo kabliais ir traukdavo į krantą. Negana to - dar nubausdavo. Lietuviai sumokėdavo 20-30 litų baudas Rusijos teritorijoje ir per Kybartų pasienio postą, esantį už 20 kilometrų nuo Vištyčio, būdavo grąžinami į Lietuvą. Kaip sakė seniūnas, lietuvių norėta, kad abiejų šalių teritorijose esantis ežeras Lietuvai ir Rusijai būtų padalintas perpus, tačiau rusai atidavė tik mažą dalį ežero - apie 400 hektarų ploto. Anksčiau Lietuvai priklausė tik 39 hektarų plotą užimanti vandens teritorija (visa pakrantė - lietuvių). "Krantas mūsų - vanduo rusų", - nuo seno populiarus pasakymas, kalbant apie Vištyčio ežero ir paežerės šeimininkus.
Dvasią keliantis mielas kampelis
Taip širdingai apie savo gyvenvietę atsiliepia ją įsimylėję vietos gyventojai. Beje, jų miestelyje tėra apie šešis šimtus. Jaunoji karta mokosi vidurinėje mokykloje. Vaikų darželis panaikintas, nes senokai jau nebeliko poreikio - mažylių čia mažėja. Buvusio vaikų darželio pastate įkurdintos jaunos šeimos, neišgalinčios įsigyti nuosavos pastogės, kuri Vištytyje ir jo apylinkėse gan brangi. Senų namų kainas pastaruoju metu iškelia puikią perspektyvą šiame krašte matantys turtingi kitų miestų gyventojai - vilniečiai, kauniečiai, vilkaviškiečiai, marijampoliečiai. Žiūrėk, ir iškyla moderni, praeivio akį traukianti sodyba vietoj dilgėlyne buvusios susmegusios lūšnelės. Žmonės jas įsirengia ne tik sau, savo giminei, bet ir planuojamiems poilsiautojams, kurie vasaromis į Vištytį sugrįžta vis dažniau, jeigu nors kartą čia jau poilsiavo.
Gyventojams apmaudu, kad Vištytis gan sparčiai sensta - išsimokslinęs, šeimą sukūręs ar užsieniu susigundęs jaunimas savo laimę labiau linkęs kurtis svetur. Parvažiuotų į tėviškę, tačiau ne vieną atbaido liūdnos prognozės visą gyvenimą glaustis tėvų pastogėje ir neturėti nuolatinio darbo. Bedarbystės problema Vištytyje didelė - ramesni tik seniūnijos, mokyklos, ambulatorijos, pašto, bibliotekos, pasienio tarnybų darbuotojai. Kitais metais Vištytyje turėtų būti pastatyta nauja pasienio užkarda - šiek tiek vietos gyventojų joje gaus darbą. Bedarbiai papildomų pinigų šiame krašte prasimano bene vieninteliu keliu - žvejodami. Mėgėjai pasakojo, kad Vištyčio ežeras dosnus ne tik lydekų, ešerių, lynų, karšių, bet ir gundo retesnėmis žuvimis - sykais, seliava, unguriais. Anksčiau bedarbiai dar galėdavo prisigrybauti dabartinėje Rusijos teritorijoje.
- Gyvenimas pasienyje turi ir savų privalumų: kriminogeninė padėtis čia nėra rėkianti, nes policijos pareigūnai bendradarbiauja su aktyviai dirbančiais pasieniečiais ir gamtosaugininkais, - pasidžiaugė Vištyčio nuovados vadovas Arūnas Kinderis. - Mūsų kasdieninis rūpestis - pilstukininkai, vagys, brakonieriai, ramybės drumstėjai, o rezonansiniais nusikaltimais Vištytis iki šiol tautos nešiurpino. Žinant, kokia vargana pastaruoju metu visos šalies policijos materialinė padėtis, turime pripažinti, kad besiskundžiančiam žmogui ne visada galime padėti.
