Kad Vaidotas Žukas yra amžinai ieškantis ir kuriantis žmogus - niekas nepaneigs. Per pastaruosius kelis dešimtmečius tai vienas iš nedaugelio asmenybių, kurių šviesa skleidžiasi taip ryškiai ir energingai. Net daug kuo nesidomint, V. Žuko nepastebėti neįmanoma. Vienas iš paskutinių įvykių - Bernardinų bažnyčioje jo surengta keramikos paroda.
Šią bažnyčią, atgavus nepriklausomybę, pirmieji bandė reanimuoti Rūta ir Palemonas Janoniai. Investuodami savo žinias ir jėgas, Bernardinams jie grąžino “pirmapradiškumą”. Freskų restauracija, gyvo Betliejaus šventės pamažu priviliojo būrius lankytojų, o plūstantys žmonės Bernardinams suteikė neregėtą gyvybę. Šiandien Bernardinai tapo nedaloma dvasine Vilniaus dalimi.
Bernardinai, džentelmeniškai užleisdami “pirmumo” teisę besipuikuojančiai Onai, privilioja ne tik autobusais užplūstančius lenkų keliauninkus, bet ir subtilesnio skonio miesto svečius. Autentiškų sąlygų trokštantys jaunieji savo sakralinėms apeigoms taip pat dažnai pasirenka šią šventovę. Per metus čia dar daug kas įvyksta ir, rodos, jau jokia naujiena Bernardinų unikaliuose interjeruose išvysti vieną ar kitą parodą.
Tačiau šioji - Vaidoto Žuko keramika - išskirtinis įvykis. Einant palei bažnyčios sienas, sulig kiekvienu V. Žuko darbu girdi muziką. Šie darbai interjerui suteikia neapsakomą energetinį lauką. Jie žiūrisi ne vien kaip atskiri meno kūriniai - jie tampa autentiškiausia Bernardinų dalimi. Temų prasme jie taip pat atitinka šventovės dėsnius: regime angelus, lelijų žiedus ir t.t. Sakralinė atributika ir simbolika - čia pat. Tačiau ne vien tai glaudžiai sieja keramikos kūrinius su prisikeliančiais Bernardinais.
V. Žukas turi charizmos. Jis moka rasti žiūrovo santykį su kūriniu ir aplinka, pirmiausia leidžia gėrėtis autentiškų sienų unikalumu ir tik po to, integruodamas savo kūrinius į vieną ar kitą arką, nišą, koloną, vienam ar kitam “plotui” suteikia naują kvėpavimą, naują pulsą. Nuniokotos sienos suspindi lyg naujai restauruotos. O gana mažų gabaritų kūriniai, “susijungę” į sakralinę visumą, pratęsia aukštesniuose sluoksniuose kaskart vis intensyviau išnyrančias freskas. Gal ši dermė turės tęstinumą, gal šie keramikos darbai nebus nupirkti, o turės amžiną vartotoją? Gal katalikiškoji bendruomenė juos galės priglausti amžinybei? Užsakant bažnytinį meną vargu ar galima pasiekti tokios kokybės - drįstu sakyti, net tobulybės. Meno pasaulyje - viskas daug sudėtingiau. O šiandien, apeinant bet kokius tuščius svarstymus, turime faktą, kurį privalu tinkamai įvertinti.
Vilniuje keramikų mokykla - pakankamai stipri. Turime kelias pavardes ir to užtenka mažai valstybei. Išnirusi palyginti “nauja” Vaidoto Žuko kaip keramiko pavardė - įvykis meno pasaulyje. Eini ir galvoji: kiekvienas darbas - atskira muzika, visuma sujungta dvasinės šviesos, o išgyvenamą euforiją pratęsia realiai koplyčioje pasigirstantys muzikos garsai. Ši dermė - ne vien šių dienų, bet ir pastarojo laikotarpio atradimas.
