Aurelija Žutautienė
Žurnalistė suskaičiavo - per trumpą laiką kovai su narkotikais sušaukta jau ketvirta konferencija. Paskutinė vadinosi "Narkotikų politika ir prevencija". Jos metu Seimo Laikinosios narkomanijos prevencijos komisijos pirmininkas Artūras Skardžius pareiškė, kad narkomanijos plitimas yra nacionalinio saugumo problema. Ir kas iš to? Ketinama kovos su narkomanija koordinavimą iš Sveikatos apsaugos ministerijos perduoti Vidaus reikalų ministerijai, steigiamas Narkotikų informacijos biuras, kuriame nauja nacionalinė narkotikų kontrolės strategija, vėl ruošiamasi kokiai nors tarptautinei konferencijai.
Jeigu suskaičiuotume, kiek konferencijų buvo per kelerius pastaruosius metus (respublikinių, tarptautinių, tarpžinybinių ir kitokių), paaiškėtų, jog pusė Lietuvos ir Europos elito nieko kito neveikia, tik kovoja su narkomanija. Išrikiuokime tuos visus geradarius greta ir gausime įspūdingą medikų, policininkų, socialinių darbuotojų, pagaliau politikų ir mokslininkų "taraną". Tokiu intelekto ir jėgos taranu norėdamas išjudintum ir valstybės pagrindus, kur jau ten tokia "smulkmena" kaip narkomanija... Tačiau konferencijos konferencijomis, o narkomanų ne tik nemažėja. Priešingai!
Kur visų tų kalnus nuversti pasiryžusių inteligentų, tų pseudokovotojų bėda? Atsakymas paprastas: vieni dirba, o kiti tą darbą tik imituoja. Dėl akių. Ir viena imitacijos formų yra konferencijos. Po jų lieka narkotikus ir narkomanus smerkiantys stendai. Skaityk, narkomane, ir žinok: tauta tavęs neužmiršo!
Prieš kelis mėnesius Vilniaus meras drauge su 3-iuoju policijos komisariatu surengė "kryžiaus žygį" į Kirtimuose esantį čigonų taborą. Suktų akių juodukus krėtė tarytum "griūšes". Surinkus "derlių" paaiškėjo, kad taboras jo slėpė vos ne pilnutėlį sunkvežimį. Aišku, ne gryno opijaus pavidalu, o skaičiuojant maišus su aguonų galvučių žaliava. Žinant, kad policija jau seniai aplink Vilnių išgaudžiusi visas kaimo bobutes, išdrįsusias darže Kūčioms užsiauginti aguoną, taboras neturėjo prisikelti bent jau iki kitų metų naujojo derliaus. Bet kur tau! "Akistatos" žurnalistė dažnai nuvažiuoja į Kirtimus pasišnekučiuoti su mėlynojo autobusiuko darbuotojomis (taip, tai tas pats autobusiukas, kuris prie taboro narkomanams dalina vienkartinius švirkštus) ir savo akimis mato: į juodukų lūšnyną sukumpusių, pavargusių žmogystų virtinės pamiškėmis slenka nenutrūkstamai tarsi į Lenino mauzoliejų. Kodėl? Todėl, kad ir policija kovą su narkomanija tik imituoja. Narkotikų "ryklių" negaudo, kadangi nesugeba arba bijo. O tokia smulkmė kaip taboro čigonėliai netgi naudingi! Tai, ką jums dabar pasakysime, nėra anoniminė informacija. Daugybė sukumpusių narkomanėlių skundėsi, kad pareigūnai iš miesto atvažiuoja ir krūmuose jų tyko ne todėl, kad grįžtančius iš taboro pagautų su įkalčiais, tai yra narkotikais. Priešingai, čiumpa ne grįžtančius, o dar tik keliaujančius tenai. Kodėl? Todėl, kad įkalčių jiems labai dažnai nereikia. Reikia narkomano pinigų, kuriuos paprasčiausiai galima atimti be protokolo ir įsikišti užantin. Ir tai vadinasi kova su narkomanija.
Bet nepulkime į depresiją. Vis dėlto didelė dalis konferencijose aukštomis frazėmis žibančių lektorių... iš tikrųjų dirba. Ir dar kaip! Pažiūrėkite į juos tada, kai nesėdi tribūnoje - skaudu iki ašarų. Žurnalistė pati stebėjo, kaip nulipusi iš tribūnos pasikeičia AIDS centro gydytoja Julija Rakickienė. Kaip "Demetroje", narkomanų užuovėjoje, ji mažne suklupusi ant kelių riša ir tepalais vilgo pradvokusias tokių nelaimėlių žaizdas. Kaip ji pati keliolika kartų apsivogusį, ŽIV infekuotą paauglį tempiasi į šeimas, vaišina, kalbina. Ne tik iš užuojautos ir meilės, o ir tam, kad vaikai klausydamiesi jo istorijos gautų geriausią priešnarkotinę agitaciją.
- Žinot, kai mano vaikai jį pamatė, net pyktelėjo: vėl mama atsitempė "gyvąją antiagitaciją", - pasakojo J. Rakickienė. - Ir net mėgino vaidinti, kad jiems nerūpi, ką aš čia darysiu, įsikniaubė į kompiuterį, užsiėmė kitais labai svarbiais darbais. Bet pamažu viską metė ir atėjo prie stalo.
Kai gydytojos Julijos svečias išėjo, vaikai vienbalsiai nutarė: "Dabar aišku - jokių narkotikų!"
Tačiau kilnių kovotojų su narkomanija tėra vienetai. Kaip ir sąžiningų pareigūnų. Ir gabių. Ar ne todėl Generalinės prokuratūros šulai, paprašyti išvardinti garsesnius atskleistus nusikaltimus, žurnalistams vardija vieną ir tą patį kelerių metų senumo atvejį, kai (atsitiktinai, gavę žinių iš kolegų vokiečių) išaiškino milijoninę narkotikų kontrabandą? Smulkių prekeivių sugaunama, tačiau apie organizuotų narkotikų prekeivių suplėšytus tinklus ir sudraskytus ryšius beveik negirdime.
Taigi ar ne verčiau tiems konferencijų protams, postams, pareigoms ir antpečiams kopti žemyn nuo susikurtų pjedestalų, iš aukštų tribūnų ir eiti arčiau žmonių? Iš žemai ne tik geriau matyti reali padėtis. Iš čia juos geriau išgirs ir geriau supras.
