Kova tarp Palestinos ir Izraelio šią dieną yra viena žiauriausių ir labiausiai aptarinėjamų. Didžiausia bėda yra ta, kad abi pusės iš esmės yra teisios. Nėra taip lengva nuspręsti kas yra blogai, o kas yra gerai.Iš vienos pusės Izraelis turi pagrįstą teisę turėti savo valstybę ir nieko nebijoti. Bet viską apmąsčius ir Palestina turi tokią teisę.
Istorija
Jeruzalė yra šventas miestas net trims religijoms: žydams, krikščionims ir musulmonams. Jeruzalės istorija prasideda 1500 m. prieš mūsų erą. Ją valdė daug įvairių valstybių: Judėjos karalystė, Romos imperija, Bizantija, . Arabų chalifatas ir kt. Nuo XVI a. pr. priklausė Osmanų imperijai.
66 metais po Kristaus žydai buvo sukilę prieš romėnus, bet kova baigėsi tragiškai: svarbiausia žydų šventovė buvo sunaikinta, o žydams teko palikti savo tėvynę. Po šių įvykių žydai pasklido po visą pasaulį. 1920-1948 metais Jaruzalė buvo Britų Palestinos mandatinės teritorijos administracinis centras. Po Antrojo pasaulinio karų žydų imigracija dar padidėjo ir prasidėjo įvairių nelegalių žydų grupių spaudimas Jungtinei Karalystei, žydai nužudė jos ir JTO pareigūnus, ko pasekoje Jungtinė Karalystė atsisakė mandato. Kadangi nebuvo tiksliai apibrėžta teritorijos ateitis, dalinai įsivyravo anarchija.
JTO pasiūlė teritoriją padalinti į dvi dalis, įsteigiant dvi valstybes: žydų ir palestiniečių, o taip pat nepriklausomą Jeruzalę, nes joje gyveno abiejų tautybių žmonės. Tačiau žydams pagal planą būtų buvę suteikta 55% teritorijos, nepaisant to, kad žydų dauguma egzistavo tik aplink Tel Avivą, Haifą ir Tiberijaus ežero pakrantėje. Tokia situacija netenkino aplinkinių arabų šalių ir jos įvedė savo armijas, kad neleistų žydams pasisavinti palestiniečiams priklausomų žemių.
Izraelis buvo įkurtas 1948 metais kovo 14 dieną. Kadangi arabų valstybės neseniai buvo atgavusios nepriklausomybe, buvo neturtingos jas nugalėjo Izraelis, kurį rėmė turtingi žydai iš viso pasaulio. Žydai užėmei daugiau žemių, nei jiems skyrė JTO, ten vietos palestiniečiai buvo išžudyti (pirmosios skerdynės įvyko Dair Jasine 1948 balandžio 9) arba išvaryti. Palestiniečius armijos ir žydai nuvarė juos iki sienos, bet dauguma žuvo kelyje.
Išvaryti palestiniečiai buvo įkurdinti pabėgėlių stovyklose aplinkinėse šalyse.
1948 metais iki taikos derybų Izraelis užėmė buvusį Palestinos mandatą, išskyrus Vakarų Krantą, kurį užėmė Jordanija, ir Gazos Ruožą, kurį paėmė Egiptas. Šias teritorijas Izraelis užėmė 1967 metais, kuomet jis puolė visas aplinkines šalis ir išplėtė savo teritoriją jau iki viso buvusio Palestinos mandato.
Iš 1967 metais užimtų teritorijų, skirtingai nei 1948 užimtų, vietos gyventojai ištremti nebuvo, tačiau jiems ir nebuvo suteikta pilietybė, smarkiai apribotos jų teisės. Žydai ėmė siųsti naujakurius į šias naujai užimtas teritorijas, naujakurių kaimai, skirtingai nei palestiniečių gyvenvietės, buvo geriau aprūpinti, specialiai jiems nutiesti atskiri keliai.
Vakarų Krante buvo įkurta daugybė kontrolės punktų (kai kur kas keli kilometrai), šalia kiekvieno kurių etniniai palestiniečiai turi atstovėti eiles, kad būtų patikrinti. Imtos konfiskuoti palestiniečių žemės, griaunami palestiniečių namai. Tai iššaukė palestiniečių pasipriešinimą, buvo įkurta Palestinos Išsilaisvinimo Organizacija, kuriai vadovavo Jasiras Arafatas. Izraelį rėmė JAV, tuo tarpu arabai pamažu ėmė gauti daugiau paramos iš Tarybų Sąjungos.
Žydai per 1967 metų karą taip pat okupavo dar ir Golano aukštumas (Sirijos teritorija) bei Sinajaus pusiasalį (Egipto teritorija): abi šios teritorijos niekada nebuvo Palestinos mandato dalys. Sinajus buvo perduotas Egiptui mainais už Izraelio su tuometinėmis sienomis pripažinimą (taigi, pripažinimą, kad palestiniečiai, o sykiu ir iš Egipto atimtas Gazos Ruožas, teisėtai priklauso žydams), panaši sutartis buvo pasirašyta ir su Jordanija, gi Sirija atsisakė nustoti remti Palestinos siekius, tad Golano aukštumos liko Izraelio okupuotos.
Per 1967 karą buvo užimta ir rytinė Jeruzalės dalis - iki tol Jeruzalė buvo padalintas miestas tarp Izraelio ir Jordanijos. Jeruzalė oficialiai - Izraelio sostinė, tačiau dauguma valstybių to nepripažįsta, nes sostinė negali būti okupuotas miestas. Be to, į Jeruzalę neleidžiama atvykti palestiniečiams iš kitų 1967 okupuotų teritorijų.
Izraelis kariavo ir daugiau karų su aplinkinėmis šalimis: Sueco karą (puolė Izraelis), Jom Kipuro karą (puolė arabai) ir kitus, kelis kartus buvo okupavęs Sinajaus pusiasalį, o taip pat Libaną. Sumbombardavo Beiruto oro uostą, iki šiol Izraelio oro pajėgos pažeidinėja Libano oro erdvę. Į tuos žydų naikintuvus taikosi Hizbola grupė, Libano okupacijos metu kovojusi už jo išlaisvinimą, o dabar siekianti Šebos fermų, neva žydų okupuotos Libano teritorijos, išlaisvinimo - tačiau JTO laiko, kad Šebos fermos yra Izraelio okupuota Sirijos, o ne Libano, teritorija, Golano aukštumų dalis.
Karus tarp Izraelio ir Palestinos kelia ir religiniai įsitikinimai. Arabams Jeruzalė yra toks pat šventas miestas kaip Meka ar Medina, kadangi jie tiki, jog pranašas Mahometas į dangų žengė nuo Šventyklos kalvos šiame mieste. Taip pat jie tiki, kad ant šios kalvos įvyks prisikėlimas ir tada žmonės bus išganyti arba nubausti.
Žydams šis miestas taip pat yra svarbus, kadangi čia stovėjo svarbiausia žydų šventovė, kurią sugriovė romėnai. Jeruzalėje likusi tik Raudų siena, kuri juosė šventyklą, prie jos susirenka pasimelsti šimtai žydų.
