Daiva NORKIENĖ
Vilniaus vaikų chirurgijos klinikos reanimacijoje trečia para mirtimi vaduojasi penkiametė panevėžietė Laura Važgauskaitė. Mergaitę koma ištiko po to, kai penktadienį, atliekant nesudėtingą chirurginę intervenciją, jai buvo perdurtas plautis ir prasidėjo vidinis kraujavimas. Motina, po operacijos pamačiusi, kad vaikui blogai, ištisą naktį veltui šaukėsi medikų pagalbos. Mergaitė akyse silpo, balo, o skausmas buvo toks, kad rankutėmis... plėšė pagalves.
"Akistata" yra pastebėjusi, kad savaitgalio naktys, kai skyrių gydytojai išeina ilsėtis, neretai būna lemtingos daugeliui pacientų. Šeštadienio naktį budėjęs gydytojas mirtimi besivaduojančiam vaikui paskyrė... analgino.
Dėl vaikų ir motinų
Sekmadienį "Akistatos" žurnalistę pasiekė skambutis iš Panevėžio:
- Gelbėkit! Vilniaus gydytojai baigia numarinti mano anūkę Laurą! Ir tai dar ne viskas - skyriuje pilna kitų vaikų, kurių vos neištiko toks pat likimas! Kažkas turi sustabdyti tą mažųjų žalojimą... Komisijos ar medikų atestacijos...
Po valandėlės žurnalistė jau lėkė į Vilniaus Santariškėse esantį Pediatrijos centrą. Į Onkohematologijos skyrių, kur gydomi kraujo vėžiu ir kitomis sunkiomis ligomis sergantys vaikai. Atrodė nesuvokiama, kas ir kodėl galėtų žaloti ir taip likimo nuskriaustus mažiukus. Onkohematologijos skyriuje paaiškėjo: motinoms tenka drebėti ne tik dėl vaikų sveikatos ir to, ką galbūt lėmė ar lems Dievas. Skyrių nuolatos kausto baimė, kad mažieji nepražūtų nuo medikų negrabiai atliktų procedūrų.
Mus pasitikusi Laurutės mama Rasa Važgauskienė pasakojo, kad dėl mergaitės gydytojai pataria "laukti nebent stebuklo".
- Gal mums ir niekas nebepadės, tačiau tylėti negaliu. Dėl kitų skyriaus vaikų, - pro ašaras tvirtino nevilties apimta motina.
Prieš operaciją - nerimas
Penkiametė Laura Onkohematologijos skyriuje su pertraukomis išgulėjo pusantrų metų. Mergaitė serga itin sunkia, tačiau nepiktybine liga - aplastine anemija. Paprasčiau tariant, aplastine mažakraujyste. Ši sunki liga taip "sugriauna" imunitetą, kad gyvybei tampa pavojingos net ir paprasčiausios infekcijos, o bet koks sužeidimas, nukraujavimas neretai baigiasi mirtimi. Ypač jei to kraujavimo gydytojai nepastebėtų. Dėl to drauge su dukteria skyriuje gulinti mama sako tapusi tikra medikų "cenzore": išsiaiškina, kad viena ar kita procedūra galėtų būti pavojinga, ir ilgai derasi, reikalauja saugumo garantijų bei įrodymų.
Praėjusį penktadienį skyriaus gydytoja Ramunė Juškaitė R. Važgauskienei pranešė, kad Laura bus operuojama. Reikėjo į krūtinės srityje esančią centrinę kraujagyslę įstatyti subklevėja vadinamą kateterį, kad pro jį būtų galima nuolatos lašinti kraujo preparatus ir vaistus, nebebadant mažylei rankų. Mat juo ilgiau kraujo ligoniukai gydomi, tuo sunkiau būna rasti sveikų, "nesudegusių" venų. Ir kiekvienas lašinė tiek medikams, tiek pacientams sukelia kančių ir rūpesčių. Subklevėja iš esmės yra nepaprastai geras ir patogus dalykas, tačiau jos įstatymo procedūra mažųjų pacientų mamoms kelia tikrą siaubą. Jau senokai Onkohematologijos skyriuje iš lūpų į lūpas perduodamos šiurpą keliančios istorijos apie tai, kad negrabūs ar neatsargūs gydytojai, atlikdami procedūrą, gali perdurti plautį, sužaloti kraujagysles, o vaikai - mirti. Anot motinos, po kiekvieno tokio atvejo reikėjo kviesti komisijas, tačiau prislėgtos mamos susitaikydavo su netektimis, ir nebuvo kam rūpintis, kad medikai keltų savo kvalifikaciją. Nerimo kankinama Rasa iš pradžių griežtai pasipriešino R. Juškaitės pasiūlymui: "Nebus jokios operacijos, ir viskas!"
