Ramutė PEČELIŪNIENĖ
1998 metais Lietuvoje įkūrus Teisėjų garbės teimą buvo tikimasi, jog Temidės tarnų padarytų pažeidimų viešas svarstymas juos sudrausmins, privers atsakingiau vertinti savo veiksmus. Atrodo, jog šis teismas iš tiesų atlieka puikią prevencinę funkciją, nes, lyginant su 1999-aisiais ir 2000-aisiais, pernai prieš Teisėjų garbės teismą stojo vos ne dešimteriopai mažiau teisėjų. Visai neseniai Seimas priėmė Teismų įstatymą, kuriame dėmesio skirta ir Teisėjų garbės teismui. "Akistatos" prašymu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius atsakė į keletą klausimų.
- Kokie pasikeitimai, susiję su Teisėjų garbės teismo veikla, numatyti naujajame Teismų įstatyme?
- Naujoji teismų įstatymo redakcija vertinama kaip kokybiškai naujas teisės aktas. Priminsiu, kad impulsas naujajam įstatymui buvo Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo konstatuota, kad Teisingumo ministerija, kaip vykdomoji valdžia, neleistinai daro įtaką kai kurioms teismų veiklos sritims, o tai nesuderinama su Konstitucijoje įtvirtintu valdžių padalinimo principu. Todėl šiame įstatyme vienu pagrindinių akcentų ir tapo teismų ir teisėjų savivaldos instituto išvystymas. Kaip žinia, Teisėjų garbės teismas - viena iš savivaldos formų.
Teisėjų garbės teismas patyrė daugiau organizacinio pobūdžio, struktūrinių korektyvų, kurios, mūsų nuomone, turi garantuoti sklandų, operatyvų ir ekonomišką šio teismo procesą. Pirma, pagal šiuo metu galiojantį senąjį Teismų įstatymą veikia du Teisėjų garbės teismai: vienas teismas - visų grandžių bendrosios kompetencijos (išskyrus Aukščiausiąjį Teismą) ir specialiųjų teismų teisėjams, kitas - Aukščiausiojo Teismo teisėjams. Skundus dėl šių teismų sprendimų pagal šiuo metu galiojančią tvarką nagrinėja Aukščiausiojo Teismo Senatas. Pagal naująjį įstatymą veiks vienas Garbės teismas visiems teisėjams, o skundus dėl jo sprendimų nagrinės Aukščiausiojo Teismo specialiai šiam tikslui kiekvienu konkrečiu atveju sudaroma trijų teisėjų kolegija. Antra, skiriasi Garbės teismo formavimo principai (pagal naująjį įstatymą į Garbės teismo sudėtį įeis visų grandžių teismų teisėjai), narių skaičius (buvo penki visų teismų teisėjai (išskyrus Aukščiausiojo Teismo) Garbės teisme ir trys - Aukščiausiojo Teismo teisėjų garbės teisme), o dabar bus septyni. Trečia, skiriasi darbo principai (buvo nuolatinis, t. y. teisėjai buvo atleisti nuo savo tiesioginių teisingumo vykdymo pareigų atitinkamame teisme ir posėdžiavo visa sudėtimi), o pagal naująjį įstatymą teismas nebus nuolatinis, teisėjai nebus atleisti nuo tiesioginių savo pareigų vykdymo ir drausmės bylas nagrinės trijų teisėjų kolegijomis. Šiuo metu teisę iškelti drausmės bylą teisėjui turi tik Aukščiausiojo teismo pirmininkas. Pagal naująjį įstatymą tokią teisę turės Teisėjų etikos ir drausmės komisija, susidedanti iš 5 narių ir sprendimus priimanti kolegialiai. Tai labai svarbi nuostata, leisianti garantuoti didžiausią objektyvumo laipsnį.
- Kaip jūs vertinate Teisėjų garbės teismo veiklą? Ar ši veikla pasiteisina?
- Pradėsiu nuo antrosios klausimo dalies. Garbės teismas yra būtinas savivaldos elementas kaip teisėjų - valstybės pareigūnų, kuriems dėl jų pareigų taikoma tam tikra imuniteto sistema, - drausminės atsakomybės mechanizmo dalis. Į tai orientuoja ir tarptautiniai aktai. Todėl kalbėti apie jo pasiteisinimą ar nepasiteisinimą būtų principingai ydinga. Vis dėlto, be jokių abejonių, galima ir reikia kalbėti apie tokio teismo veiklos efektyvumą. Išskirčiau du aspektus. Pirma, sprendimų kokybę, dėl kurios abejoti netenka: sprendimai detalūs, juose išanalizuojami visi pagrindai, kuriais iškelta drausmės byla, remiamasi jau susiformavusia Garbės teismo praktika. Todėl galima kalbėti ne tik apie sprendimų, bet ir apie pačios šio teismo praktikos nuoseklumą, vienodumą, o tai labai svarbu. Antra, tokio teismo, koks veikia šiuo metu, veiklos ekonomiškumas. Įvertinus Garbės teismo teisėjų darbo krūvius, šiandien galima padaryti kategorišką išvadą, kad Lietuvoje nuolat veikiantis Teisėjų garbės teismas - neleistina prabanga. Ši situacija naujojoje Teismų įstatymo redakcijoje pakoreguota.
- Kaip vertinate faktą, kad pernai drausmės bylų teisėjams iškelta gerokai mažiau nei 1999 ir 2000 metais?