- Mane apėmė labai negera nuojauta, - "Akistatai" tvirtino R. Važgauskienė. - Tačiau buvau įtikinta. Vargšė Laurutė! Ji buvo toks linksmas, šnekus, gyvybingas vaikas! Jos būdavo pilnas skyrius, mergaitė - tiesiog vijurkas. Į operacinę nuėjo pati, beveik be jokios baimės, tik prašė, kad nepalikčiau, pabūčiau šalia. O iš operacinės po pusvalandį trukusios procedūros ji sugrąžinta... leisgyvė.
Vaikas silpo akyse
Subklevėjos įstatymas paprastai atliekamas tos pačios Pediatrijos klinikos Reanimacijos skyriuje. Laurą operavo šiuo metu skyriaus vedėjos pareigas einanti gydytoja Birutė Gelažauskienė. Per visą pusvalandį trukusią operaciją motina nerimastingai blaškėsi už operacinės durų. Kai pagaliau išnešė Laurą, mama iš karto pamatė, kad kažkas ne taip.
- Žinojau, kad po tokios operacijos vaikai labai greit atsigauna. Kiti į savo skyrių grįždavo šypsodamiesi, savomis kojomis. O Laura kažkaip ilgai ir kietai miegojo. Dukrelė buvo paguldyta ant vežimėlio šalia operacinės durų, o man prisakyta žadinti ir laukti, kol atsibus. Tačiau kai mergaitę patapšnodavome kviesdami keltis, ji tik prasimerkdavo ir vėl nugrimzdavo į miegą. Ir dar pastebėjau, kad ji kažkodėl labai išblyškusi. Prieš operaciją buvo pablyškusi dėl mažakraujystės, o po jos tapo tokia balta, kaip popierius, - tvirtino motina. - Dabar jau aišku, kad jai buvo prasidėjęs vidinis kraujavimas. Ar įsivaizduojate?!
Įstačius kateterį pacientus būtina peršviesti, įsitikinti, ar viskas gerai. Darant krūtinės ląstos nuotraukas mažieji turi stovėti. Tačiau Laura nepajėgė išsitiesti net vežimėlyje. Ją "švietė" susmukusią, vos gyvą. Pirmoji nuotrauka dėl to neišėjo, teko pataisyti sėdėseną ir vėl pakartoti. Antrojoje nuotraukoje medikai pagaliau pamatė, kad kateteris įstatytas neteisingai, per giliai. Vaikas vėl buvo nuvežtas į tą pačią Reanimacijos skyriaus operacinę ir "brokas" ištaisytas. Apie perdurtą plautį niekas iš gydytojų net neužsiminė. Tikriausiai nematė.
- Kai Laurai pastatė lašinę ir suvarvino kraujo, labai nustebau, kad ji nė trupučio neatsigavo, neparausvėjo. Atrodė, kad visas kraujas "išvažiavo" kažkur pro šalį ir į apytakos ratą nepateko, - įspūdžiais dalinasi motina.
Tuo tarpu anksčiau po kiekvieno kraujo sulašinimo mažakraujyste serganti ligoniukė tiesiog akyse atgydavo ir pirmiausia pareikalaudavo sočiai pavalgyti.
Siaubo naktis
Kai vaikas, kurio paprastai visur pilna, staiga tampa išglebusia lėle, verta susirūpinti. Pabudusi po narkozės mergaitė nevalgė, negėrė, vėmė. Ji nebeatsakinėjo į mamos klausimus, tik linkteldavo arba papurtydavo galvytę ar tik parodydavo pirštuku. O paskui ir vėl užsnūsdavo. Tačiau gydytojai atkakliai neigė, kad operacija nepavyko. "Tai tik dėl narkozės mergaitė vis nepabunda!" - ramino susikrimtusią motiną.
Artinosi vakaras. Penktadienio vakaras. Kai darbų ir karščių išvarginti medikai atsipalaiduoja ir ima ruoštis ramiam savaitgaliui. Laurutės gydytoja R. Juškaitė, palikusi vaiką, kuriam tuo metu viduje pavojingai kraujavo, išėjo namo. Rasa žiūrėjo į savo vis snūduriuojančią dukrelę ir tai krimtosi, tai raminosi. Vienu metu Laura ėmė skųstis, kad jai labai skauda pilvuką. (Dabar aišku, kad nustojus veikti narkozei vaikas pajuto perdurto plaučio skausmus.) Slaugytojos suleido nuskausminamųjų, penkiametė trumpam pasijuto geriau ir netgi paprašė mamytės nusivesti į parduotuvę. Tačiau kai atsistojo iš lovos, susmuko nespėjusi žengti nė žingsnio. Netrukus mama pastebėjo, kad dukra kvėpuoja labai sunkiai ir tarsi su pertrūkiais.
- Raminau save, jog pilvuką gali skaudėti todėl, kad mažoji nevalgiusi ir jau senokai buvusi tualete, - prisimena Rasa.
Jeigu tuo metu motina būtų žinojusi, kas iš tiesų darosi jos vaikui, ant kojų būtų sukėlusi pusę klinikos ir ministerijos. Tačiau mūsų medicinos viena iš bėdų ta, kad pacientai ir jų artimieji tol laikomi nežinioje, kol įvyksta kas nors nepataisoma. Rasai kovoti dėl vaiko gyvybės neteko - ji paprasčiausiai tikėjo medikų verdiktu: "Tai - dėl narkozės ir skrandžio". O Onkohematologijos skyriaus pacientams pilvuko bėdos tokios dažnos ir įprastos, kad suabejoti medikais buvo neįmanoma.
Paskutinis vakare Laurutę apžiūrėjęs gydytojas - tuo metu budėjęs ligoninės vadovo pavaduotojas Normantas. Jis irgi manė, kad mažylei viso labo sutrikęs virškinimas. Skyrė nuskausminamųjų.
- Po kelių valandų, vidurnaktį, Laura pabudo nuo veriančio skausmo, - prisimena siaubo naktį motina. - Mergaitė jautėsi taip, kad iš skausmo pirštukais pradėjo draskyti pagalvę. Norėjau ją paguldyti ant šono, tačiau nuo to ji pradėjo dusti! Nulėkiau į slaugytojų postą, pasiguodžiau. Atrodo, jos skambino tam pačiam budinčiam daktarui, tačiau šis taip ir nepasirodė. Tik nurodė slaugytojoms, kokių suleisti vaistų. Ogi paprasčiausio nuskausminančio analgino. Vietoje skubios operacijos, reanimacijos!
Motina tvirtina, kad atlėgus skausmui Laura vėl užsnūdo, tuo tarpu ji pati ilgai vartėsi nuo šono ant šono nežinodama, ką daryti. Vienintelis gydytojas, kuris galėjo (ir privalėjo) padėti, nebesutiko ateiti prie beveik merdinčio vaiko!
Koma
Sulaukusi ryto šiurpstanti motina jau "patruliavo" skyriaus ir ligoninės koridoriais. Išvydusi, kad į darbą atėjo pažįstama gydytoja, suskubo pranešti: "Laurai labai blogai!" Motina dar vylėsi, kad tas blogumas tėra jos įaudrintos vaizduotės vaisius. Štai apžiūrės jų gydytoja ir nuramins: "Mamyte, jūs prisigalvojate. Laurutė tik truputėlį nesveikuoja, ir viskas". Tačiau taip neįvyko. Kai medikė norėjo paklausyti mergaitės nugarą ir paprašė atsisėsti, Laura jau nebepasėdėjo. Medikė tepasakė, kad jai labai nepatinka Lauros plaučiai, ir vaikas kuo skubiausiai buvo išvežtas į kitoje gatvės pusėje esančios Vaikų chirurgijos klinikos reanimaciją.