- Iškeltų drausmės bylų skaičius skirtingais metais iš tiesų nevienodas. Priežasčių - ne viena. Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į tai, kad drausmės bylos iškėlimas - viena griežčiausių poveikio priemonių. Šalia jos yra kitokio poveikio priemonių, kurių efektyvumas, atsižvelgus į teisėjo veikloje iškilusią problemą, konkrečiu atveju pripažintinas pakankamu. Todėl natūralu, kad drausminė atsakomybė taikoma tuomet, kai yra adekvati padarytam nusižengimui. Be to, per kelerius metus įgyta patirties ir administruojant teismus, teisėjus. Kalbu apie žymiai sugriežtintą bylų nagrinėjimo terminų kontrolę, apie kur kas aktyvesnę teismų vadovų, aukštesnių grandžių teismų vadovų vykdomą žemesniųjų teismų administracinę kontrolę, apie Teisėjų tarybos veiklą svarstant konkrečius piliečių nusiskundimus ir jų pagrindu atliktų patikrinimų rezultatus. Šiandien jau neabejojame, kad tokios operatyvinės reagavimo formos, kuriomis negatyviam reiškiniui užkertamas kelias neretai jam dar tik beatsirandant, didele dalimi pasiteisina ir leidžia išvengti nereikalingų grandininių skundų. Tai tarsi tam tikra prevencinė veikla. Tačiau negalima užsimerkti ir nematyti objektyvių veiksnių, kurie neabejotinai turi įtakos teismų darbo kokybei - dideli darbo krūviai, prastos darbo sąlygos, nesutvarkytas teisėjų mokymas, nors įstatymo priėmimo ir kaitos mastai mūsų valstybėje ypač dideli... Tuo tarpu sprendžiant patraukimo drausminėn atsakomybėn klausimus būtina vertinti ir šiuos aspektus, pripažįstant, ar valstybė padarė viską ir ar viskas, kuo kaltinamas teisėjas, subjektyviai priklauso tik nuo jo paties...
Turiu pripažinti, kad tam tikros (nors ir neesminės) įtakos turi ir specialios, teismų nepriklausomumo principui neprieštaraujančios institucijos stoka. Kaip tik jos tiesioginės pareigos būtų tikrinti skundus dėl teismų (teisėjų) veiklos, kaip tik ji turėtų teikti kvalifikuotas išvadas dėl vienokių ar kitokių teismo veiklos faktų. Viliamės, kad tokia institucija taps naujajame Teismų įstatyme numatyta Teismų taryba.
Teisėjai stoja prieš teismą
Pernai Teisėjų garbės teismui buvo atiduotos tiktai trys drausmės bylos (1999 metais jų išnagrinėta 31, o 2000-aisiais - 27). Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė buvo svarstoma už apsileidimą darbe. Kaip paaiškėjo, teisėja, gavusi antstolės teikimą dėl atsakomybės taikymo už ieškinio užtikrinimo priemonių pažeidimą, jį pralaikė net 6 mėnesius ir grąžino antstolių kontorai net nepriėmusi procesinių dokumentų (vietoj to parašė lydraštį). Už tai Teisėjų garbės teismas jai paskyrė papeikimą. Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjui Petrui Viščiniui buvo iškelta drausmės byla už tai, kad jis nekontroliavo, kaip atliekama ekspertizė, t. y. nesidomėjo nagrinėjamos bylos eiga. Tačiau nagrinėjant šią drausmės bylą Teisėjų garbės teisme P. Viščinis pateikė įrodymus, kad minėta byla domėjosi, atliekant ekspertizę rodė atitinkamą iniciatyvą. Kadangi teisėjas neįformino duomenų apie atliekamą darbą, atsirado pagrindas iškelti drausmės bylą. Tiesa, procesinės normos nenustato, kokiu būdu turi būti palaikomi teisėjo ryšiai su ekspertais ar atitinkamomis įstaigomis. Taigi Garbės teismas nepripažino, jog minėtas teisėjas padarė pažeidimą. Dar vienas pastarojo kolega - Vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Anatolijus Baranovas - sulaukė dviejų kaltinimų. Jis buvo svarstomas už teisėjo vardą žeminantį poelgį (gavęs šaukimą nenuvyko pas tardytoją) bei už tai, kad nusipirko automobilį, nors galėjo ir turėjo žinoti, kad tas turtas perleidžiamas siekiant išvengti arešto. Už pirmąjį pažeidimą teisėjui buvo paskirtas griežtas papeikimas. Na, o vertinant antrąjį kaltinimą pritrūko įrodymų (nebuvo įrodyta, jog pirkdamas automobilį teisėjas žinojo, kad šis parduodamas siekiant išvengti arešto). Taigi Teisėjų garbės teismui teko pripažinti, jog kaltinimas nepasitvirtino. Visi paminėtieji teisėjai su savo pareigomis neatsisveikino ir dirba toliau. Paprastai pats griežčiausias Teisėjų garbės teismo sprendimas yra siūlymas prezidentui parsižengusį teisėją atleisti iš pareigų. Tai numatyta iki šiol galiojančiame Teismų įstatymo (beje, naujasis Teismų įstatymas įsigalios tiktai nuo šių metų gegužės 1 dienos) 60-ajame straipsnyje. Tačiau nė karto nuo 1998 metų lapkričio 24 dienos, kuomet buvo įkurtas Teisėjų garbės teismas, tokio pasiūlymo LR prezidentui pateikta nebuvo.