Netrukus pakraupusi Rasa jau marširavo už kitos klinikos palatų durų. Niekas motinos nenorėjo leisti artyn: "Mes darome, ką galime!" Motina tik iš nuotrupų sužinojo, kad mergaitei pirmiausia į plaučius įvedė dreną, kad išleistų pritekėjusį kraują, tačiau netrukus prireikė operacijos. Pasirodo, plaučiuose jau buvo susiformavęs didelis krešulys, šis ėmė spausti plaučius, tie - širdį. Paskui iš kažkurio prabėgančio mediko mama išgirdo, jog nėra reikiamos grupės kraujo, todėl gelbėdami gyvybę jie suleis tokio, kokio turi. Motiną tiesiog pribloškė žinia, kad operuojant mažakraujyste sergančią jos dukterį nebuvo pagalvota apie galimas komplikacijas, nepasirūpinta jai reikalingo anaiptol ne retos III B plius grupės kraujo atsargų! Kokį kraują sulašino jos vaikui, mama nebuvo informuota.
Nors Paciento teisių įstatymas ir reikalauja neslėpti nuo ligonio artimųjų tikrosios jo būklės ir visada suteikti informaciją apie gydymą, R. Važgauskienė pastebėjo, kad nuo jos daug kas slepiama. Ji tik sužinojo, kad vienu metu neatlaikiusi sustojo Lauros širdis, smegenys ilgokai negavo deguonies ir tikriausiai jau žuvo. Šiuo metu Lauros gyvybę palaiko tiktai aparatūra, o medikai mamai pataria laukti nebent stebuklo.
- Aš suprantu, kad vaikui galbūt nebepadėsiu, - prie dukters lovos žurnalistei kalbėjo mama. - Bet vardan kitų skyriaus mažylių, vardan jų motinų reikia visuomenei pranešti, kas darosi! Kai ligoninėje pagaliau atidarė visų išsvajotą Kaulų čiulpų transplantacijos skyrių, Onkohematologijos skyriuje prasidėjo netvarka. Paprasčiausiai pajutome, kad kai kurių medikų dėmesys daugiau krypsta tenai.
"Akistatos" žurnalistė susitiko ir su keliomis kitomis mamomis, kurių mažieji nukentėjo atliekant tokią pačią subklevėjos įstatymo procedūrą. Visiškai neseniai 9 mėnesių Jolantai kateteris buvo įstatytas per giliai, o gydytojai, nepadarę rentgeno nuotraukų, jau ketino lašinti medikamentus ir kraują. Tik Rasa Jolantėlės motiną pamokiusi, kad ši reikalautų nuotraukų. Va ir paaiškėjo, kad kateteris neteisingai įstatytas, ir galbūt medikamentai būtų buvę sulašinti "pro šalį". O prieš tris savaites 4 metukų Gabrielei netyčia buvo kiaurai perdurta kraujagyslė, todėl taip pat prasidėjo vidinis kraujavimas Po to mažoji Gabrielė taip pat buvo gelbstima Chirurgijos ligoninės reanimacijoje.
Bėdos - dėl ligos
"Akistatai" pavyko pasikalbėti su Reanimacijos skyriaus vedėja Birute Galažauskiene.
- Jūs man pasakykite, kodėl tame skyriuje (onkohematologiniame - D. N.) visos mamos yra tokios piktos? Kodėl ten į gydytoją žiūrima kaip į priešą, norintį pakenkti?! Aš suprantu, kad galbūt dabar patirsiu nemalonumų, tačiau nė trupučio nesujaučiu kalta. Ar galėjau netyčia perdurti kraujagyslę Laurai? Kažin. Juk kraujavimas, kaip suprantu, prasidėjo tik naktį, kai ji jau gulėjo nebe mano skyriuje. Aš negalėjau apie tai nieko žinoti. O ir kraujavimai tokiems ligoniams labai dažni. Jų kraujagyslės "suėstos" chemoterapijos ir ligos, todėl gali plyšti savaime. Nenoriu tikėti, kad aš perdūriau kokią nors kraujagyslę... O dėl tos kitos mergaitės, Gabrielės, tai iš viso nejaučiu kaltės: jos kraujagyslės plyšo, ko gero, dėl chemoterapijos.
Sužinojusi, kad mamos ketina kreiptis į Sveikatos apsaugos ministerijos medicininį auditą, gydytoja tik atsiduso: "Ką aš dar galiu pasakyti? Nemalonumai - garantuoti. Nors tikrai tyčia nieko blogo tiems vaikams nepadariau, o mano stažas - 24 metai".
